Žiemą, kai žemė nuklota sniegu, dauguma paukščių žiemoja pietuose ir gamtai daromas mažesnis poveikis, užverda darbai miškuose. Kur darbai, ten ir pažeidimai.
Daugiau kertamos medienos nei deklaruojama, nesąžiningas malkavimas, miško vagystės, vangiai atsodinamas miškas po plynųjų kirtimų – pagrindiniai pažeidimai Lietuvos miškuose. Vis dėlto, situacija nėra pati blogiausia.
„Pagrindiniai pažeidimai daromi tada, kai asmenys neturi leidimo kirsti mišką. Savininkas savo miške išvartas ir ribines linijas gali kirsti be leidimo, tačiau turi turėti gabenimo lapą. Tai paprasta procedūra, užpildoma savarankiškai, o formas galima rasti internete. Valstybiniuose miškuose nieko negali pasiimti be dokumento“, – pasakojo Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Justinas Urbanavičius.
Urėdijos teikia paslaugą gyventojams. Bet kuris žmogus gali apsirūpinti malkomis iš valstybinių miškų. Už mokestį urėdijos parenka plotus, kur žmonės gali prisikirsti sausuolių, susirinkti išvartas ir kitais miškui nekenkiančiais būdais pasirūpinti savo šiluma šaltuoju metų laiku. Čia atsiranda žmonių randančių vietą pagudrauti.
„Žmogus kreipiasi į girininkiją, girininkas jam išrašo leidimą, paskaičiuoja medienos kiekį, žmogus susimoka pinigus ir jau gali kirsti. Retas atvejis, bet pasitaiko, kad tokį leidimą gavę žmonės dar pasikerta ir iš šalies. Tai jau yra vagystė. Mes tai galime lengvai patikrinti – pereiname mišką ir randame kelmus. Pasitaiko, kad ir be jokių leidimų ar mokesčių atvažiuoja žmonių pasirinkti malkų“, – kalbėjo miškininkas.
Vyriausiasis miškininkas pasakojo, kad atsiranda ir stambesnių vagysčių – būna, kad vagys gvelbia urėdijų paruoštus rastus pramoninei gamybai. Urėdijos paruošia medieną, iškerta, ištraukia ją iš miško ir iš lauko sandėlių ją jau susiveža vagys.
Privačių miškų savininkai taip pat kenčia nuo nesąžiningų žmonių. Jei jų miškai ir neapvagiami, bet sukčiauti galima ir kitaip. Po plynųjų kirtimų visi miškai privalo būti atsodinami per trejus metus. per tą laiką būna, kad dingsta „stačią“ medieną nusipirkę asmenys ir vėluojama atsodinti mišką.
Nors trečdalis miškų Lietuvoje priklauso privatiems asmenims, jie ten negali jaustis dievais ir bet kada panorę iškirsti visus jiems priklausančius medžius.
„Prieš pagrindinius kirtimus, kai norima kirsti plynai, turi būti kreipiamasi į miškų tarnybą. Žalių medžių kaip nori, taip kirsti negali. Savarankiškai, kaip ūkininkas, privataus miško savininkas gali išsikirsti tik išvartas ir ribines linijas“, – kalbėjo vyriausiasis miškininkas.
J. Urbanavičius pažymėjo, kad kontrolę vykdo tiek pačios urėdijos, tiek ir Valstybinė miškų tarnyba.
„Pirmiausia jie daro žalą sau, ateities kartoms ir gamtai. Atidengia aikšteles ir įsibėgėję vėjai žalos pridaro jo miškui ir kaimynams, bet aš noriu pažymėti, kad vis daugiau ir daugiau privatininkų tą supranta ir miškuose nesielgia kaip nori“, – pasakojo J. Urbanavičius.
Privatininkai solidarumą pradeda rodyti ne tik su visuomene, gamta, bet ir miškininkais. Nebūtinai savo noru. Atsirado 5 procentų privalomas mokestis nuo apyvartos. Miškininkai džiaugiasi, kad jis galės būti panaudotas bendros infrastruktūros kūrimui ir stiprinimui, nes iki šiol visa finansinė našta už bendrai naudojamų kelių priežiūrą krisdavo tik ant jų vienų pečių.