Šiemet valstybiniuose miškuose buvo atkurta daugiau kaip 9000 ha kirtaviečių ir įveista daugiau kaip 850 ha naujų miškų. Dar 900 ha atsodino privačių miškų savininkai ir nors miškasodis baigėsi, bet miškininkams darbai tik prasideda.
Kazlų Rūdos mokomojoje miškų urėdijoje šiemet atkurta 215 ha miškų, dar 19,7 ha buvo pasodinta naujai. Urėdijos vyriausiasis miškininkas Justinas Urbanavičius papasakojo su kuo susiduria miškininkai kiekvieną pavasarį.
„Tai, ką iškertame, turime atsodinti per dvejus metus. Mes dažniausiai padarome tai per vienerius. Dalį juodalksnynų, kur šlapesnė žemė, paliekame savaiminiam atžėlimui. Žinoma, reikia prižiūrėti procesus kaip jie ten vyksta. Taip pat įveisiame ir papildomų miškų, taip didindami miškų kiekį ir plotus“, – kalbėjo vyriausiasis miškininkas.
Pasodinti mišką yra didelė atsakomybė. Sodinukų pirkimas, transportas, sodinimas kainuoja didžiulius pinigus, bet tai tik juokai, palyginus su nuostoliais, kurie lauktų, jei miškas būtų pasodintas netinkamai.
„Miškų sodinimą deriname pagal miškotvarkos reikalavimus ir savo patirtį. Stengiamės neužleisti miškų menkaverčiais medžiais – drebulynais, blindynais. Bandome atsodinti tokį mišką, koks augo prieš tai. Atsižvelgiame į augimvietę, kad ten būtų palankiausios sąlygos miškui augti ir jis būtų našiausias“, – kalbėjo J. Urbanavičius.
Visi šie darbai, anot vyriausiojo miškininko, jau padaryti ir užmiršti.
„Miškasodis mums buvo sklandus ir jokių problemų neturėjome. Šiemet mūsų medelyną tikrino Valstybinė miškų tarnyba. Matavo sodinukų šaknų gylį ir kokybę. Visi išauginti sodinukai atitiko standartus. Vadinasi, po miškus išvežiojome tvarkingus sodmenis. Rangovai darbus atliko laiku. Patikrinome atsodintus miškus ir atrodo, kad viskas gerai – sodinukai prigyja ir pradeda žaliuoti. Miškasodis pilnai baigtas ir pamirštas. Dabar laukia kiti darbai“, – pasakojo miškininkas.
Prieš akis – kito kirtimų sezono planavimas. Tam, kad miškininkai nepadarytų didelės žalos gamtai ir miškams, kirtimai turės būti daromi atsakingai.
„Dabar ruošiame biržių atrėžimus, žiūrime kitų metų fondą. Renkame miškus, kurie yra perbrendę, miškuose girininkai atrinkinėja biržes, taškuoja medžius. Į atrinktas biržes dar važiuosime pasižiūrėti gyvai. Gali būti, kad kitas reikia palikti dar paaugti, gali būti, kad ten netinkamos sąlygos kirtimams – per drėgna. Miškas gali būti dar per mažas ir geriau ieškoti kitos biržės. Visa tai tam, kad gamtai ir miškui būtų daroma kuo mažesnė žala“, – sakė J. Urbanavičius.
Miškasodis vadinamas svarbiausiu visų metų miškininko darbu. Nuo jo priklausys, koks miškas lauks ateityje po 30-40 ar dar daugiau metų. Visgi, to miško nebus ne tik jei medeliai neprigis. Mišką reikia saugoti nuo gaisrų.
„Truputį palynojo, bet mes vis tiek dar stebime žmones ir perspėjame, kad nedegintų laužų tam neskirtose vietose. Šiam reikalui esame įrengę specialių laužaviečių. Šis sezonas mums yra be galo svarbus ir atsakingas. Prie priešgaisrinių kamerų jau budi žmonės, o priešgaisriniai automobiliai išrikiuoti ir bet kuriuo metu jie gali pajudėti gesinti kylančio gaisro“, – sakė J. Urbanavičius.