K. Klimavičius – užkietėjęs žvejys. Lašišų žvejybos sezonu darbe jį retai sutiksi. Žvejyba jam sekasi puikiai ir laimikių jam gali pavydėti ne vienas žvejys. Vis dėlto, vienas bruožas skiria K. Klimavičių nuo kitų žvejų – nemažą dalį savo laimikio jis paleidžia atgal.
Šis žvejys nėra vienintelis propaguojantis tausojančią žvejybą pagal „pagavai-paleisk“ principą.
„Be savęs suskaičiuoju dar 9 taip lašišas žvejojančius žmonės. Mes visų žuvų nepaleidžiame, tačiau pasiimame tik tiek, kiek galime suvalgyti. Mano draugas Genadijus, kuris man ir parodė pavyzdį, kad taip reikia elgtis, šiemet pagavo tik vieną lašišą, bet ir tą paleido, nes nenorėjo imti patino“, – pasakojo K. Klimavičius.
Pagavęs lašišą vyras neretai nufilmuoja, kaip ją paleidžia atgal į vandenį. Tai primena ritualą – žvejai atsisveikina su laimikiu, pasišneka, kartais pabučiuoja, o jei reikia ir atgaivina dusti pradėjusią žuvį. Įrašus žvejai kelia į „Facebook“ socialinį tinklą, kur sulaukia kitų žvejų pagirų.
„Aš žinau, kad man visiems metams užteks trijų didelių patelių ir nemanau, kad kam nors iš viso reikėtų per sezoną pasiimti daugiau kaip penkias lašišas. Kuo daugiau jų pagaunu, tuo daugiau jų norisi paleisti“, – pasakojo žvejas, kuris paprastai per metus pagauna daugiau kaip dešimt šių žuvų.
K. Klimavičius kalba kaip selekcininkas ir teigė, kad kartais reikia žuvies nepaleisti atgal į vandenį. Žvejas dažniausiai namo parneša lašišų pateles, bet ne dėl gardžių ikrų.
„Ichtiologai teigia, kad lašišų patinų trūksta, tačiau ir taip ne visus paleidžiame atgal. Didelius patinus reikia užmušti, nes jie seni, jų reprodukcinės savybės prastos, o aršios žuvys sukelia didelę konkurenciją jauniems ir sveikiems patinams. Žuvis užmušame, kad jos nesikankintu. Tikrai gaila klausytis tokio jų kriuksėjimo“, – kalbėjo žvejas.
K. Klimavičius jau kurį laiką talkina Gyvosios gamtos inspektoriams kovoje su brakonieriais. Kaip pats pasakojo, verda pykčiu išgirdęs apie jų pasiruošimą, laimikius ir brakonieriavimo būdus.
„Inspektoriumi tapau, nes gerai žinau upes, nerštavietes, aišku, ne visas. Kai matai kas darosi ir girdi kalbas kaip „žvejai“ ruošiasi, tai nėra kitų man minčių tik padaryti jiems blogų dalykų. Labai aš piktas ant jų, todėl negailiu nei pinigų, nei laiko jiems pažaboti. Žinau, kad žuvis man padėkos, o ir pats pasijunti kaip medžioklėje“, – pasakojo neetatinis gamtos apsaugos inspektorius.
Tiesa, ne viskas jam šiame darbe patinka. Ypač K. Klimavičių vargina protokolų rašymas ir biurokratinės procedūros.
Didelę patirtį žvejyboje ir gamtos apsaugoje turintis vilnietis atskleidė didžiausius trikdžius sėkmingai pažaboti juodus brakonierių darbus.
„Didžiausias blogis yra žvejai verslininkai ir jų tinklai jūros priekrantėje bei mariose. Taip pat didžiulė bėda yra tai, kad brakonieriai lašišas nusirenka nuo lizdų. Šios net nespėja išneršti. Elektrikų man dar neteko sutikti, tačiau jų tikrai yra. Mano žiniomis, šiemet Vokėje subrakonieriauta apie 60 lašišų, Vilnelėje apie – 80, o Riešėje – 10“, – pasakojo K. Klimavičius.
Žvejys pateikė ir savo nuomonę, kaip galima pagerinti esamą sistemą.
„Visų pirmą reikia keisti įstatymus ir už tokius dalykus taikyti realų laisvės atėmimą, reikia didinti aplinkosaugininkų skaičių, bet parinkti tam motyvuotus žmones, mokėti už atliktą darbą. Taip pat reikia keisti žmonių mąstymą, kad jie suprastų, kad įskųsti brakonierių yra garbė ir tam juos skatinti. Taip pat lašišų neršto metu nerštavietės turėtų įgauti ichtiologinių draustinių statusus“, – kalbėjo K. Klimavičius.