Senstantys pastatai – pažeidžiami ir pavojingi
Dauguma stambiaplokščių namų pastatyti 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai betoninių konstrukcijų atsparumas klimato poveikiui buvo nepakankamas. Todėl ilgainiui ant pastatų fasadų, balkonų ir kitose vietose atsiranda pažeidimų, o kiekvienas atšalimas ir atšilimas, kurių mūsų klimatas tikrai nešykšti, didina betono įtrūkimų skaičių. Per lietų į betono poras patekęs vanduo skverbiasi į gilesnius sluoksnius, o žiemą, kai drėgnas betonas užšąla, padidėjęs jame sušalusio vandens tūris didina slėgį. Per vis didėjančius įtrūkimus ir plyšius vanduo skverbiasi vis giliau, tad betono atsparumas mažėja.
Pro betono įtrūkimus iš aplinkos besiskverbiantis anglies dioksidas (CO2) reaguoja su sienose susikaupusia drėgme ir plieninę armatūrą saugantis kalcio hidroksidas virsta ją ėdančiu kalcio karbonatu – prasideda korozija. Dėl to betonas dar labiau trūkinėja, o kuo daugiau jame įtrūkimų ir tuštumų, tuo labiau didėja korozijos pavojus.
Tačiau mažėjantis atsparumas – ne vienintelė senstančio pastato bėda. Susiklosčius tam tikroms sąlygoms pastatų cokoliniai aukštai, fasadai, balkonai, vietos aplink lietvamzdžius, ventiliacines angas, stogai apauga dumbliais ar pelėsiniais grybais. Jie ne tik gadina statinio vaizdą, tačiau kelia naujų pavojų.
„Jei išorinės pastato sienos pakeitė spalvą, vadinasi, ant jų auga dumbliai arba mikroskopiniai grybai. Dumbliai, kurių ląstelėse yra chlorofilo, asimiliuoja CO2, o mikroskopiniai grybai yra heterotrofai. Jei pelėsiai, kaip buityje esame įpratę juos vadinti, prasiskverbs į pastato vidų, jie gali kelti pavojų žmogaus sveikatai. Pavyzdžiui, pelėsiniai grybai, kurie aptinkami gyvenamose ir darbo patalpose, dažniausiai priklauso sąlyginai patogeniškų mikroorganizmų grupei. Jei jų išskiriamos medžiagos ar jie patys pateks į žmogaus organizmą, sergantiems astma gali padažnėti priepuoliai; jie gali sukelti ir alergiją“, – įspėja Gamtos tyrimų centro Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas biomedicinos mokslų daktaras Algimantas Paškevičius.
Mokslininkas aiškina, kad mikroorganizmams augti ir vystytis ypatingų sąlygų nereikia – tik šilumos ir drėgmės bei minimalaus anglies šaltinio kiekio, pavyzdžiui, ant statybinių medžiagų susikaupusių dulkių. Mikroskopiniai grybai gali pažeisti tiek natūralios kilmės, tiek sintetinės kilmės medžiagas. „Jei pastato išorėje panaudotos statybinės medžiagos nepakankamai biologiškai atsparios, jos gali tapti puikia terpe mikroskopiniams grybams vystytis“, – sako dr. A. Paškevičius.
Vien nugremžti pelėsius neužtenka
Mokslininkai pataria siekiant sumažinti neigiamą aplinkos poveikį betonui, jo paviršių padengti vandenį atstumiančiomis medžiagomis. Tačiau tokia danga turi būti kvėpuojanti, kad netrukdytų išgaruoti viduje susikaupusiai drėgmei. Betono drėgnumą galima sumažinti ir didinant įvairių apsauginių elementų funkcionalumą, pavyzdžiui, atnaujinant vandens nuvedimo sistemas ir palanges, apskardiant viršutinių konstrukcijų paviršių ir taip apsaugant nuo lietaus vandens.
„Inžinieriai gali parinkti pastato fasadui šiuolaikiškas medžiagas, ant kurių nesilaiko drėgmė, reikalinga mikroorganizmams vystytis. Pavyzdžiui, padengus fasadą polipropilenu, lietaus molekulės tiesiog atšoka nuo sienos. Jei jo pridedama į apdailos medžiagas, sienos neįdrėgs“, – pataria technikos mokslų daktaras, statybų ekspertas, defektologas Česlovas Ignatavičius.
Tačiau kai pažeidimai akivaizdūs – pastatai jau apaugę mikroorganizmais – apsaugos nepakanka. Prieš papildomai šiltinant fasadą reikia pasirūpinti, kad ant jo neliktų žalėsių, o detalus remonto planas rengiamas ir statybinės medžiagos parenkamos tik įvertinus betoninio fasado būklę.
