Kaip sekėsi kurti gynybos sistemą ir ką pavyko pasiekti per nepriklausomos Lietuvos 25-metį? Apie tai kalbame su vienais iš kariuomenės steigėjų ir kūrėjų: Lietuvos kariuomenės vadu gen. mjr. Jonu Vytautu Žuku ir atsargos majoru Albertu Daugirdu.
- 1990-aisiais didžiausias dėmesys skiriamas svarbiems objektams (Aukščiausiajai Tarybai, Vyriausybės rūmams ir kitiems) ginti bei besikuriančios valstybės sienos apsaugai ir kontrolei. Tuo metu ima ryškėti dar viena krašto apsaugos vizija - tai teritorinės gynybos formavimas.
- Maždaug nuo 2000-ųjų Lietuvos ginkluotosios pajėgos išgyvena kokybinį šuolį: intensyviai ruošiamasi vakarietiškam gynybos modeliui ir siekiama atitikti NATO standartus.
- 2004-aisiais Lietuva tampo NATO nare. Mūsų šalies karinės pajėgos aktyviai įsitraukia į tarptautines karines misijas Irake, vėliau – Afganistane.
- Lietuva imasi vadovauti Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupei, Afganistano pietuose kovines operacijas pradeda vykdyti specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas "Aitvaras".
Atsargos majoras Albertas Daugirdas sako, kad Lietuvai tapus karinio aljanso nare, atėjo apgaulingas atsipalaidavimo laikotarpis: pačios šalies gynyba liko primiršta ir kovinis pajėgumas ėmė silpti. 2008-aisiais atsisakyta šauktinių kariuomenės.
Lietuvos gynybos biudžetas per visą nepriklausomybės laikotarpį taip ir nepasiekė reikiamo finansavimo lygio - 2-ų procentų nuo metinio bendrojo šalies vidaus produkto.
Pasikeitusi geopolitinė situacija Europoje šiuo metu verčia permąstyti Lietuvos gynybos politiką ir imtis priemonių galimai išorės agresijai suvaldyti. Vieni svarbiausių uždavinių – stiprinti kariuomenės kovinį pajėgumą, modernizuoti ginkluotę ir padidinti parengtąjį karių rezervą.
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje oficialiai pradėjo veikti greitojo reagavimo pajėgos, kurios gali skubiai reaguoti į vadinamąsias nekonvencines grėsmes.
