Turbūt turėtume dėkoti mūsų protėviams, nusprendusiems įkurti miestą vaizdingoje ir požeminiais vandenimis turtingoje Neries ir Vilnios upių santakoje.
Profesorius habilituotas daktaras Vytautas Juodkazis yra rašęs, kad beveik visas tinkamas centralizuotam vandentiekiui požeminis vanduo yra susijęs su ledynmečiu, kuris prasidėjo maždaug prieš 1,5 mln. metų. Per tą laikotarpį tris kartus ledynai buvo užslinkę ant Lietuvos teritorijos ir atsitraukę iš jos. Iš Vilniaus apylinkių paskutinysis ledynas atsitraukė prieš 17 tūkst. metų ir paliko apie 100-150 m moreninio priemolio bei smėlio nuogulų storymę, kuri yra labai palanki požeminiam vandeniui kauptis.
Senovėje, kai baltų gentys dar rinkosi sau gyvenvietes prie ežerų ir upių, apsirūpinti vandeniu buvo paprasta, bet vėliau, besikuriant ir augant miestams, geriamą vandenį gauti tapo sunkiau.
Pirmosios žinios apie centralizuotą vandentiekį Vilniuje mus pasiekia iš XVI amžiaus.
Ar žinote, kad seniausias dokumentas, kuriame minimi Vilniaus vandentiekio tinklai, parašytas 1532 m. lotynų kalba? Iš jo sužinome, kad vienuoliai pranciškonai, gyvenę Trakų gatvėje, iš Vingrių šaltinių vamzdžiais atsives vandenį ir už tai dominikonams kasmet mokės po 30 grašių. Be to, jie niekam neleis iš savo namų nusivesti vandenį kitur.
Kiekvienam vilniečiui ar miesto svečiui turėtų būti įdomu įsivaizduoti, kad toje vietoje, kur dabar yra Vingrių gatvė, Vingrių šaltiniai į žemės paviršių išsiliedavo stataus šlaito papėdėje. V. Juodkazis rašė, kad šaltinių ištakos buvo gerokai aukščiau už kitą senamiesčio dalį ir vanduo negilia vaga tekėjo žemyn. Iš pradžių vanduo buvo naudojamas tiesiog iš upelio ir jo atšakų, vėliau (XV-XVI a. sandūroje) buvo pradėtas tiesti vamzdžių vandentiekio tinklas. Taip gimė senasis gravitacinis Vilniaus vandentiekis, kuris egzistavo ištisus 400 metų. Juo vanduo savitaka tekėjo gyvenamųjų kvartalų link ir aprūpindavo nemažą senamiesčio dalį.
Ar žinote, kad prieš kelis šimtus metų vanduo vilniečius pasiekdavo mediniais vamzdžiais? Istorikas Juozas Jurginis, remdamasis surastų rąstų fragmentais, teigia, kad jie buvo daromi iš pušų. Tai visai suprantama, nes Neries aukštupyje ir Vilniaus apylinkėse buvo ir yra gražūs pušynai. Paruošti pušiniai rąstai Nerimi pasroviui buvo plukdomi į Vilnių. Dalis tokio medinio vamzdžio, rasto prieš keturis dešimtmečius kasinėjant Vilniaus senamiestį, saugoma ir Vilniaus vandentiekio muziejuje.
Tik turtingieji Vilniaus gyventojai galėjo sau leisti vandentiekiui naudoti ąžuolinius vamzdžius. Jie buvo brangesni, bet užtat jais tekąs vanduo skanesnis.
Mediniai Vilniaus vandentiekio vamzdžiai buvo padaryti išilgai pergręžiant rąstą. Prieš gręžimą rąsto žievė būdavo nuskutama drožtuvu.
Ar žinote, kad vandentiekio tinklu, priklausančiu miestui, rūpinosi specialiai pasamdyti žmonės vadinami vamzdininkais? Atlyginimą jie gaudavo iš miesto valdžios ir privalėjo rūpintis vandentiekiu, vamzdžių gamyba, jų tiesimu ir kt. Miesto senojo vandentiekio klestėjimo laikais, t.y. XVII a., buvo samdomi bent keli vamzdininkai, dažniausiai trys, jie gaudavo nustatytą algą ir kasmet po sermėgą.
XIX a. pirmoje pusėje vamzdininkai nesutinkami, o šio amžiaus antroje pusėje miestas išlaikydavo jų tik vieną. Paprastai vamzdininko vietai užimti būdavo skelbiamos varžytynės, juo tapdavo už mažiausią atlyginimą sutinkąs dirbti žmogus. Vieno vamzdininko, matyt, pakakdavo todėl, kad vandentiekio tinklas buvo nedidelis, o vėliau, paplitus metaliniams vamzdžiams, jo priežiūra palengvėjo.
Ar žinote, kad tik XIX a. pabaigoje medinius vamzdžius pradėta keisti metaliniais? 1878–1889 metais daugelis senų medinių vandentiekio vamzdžių buvo pakeisti metaliniais. Juos buvo lengviau eksploatuoti, ir jie maksimaliai išnaudojo Vingrių, Misionierių ir Aušros vartų šaltinius. Tačiau šios priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų. Buvo būtina radikaliai spręsti vandens tiekimo miestui klausimą.
Iki 1893 m. įmonių savininkai ir turtingesnieji gyventojai įvairiose miesto dalyse buvo išsigręžę apie 40 artezinių šulinių, duodančių švarų, geros kokybės vandenį.
Ar žinote, kad inžinierius Eduardas Šenfeldas XX amžiaus pradžioje vadens rezervuarą norėjo įrengti Gedimino kalne? Jeigu projekto autorius būtų žinojęs, kokią audrą sukels šis žingsnis, jokiu būdu rezervuaro nebūtų projektavęs Gedimino kalne.
Kova dėl Gedimino kalno tęsėsi kelerius metus. Prieš vertingiausio istorijos paminklo darkymą pasisakė žymūs visuomenės veikėjai, spauda, mokslo draugijos Lietuvoje ir už jos ribų. Vilniuje veikusi Mokslo mylėtojų draugija protesto rašte miesto valdybai rašė: “Pilies kalnas Vilniuje yra vienas žymiausių praeities paminklu. Įrengimas ant jo ir jame instaliacijos, neturinčios jokio ryšio su jo vaidmeniu praeityje šiandien būtų absoliučiai neleidžiamu barbarizmu”.
Naujojo vandentiekio statybos darbai prasidėjo dar tebevykstant diskusijai dėl Pilies kalno. Pirmiausia, 1912–1914 metais pastatyta siurblių stotis Bernardinų sode. 1915 metais suspėta įrengti siurblinę ir rezervuarą Liepkalnyje, o rezervuaro pilių teritorijoje atsisakyta. E. Šenfeldo suprojektuota stotis Bernardinų sode atkartojo Bernardinų bažnyčios ansamblio formas. Centrinėje dviaukštėje pastato dalyje išsidėstė mašinų skyrius, vienaaukščiuose šoniniuose sparnuose – siurblinė ir administracijos patalpos. Antrojo pasaulinio karo siurblių stotis buvo sugriauta ir 1945 metais jos vietoje, išlaikant planinę pastato struktūrą, pastatyta nauja siurblinė, atstatytas apgriautas vandens rezervuaras, veikiantis ir iki šių dienų.
