Tuomet įtėvius ir įvaikintą vaiką skiria tik nesutampantis DNR, kuris augant, džiaugiantis kartu ir mylint tampa niekam neįdomiu ir pamirštu faktu. Tiesa, iki tos akimirkos, kai įvaikinimas tampa realybe, reikia priimti daug atsakingų ir ateitį lemsiančių sprendimų.
Ar vaikas tikrai bus mūsų?
Pasvėrus visus pliusus ir minusus, grėsmes ir galimybes, susijusias su įvaikinimu, daugelis šeimų tvirtai apsisprendžia, jog tikrai nori auginti vaikutį, kuriam, deja, nepasisekė su biologine šeima. Bet žinojimas, kad tu tvirtai apsisprendei, verčia kelti vaiko giminaičių klausimą. Ar vieną dieną įvaikinto vaiko nepasivys skaudžios patirtys, neims ieškoti biologiniai artimieji?
„Gyvenimas nėra paprastas apskritai, bet vis dėlto, kiekvienu atveju galimo įvaikinti vaiko biologinės šeimos situacija nuodugniai išanalizuojama ir su ja supažindinami būsimi įvaikintojai“, – tvirtina Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiko teisių apsaugos ir pagalbos skyriaus Įvaikinimo poskyrio vedėja Oksana Pedaniuk.
Vaikas tampa galimu įvaikinti tam tikrais atvejais, kurie nurodyti Civiliniame kodekse. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai tėvams yra neterminuotai apribota valdžia vaiko atžvilgiu arba biologiniai tėvai savo valia, sąmoningai pareiškia norą ir sutinka, jog jų vaikas būtų įvaikintas, kai tėvai yra mirę arba nežinomi (pavyzdžiui, gyvybės langelyje rastas vaikas). Taip pat įvaikinimas gali vykti be tėvų sutikimo, jeigu pastarieji pripažinti neveiksniais.
Įvaikinant yra panaikinamos visos turtinės ir asmeninės teisės ir pareigos tarp vaiko ir jo biologinių tėvų bei giminaičių. Naujos, galiojančios teisės ir pareigos visam gyvenimui sujungia įtėvius ir (įvaikius). Todėl tėvai jau turi teisę spręsti ne tik dėl vaiko vardo, pavardės keitimo, bet ir dėl galimo bendravimo su biologiniais vaiko giminaičiais.
„Įvaikinimas yra uždaras procesas. Šeima pati apsisprendžia, ar vėliau ieškoti biologinės vaiko šeimos ir artimųjų, bandyti megzti ryšius ar ne. Būna įvairių atvejų. Kiekviena šeima priima sprendimus, atsižvelgdama į vaiko gerovę, siekdama užtikrinti, kad tam tikras elgesys ar veiksmai nesukels jam nemalonių jausmų ar netgi traumos. Juk vaikas turi būti ruošiamas tokiai informacijai – jam teks sužinoti apie įvaikinimą, situaciją iki jo... Žinoma, sulaukęs pilnametystės ir žinantis apie įvaikinimą, įtėvių užaugintas asmuo panorėjęs gali pats ieškoti savo šaknų“, – apie galimybę apsispręsti be jokių suvaržymų pasakoja O. Pedaniuk.
Svarbiausia – sveikas!
Niekam ne paslaptis, kad būsimi įtėviai turi tam tikrų su vaiku susijusių lūkesčių. Ir būsimojo šeimos nario amžius bei sveikata – vieni pagrindinių.
„Kiekviena šeima turi lūkesčių būsimam vaikui. Dažniausiai norima, kad vaikutis būtų iki trejų metų amžiaus – tai siejama ir su vaiko priežiūros atostogomis, ir su jo prisitaikymu prie šeimos. Tad šeimos lūkesčius ir norus dažniausiai apibrėžia visa esama situacija. Tačiau pastebima, kad šeimos svarsto ir vyresnių vaikų 3 metų amžiaus, 3,5 metų amžiaus ir apie 4 metų amžiaus vaiko įvaikinimą“, – pasakoja įvaikinimo specialistė.
Anot jos, kitas šeimos lūkesčio svarbus aspektas – vaiko sveikata. Posakis, dažnai kartojamas mažylio belaukiančių tėvų – „nesvarbu, kas gims, svarbu, tik kad sveikas“ – aktualus ir įvaikinimo procese. Vis tik dauguma į LR piliečių apskaitą per 2012-2014 metų įrašytų šeimų, pageidavo įvaikinti vaiką su nežymiais ar išgydomais, kompensuojamais sveikatos sutrikimais. Iš 106 šeimų (asmenų), įrašytų į LR piliečių apskaitą, 2014 metais, tik 6 proc. šeimų (asmenų) norėjo įvaikinti sveikus vaikus.
