Lietuva yra bene vienintelė valstybė Europoje gerianti tik požeminį gėlą vandenį. Jo ištekliai mūsų šalies teritorijoje – neišsemiami.

Paskaičiuota, kad Lietuvoje ištirti požeminio vandens ištekliai kaip turtas vertinami daugiau kaip 31 mlrd. litų. Visos žemės gelmėse slūgsančios naudingosios iškasenos (įskaitant ir požeminį vandenį) vertinamos 58,3 mlrd. litų. Nesunku suskaičiuoti, kad požeminis vanduo yra pagrindinis Lietuvos žemės gelmių turtas.

Ar tokie neišsemiami vandens ištekliai gali artimiausioje ateityje padėti Lietuvai praturtėti? Ar vanduo gali tapti eksporto preke, dėl kurios pešis jo stokojančios šalys?

Specialistai tikina, kad toks scenarijus galimas.

Lietuvoje vanduo – ypatingos kokybės

„Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos, o gal ir pasaulio šalių, kuri pilnai apsirūpina vandeniu iš giluminių arterinių gręžinių. Turime daug gėlo gero požeminio vandens, kurio horizontai slūgso nuo 45 iki 200 metrų gylyje. Kuo jis ypatingas? Tuo, kad yra labai kokybiškas, jame nėra bakteriologinės taršos bei nitratų ir nitritų. Pastarieji sukelia vėžį, o bakteriologinė tarša gresia infekcinėmis ligomis. Mes net penktadalio vandens neišnaudojame, kiek galėtume išgauti nedarydami žalos gamtai“, - sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.

Vienas gyventojas Lietuvoje per parą vidutiniškai suvartoja 60 litrų vandens. Europos vidurkis yra maždaug tris kartus didesnis. Paprastai kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo vandens poreikis vienam gyventojui yra didesnis.

„Mes skatiname žmones vartoti vandenį ir galvojame, kad gerai būtų, jei lietuvio suvartojamas vandens vidurkis išaugtų iki 90 ar 100 litrų per parą. Kodėl? Todėl, kad sumažėtų sąnaudos vienam kubiniam metrui.

Kuo mes daugiau vartojame vandens, tuo jis sąlyginai pigesnis. Ar mes gyvenvietei tiekiame 1000 kubinių metrų vandens, ar 10 000, vis tiek tas pats vamzdynas, giluminiai siurbliai, perpumpavimo stotys, ir nesvarbu, ar ima jos vandenį, ar ne, vis tiek jas reikia eksploatuoti. Pastovios eksploatavimo sąnaudos labai ryškios mūsų ūkyje. Todėl geriau sunaudoti šiek tiek daugiau elektros, bet tiekti dvigubai daugiau vandens ir sumažinti vandens savikainą. Jei žmonės naudotų daugiau vandens, kaina tikrai stabilizuotųsi arba net mažėtų“, - įsitikinęs B. Miežutavičius.

Investuotojai domisi

Kai kurios Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys jau eksportuoja vandenį. Ar Lietuva galėtų joms pasiūlyti savo neišsemiamus vandens klodus ir pralobti?

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas dr. Kęstutis Kadūnas sako, kad jaučiamas investuotojų susidomėjimas galimybe eksportuoti vandenį iš Lietuvos. Neretai kreipiamasi į Lietuvos geologijos tarnybą informacijos apie vienoje ar kitoje šalies vietoje esamus vandens išteklius.

„Aš nesu ekonomistas ir negaliu vertinti praturtėtų Lietuva eksportuodama vandenį, ar ne. Galima pateikti keletą skaičių. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius gėlam geriamajam vandeniui tiekiamam namų ūkio reikmėms yra 0,06 Lt už 1000 litrų (mes mokame vandens tiekėjui apie 4–6 Lt už 1000 litrų). Iš šio mokesčio valstybė už atsinaujinančių išteklių požeminio vandens išgavimą kas metai surenka apie 25–30 mln. Lt., dar antra tiek surenkama už neatsinaujinančias kietąsias naudingas iškasenas.

Nežinau, daug tai ar mažai biudžetui, bet galiu pasakyti, kad būtiniems šaliai valstybiniams geologiniams tyrimams skiriama tik apie 10–13 proc. nuo surenkamos sumos“, - sakė K. Kadūnas.

Gėlina jūros vandenį

Pasak B. Miežutavičiaus visas pasaulis kalba, kad ateis laikas, kai vanduo taps vertybe ir reikės jį eksportuoti į vieną ar kitą šalį. Lietuvoje vanduo labai pigus, nes jo turime daug. Vandenį iš Lietuvos norinčiai pirkti valstybei didžiąją dalį išlaidų sudarytų jo transportavimo kaina.

„Dabar visos Pietų šalys statosi vandens gėlinimo įrenginius. Perka labai brangią įrangą, ima vandenį iš jūros, pašalina druską ir tiekia gyventojams.

Pavyzdžiui, Izraelyje nutiestas labai didelio diametro vandentiekis ir vanduo tiekiamas miestams ir gyvenvietėms, viskas centralizuota. Žinoma, tokio vandens kokybė nėra gera, nerekomenduojama jo gerti iš čiaupo ir naudoti maisto gaminimui“, - sako B. Miežutavičius.

Jis tikisi, kad sulauksime tokio laiko, kai šalys kreipsis į Lietuvą norėdamos įsigyti kokybiško mūsų požeminio vandens. Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad labai svarbu saugoti turimus vandens išteklius. Specialistams jau dabar nerimą kelia Baltarusijoje Astrave statoma atominė elektrinė. Jei elektrinės reaktoriai bus aušinami Neries vandeniu, pasekmės gali būti sunkiai nuspėjamos.