„Vien mechaniškai nugramdyti žalėsius nuo pastato tikrai nepakanka. Bendraudamas su ne vieno modernizuoto ir vėl žalėsiais apaugusio namo gyventojais išsiaškinau, kad pradedant darbus jie nebuvo sunaikinti – tik pridengti šiltinimo medžiaga. Be to, darbai buvo atliekami rudenį, kai ore buvo daug drėgmės. Už tai mikroorganizamai meistrams turėtų dėkoti, nes sudaromos idealios sąlygoms jiems veistis – šiltai, ramiai ir sočiai gyventi. O besidaugindami jie ima veržtis į paviršių“, – aiškina dr. Č. Ignatavičius.
Pašnekovas sako, kad jei viską atliksime taip, kaip reikia, ateityje problemos nesikartos. Bet net jei pastato fasadas neapaugęs, tai visai nereiškia, kad nepageidaujamų mikroorganizmų sporos netūno, pavyzdžiui, ištrupėjusių stambiaplokščių namų siūlėse ar betono plyšiuose, todėl kartais žalėsiai gali atsirasti būtent po modernizacijos.
„Labai svarbu parinkti tokias medžiagas, kuriomis mikroorganizmai negali maitintis, bet to nepakanka. Vokietijoje atlikti tyrimai atskleidė, kad mikroorganizmų sporos gali tūnoti ramybės būklėje net 40 metų. Tad jei siūlės užtaisomos ar pastato sienos apšiltinamos neišvalius plyšių, kada nors gali susiklostyti tinkamos sąlygos ir mikroorganizmai ims daugintis“, – pabrėžia dr. Č. Ignatavičius.
Priemonės turi būti kompleksinės
A. Paškevičiaus teigimu, jei pastatas apaugęs pelėsiais ar dumbliais, prieš apšiltinant namą juos būtina pašalinti. Prieš tvarkant stambiaplokščių namų siūles jas taip pat reikia specialiai paruošti, kad po atnaujintu sluoksniu neliktų nepageidaujamų mikroorganizmų. Jeigu pastatas modernizavimui bus paruoštas netinkamai, pelėsiai gali atsirasti ten, kur jų anksčiau nebuvo.
„Dominuojančios sąlygos, kurios gali turėti įtakos mikroorganizmų plitimui – pastebi jis, – tai netinkamas pasiruošimas renovacijai, technologijų pažeidimas, netinkamai parinktos medžiagos“.
Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad mikroorganizmams vystytis reikiamas didesnis nei turėtų būti drėgmės kiekis gali susidaryti dėl įvairių priežasčių. Todėl pirmiausia ir reikia išsiaiškinti, kodėl pastatą apniko mikroorganizmai. „Jei grybas atsirado, vadinasi, kažkas yra negerai – gal buvo pažeista technologija ar paliktas statybinis brokas, gal netvarkinga pamatų hidroizoliacija, gal neteisingai užtaisytos skylės, gal sienos peršąla ar nekvėpuoja. Priežasčių gali būti daugybė. Tačiau nustatyti ir panaikinti priežastį nepakanka – reikia sunaikinti patį užkratą“, – pabrėžia mokslininkas.
Jis pastebi, kad vien fiziškai nugremžti nepageidaujamą dėmę nuo sienų ar išgramdyti tarpus tarp blokų prieš užtaisant siūles tikrai nepakanka. „Pirmiausia reikėtų kelis kartus apdoroti pastatų paviršių specialiomis dezinfekcinėmis (fungicidinėmis) medžiagomis. Ir tik po to galima šiltinti pastatą, nes jei ant sienų liks užkrato, tai bus kova su vėjo malūnais“, – aiškina dr. A. Paškevičius.
Tinkamai parinkti pastato išorėje naudojamas medžiagas – jau kitas etapas. Jos turėtų būti kuo atsparesnės biologiškai. Papildomai apšiltinant senus pastatus sudaroma sausa, saugesnė aplinka sumažina ar sustabdo plieninių konstrukcijų koroziją, šalčio poveikį betonui. Pavyzdžiui, polistireninio putplasčio, kuris plačiai naudojamas kaip išorinių sienų šilumos izociacinė medžiaga (juo apšiltinta apie 82-83 proc. visų statinių išorinių sienų Europos Sąjungoje) neprapučia vėjas, į jas neprasiskverbia teršalai ir drėgmė. Tyrimai rodo, kad net jei laikysime jį pamerkę į vandenį 28 paras, įmirkis nesieks nė 3 proc. tūrio. Drėgmė ne tik nekeičia šios medžiagos termoizoliacinių savybių – ši lengva ekologiška medžiaga, atspari daugelio cheminių medžiagų poveikiui, papildomai neapkrauna statinio konstrukcijų, netirpsta vandenyje, nepūna, nedūlėja, o jos termoilzoliacinės ir mechaninės savybės nekinta laikui bėgant.