„Reikia prisiminti, jog vaikučio sveikata formuojasi pirmaisiais jo gyvenimo metais. Ji kinta iki tol, kol mažylis sulaukia maždaug trejų metų amžiaus. Tais atvejais, kai norima įvaikinti vyresnio amžiaus vaikutį, tarkime, 2–3 metų, dažnai žinoma, kokiomis ligomis jis jau buvo persirgęs. Vaikui augant vienos jo ligos praeina, o kitos lieka visam gyvenimui. Pavyzdžiui, alerginių tyrimų rezultatai būna tikslūs tik vaikui sulaukus 2,5–3 metų“, - amžiaus ir sveikatos lūkesčių suderinimo specifiką įvardija O. Pedaniuk.
Galiausiai reikia pabrėžti, kad visiškai sveikų žmonių beveik nėra. Juk retas suaugęs asmuo, paklaustas, ar yra visiškai sveikas, užtikrintai atsakytų – tikrai taip. Be to, šeimoje tinkamai prižiūrimas vaikas, turintis nežymių sveikatos sutrikimų, kurie būdingi daugumai kūdikių, paprastai visiškai pasveiksta.
„Įtėvių prašoma pagalvoti ir apie vaiko, turinčio nežymių ar išgydomų sveikatos sutrikimų, įvaikinimą. Pavyzdžiui, galbūt įvaikinti vaiką, kuriam diagnozuota toliaregystė. Juk tai iš tikrųjų ne liga! Apskritai dalis tam tikrų ligų, nustatytų mažyliams, vėliau tiesiog išaugamos. Šiandien dažnam vaikui diagnozuojama bronchinė astma. Ji išgydoma, jei tinkamai kontroliuojama jos eiga, laiku geriami vaistai bei lankomasi pas pulmonologą. Taip pat neretai nustatomi ir širdies funkciniai ūžesiai, kurie vėliau išnyksta. O štai diagnozuotas mišrus raidos sutrikimas gali būti siejamas tik su sulėtėjusi kalbos raida - tokie vaikai po lankymųsi pas logopedą greitai pasveiksta“, – pasakoja specialistė.
Vaiko juokas namuose – per metus?
Įvaikinimo procesas susideda iš šešių dalių: įvaikinimo sąlygų išsiaiškinimo, dokumentų pateikimo, pasirengimo įvaikinti patikrinimo, įtraukimo į norinčiųjų įvaikinti apskaitą, vaiko pasiūlymo ir pareiškimo įvaikinti teismui padavimo. Bet O. Pedaniuk išskiria du svarbiausius žingsnius tikslui pasiekti.
Pirmasis žingsnis susijęs su pačių būsimų įtėvių pastangomis kiek įmanoma pagreitinti įvaikinimo procesą – dokumentų surinkimas ir pateikimas Vaiko teisių apsaugos skyriui.
„Pats įvaikinimas iš yra esmės neilgas. Pirmas etapas – dokumentų pateikimas Vaiko teisių apsaugos skyriui. Visus reikiamus dokumentus – prašymą įvaikinti, darbovietės pažymą apie gaunamas pajamas, sveikatos pažymą iš poliklinikos, informaciją apie būstą ir kt., labai norint, galima surinkti per savaitę ar dvi. Tada šeima išklauso trijų mėnesių mokymus. Šie kursai padeda dar kartą save įvertinti, įsigilinti į šeimos situaciją, užduoti klausimus sau ir sutuoktiniui. GIMK (globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo) atestuoti socialiniai darbuotojai vykdo mokymus grupėse ir rengia individualius susitikimus būsimų įtėvių namuose. Šeimos mokymų metu daug sužino apie įvaikinimo laukiančių vaikučių realybę, kaip jie jaučiasi, ką jie patyrė, kokie jie yra. Daug kalbama, kaip tokius vaikus geriau suprasti, priimti, kad vėliau įvaikinusiose šeimose nekiltų problemų. Po mokymų mokytojai priima sprendimą, ar šeima gali įvaikinti“, – visą procesą detaliai aiškina O. Pedaniuk.
Antrasis žingsnis beveik kiekvienu atveju yra kitoks. Jis priklauso nuo daugelio aplinkybių – pageidaujamo įvaikinti vaiko amžiaus, lyties, sveikatos būklės ir norimų įvaikinti vaikų skaičiaus.
„Gavę dokumentus ir mokytojų įvertinimą, įrašome šeimą į būsimųjų įvaikintojų sąrašą. Reikia pastebėti, kad vyresnių, nuo 3-5 metų amžiaus, vaikų bei 2 vaikų įvaikinimo procedūra spartesnė. Neretai tokios šeimos pasiūlymų įvaikinti sulaukia nuo įrašymo į būsimųjų įvaikintojų sąrašą datos praėjus keliems mėnesiams. Tuo tarpu šeimoms, kurios pageidauja įvaikinti vaikus nuo gimimo iki 2 metų amžiaus, pasiūlymo įvaikinti laukimo laikas nuo pusės metų iki metų ir ilgiau. Šį etapą galima palyginti ir su biologinio vaiko laukimu, – apie įvaikinimo ypatumus kalba O. Pedaniuk.
Jei susidūrėte su globos klausimais ar problemomis, Jūs visada galite kreiptis į savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių arba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos el. paštu info@vaikoteises.lt .
