Verslinė žvejyba bus leidžiama tik Kuršių mariose, polderiuose bei Nemuno žemupyje. Bus leidžiama ir specializuotoji ungurių, stintelių, seliavų bei upinių nėgių žvejyba. Įvedus naująją tvarką ir nustojus dalinti licenzijas į kairę ir dešinę, pasikeis tik žvejų mėgėjų laimikiai. Verslininkai ir iki šiol sugaudavo ne tiek ir daug kitų žuvų.
„Žvejyba bus optimizuota. Jau seniai didžiąją dalį ežeruose vykdomos verslinės žvejybos laimikio sudarė seliavos ir stintelės, o pagal gautas pajamas jos užima gal du trečdalius visų pajamų. Paskutinius keletą metų vidutiniškai sugaunama 70-80 tonų, tai kitos žuvys, kurias gaudyti bus draudžiama, sudaro gal tik 30 tonų. Jų kaina taip pat mažesnė. Jei stintelės ir seliavos parduodamos po 10 litų už kilogramą, tai kokio plakio daugiau nei už 2 litus neparduosi“, – pasakojo Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas.
Pardavus visą Lietuvoje sugautą kitų žuvų laimikį būtų galima gauti ne daugiau nei 180 tūkst. lt. Išdalijus jį visoms šia veikla užsiimančioms įmonėms, atėmus veiklos kaštus, lieka labai nedaug pinigų.
„Ne kartą minėti Lietuvos agrarinio instituto skaičiavimai, nors čia ir didelių skaičiavimų nereikia, kad įmonės egzistavimui reikia gauti bent 50 tūkstančių litų pajamų per mėnesį. Nė viena įmonė Lietuvoje, išskyrus žvejojančias Kuršių mariose, tokių pajamų negauna“, – kalbėjo V. Graičiūnas.
Žvejų verslininkų amatas ilgai kėlė įtarimų ir sunku pasakyti iš ko jie gyvena, jei pajamas nurodo minimalias. Vienas atsakymų kaip jie palengvina savo buitį – beakcizis dyzelinas.
„Verslinę žvejybą skatina lengvata beakciziam dyzelinui. Dabar yra parengtas Vyriausybės nutarimo projektas, kad žvejams verslininkams beakcizio dyzelino kiekis bus paskaičiuojamas pagal išnuomoto vandens telkinio plotą. Tai įmonė žvejojantį Drūkšių ežere, jei neklystu, gaus apie 10 tonų beakcizio dyzelino. Vien iš to gali gyventi“, – pasakojo vedėjas.
Verslinė žvejyba nuniokojo ne vieną ežerą Lietuvoje, kai kurių jų biologinė situacija katastrofiška. Nepaisant to, net Seime atsiranda kalbų, kad nustojus verslinę žvejybą ištiks ekologinė katastrofa – žuvų mėgėjai neišgaudys ir jos mirusios užterš vandens telkinius.
Žvejai už pasitraukimą iš verslo ir investicijų susigrąžinimą norėtų kompensacijų. Vis dėlto jų negalima duoti pagal įstatymus, be to, neaišku, kam duoti, o kam ne.
Žuvininkystės įstatyme numatyta, kad žvejai verslininkai turi teisę į kompensacijas tada, kai jie savo verslą turi apleisti dėl kitų subjektų ūkinės veiklos. Visiškas uždraudimas yra žvejybos reglamentavimas, už kurį nepriklauso jokios kompensacijos. O jei ir priklausytų, nebūtų aišku kam jas mokėti.
„Iškyla klausimas kam kompensuoti. Šiemet žvejoja vienas, praeitais metais kitas, o prieš trejus metus žvejojo dar trečias asmuo. Žvejybos kvota niekada nebuvo žvejo nuosavybė, nėra aišku, ką mes išperkame ar už ką mokame. Sumokėjus kompensaciją, vis tiek nebus teisinio pagrindo uždrausti tą žvejybą ten. Tik sukelsime nepasitenkinimą, o žvejams atrodys per mažos, atsiras įmonės prieš dešimt metų žvejojusios, pamačiusios kompensacijas už ačiū įsisteigs naujos įmonės“, – pasakojo V. Graičiūnas.
Europos audito rūmai atliko praėjusio finansinio laikotarpio (2007-2012 metų) vertinimą. Lėšos, skirtos pasitraukimui iš verslo, nieko gero nedavė. Žvejybos apimtys nesumažėjo, žuvų išteklių nepadaugėjo. Nuo šiol lėšų tam skiriama nebebus, tačiau didesnis dėmesys skiriamas žvejų veiklos perorientavimui, dažniausiai į turizmą.
Panašus ir Aplinkos ministerijos požiūris į ateitį.
„Kuršių marių mes neliečiame ir ateityje tik remsim. Mes orientuojamės, kad paramos lėšos verslinei žvejybai būtų koncentruojamos į tuos regionus, kuriuose turi perspektyvų. O jų turi tik Kuršių marios“, — pasakojo V. Graičiūnas.