„Polistireninis putplastis ir mineralinė vata tikrai sunkiai „įkandamos“ mikroskopiniams grybams medžiagos. Bet ant jų patekusios dulkės gali pasitarnauti pirminiu šaltiniu mikroskopiniams grybams vystytis. Todėl svarbu pasirūpinti, kad mikrobiologinio užkrato neliktų ant sienų ir plyšiuose po apšiltinimo sluoksniu ir kad ten nepatektų drėgmė“, – pastebi dr. A. Paškevičius. Jei fasadui naudojami dažai, pataria jis, reikia rinktis tuos, kurie atsparūs mikroorganizmams.
Kita vertus, jei išorės sienos paruoštos šiltinimui ir apšiltintos tinkamai, tačiau nekvėpuoja, pelėsiai gali pradėti daugintis vidaus patalpose, kur yra tinkamesnės sąlygos mikroorganizmams vystytis. Į jas mikroskopiniai grybai gali patekti kartu su oru iš aplinkos. Todėl modernizuojant pastatus reikia modernizuoti tiek ventiliacines, tiek vėdinimo sistemas.
„Statybininkai ne visada laikosi technologinių reikalavimų. Kad ir kokios atsparios drėgmei ir mikroorganizmams neįkandamos medžiagos būtų naudojamos, jei po lietaus ant drėgnų pastato sienų bus armuojamas tinkas, drėgmė bus tiesiog užsandarinta viduje. Jei ant senojo paviršiaus, kurį uždengsite, yra dumblių ar mikroskopinių grybų, jiems vystytis bus sudarytos idealios sąlygos, nes užteks ir drėgmės, ir šilumos. Jei pelėsiai negalės plisti į pastato išorę, jie gali prasiskverbti į vidų“, – įspėja dr. A. Paškevičius.
Taupyti ne visada naudinga
Mokslininkai pastebi, kad tinkamai parengti sienas, parinkti kokybiškas medžiagas ir nepažeisti technologijos atliekant darbus taip pat nepakanka. Problemų gali kilti dėl savaime suprantamo noro pataupyti.
„Neretai modernizuojant pastatą siekiama sutaupyti kuo daugiau šilumos ir viskas aklinai užsandarinama, o ventiliavimo sistemai neskiriama jokio dėmesio. Bet ventiliaciją taip pat reikia keisti, nes jei sienos nekvėpuos, pelėsis gali persimesti į vidų. Kai buto sienos nuo mikroorganizmų pradės juoduoti, žaliuoti ar mėlynuoti, problemų bus gerokai daugiau“, – aiškina dr. A. Paškevičius.
Jis pastebi, kad įsibėgėjant pastatų modernizacijai ir šylant klimatui problemų, kurios kyla dėl vadinamųjų pelėsių, daugėja. Norint sėkmingai su jais kovoti, prieš šiltinant namų sienas reikia juos sunaikinti, o fasadus tinkamai apdoroti. Tačiau neteisinga manyti, kad egzistuoja viena universali priemonė, kuri sunaikins visus mikroorganizmus.
„Kartais žmonės prekybos centre įsigyja kokį nors plataus veikimo spektro preparatą ir tikisi, kad jis išnaikins viską. Tačiau kaip nebūna vieno vaisto „nuo visų ligų“, taip nėra ir vienos priemonės, kuri vienodai veiksmingai naikintų visus dumblius ir pelėsius, nes jų yra labai daug rūšių. Pavyzdžiui, tirdami mikroorganizmų pažeistas sienas aptinkame iki 10 skirtingų mikroskopinių grybų rūšių. Todėl kiekvienu atveju reikėtų ištirti, koks ten mikroorganizmas, atlikti jautrumo įvairiems preparatams tyrimus ir parinkti veiksmingą priemonę jiems sunaikinti. Tik taip galima iš tikrųjų pašalinti užkratą“, – aiškina Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas dr. A. Paškevičius.
Dr. A. Paškevičiaus vadovaujamos laboratorijos specialistai gali ištirti mikroskopinius grybus ir nustatyti, kokiais preparatais juos galima sunaikinti. Tokius tyrimus jie atlieka tiek įmonių, tiek gyventojų užsakymu. Tad gal verta išleisti modernizacijai šiek tiek daugiau pinigų, bet paskui jaustis ramiai, nes tik kompleksinis sprendimas, kai pelėsiai ant fasado sunaikinti tinkamai, kai parinktos biologiškai atsparios medžiagos, o šiltinimo ir kiti darbai atlikti kokybiškai, nepažeidžiant technologijos, garantuos, kad ji iš tikrųjų atsipirks, o modernizuotas pastatas džiugins labai ilgai.
