„Remiantis archeologiniais radiniais, dalgiai mūsų šalyje buvo naudojami jau I amžiuje“, — pokalbį pradėjo Kauno marių regioninio parko direkcijos vyriausiasis biologas Giedrius Vaivilavičius.
Pasak specialisto, sutapo, kad atsiradus žoliapjovėms, dalgiai pradėti gaminti iš prastesnio metalo.
„Kokybiško metalo ir gerai paruoštas dalgis niekuo nenusileidžia elementariai žoliapjovei“, — teigė vyriausiasis biologas.
Anot pašnekovo, daugiausiai reikšmės augalijai turi pjovimo laikas ir dažnumas.
„Žinoma, žoliapjove pjaunama dažniau, nelaukiant, kol augalai pradės žydėti. Taip neleidžiama jiems subrandinus sėklas pasisėti. Tokia pieva turi labai nedaug gyvybės: kadangi nėra žiedų, jos nelanko vabzdžiai, kurie yra pagrindiniai apdulkintojai. Jei nėra vabzdžių, nėra ir kitų gyvūnų, kurie jais minta“, — samprotavo G. Vaivilavičius.
Jis pridūrė, jog tokioje pievoje nerasime ir vaistažolių. Taip pat dažniausiai su žoliapjove pjaunama nežiūrint ir nepastebint gyvūnijos. Varliagyviai, pelėnų, kamanių lizdai, skruzdėlynai, moliuskai yra tiesiog sumalami.
„Štai su dalgiu dažniau pavyksta to išvengti, nes dėmesys sutelktas ties pjaunama vieta ir ašmenimis, visada pamatai pakylantį paukštį ir pastebi jo lizdą su kiaušiniais ar jaunikliais, nėra triukšmo, taigi visada gali išgirsti peliuko cypsėjimą ar kamanės zvimbimą. Mano pievoje maitinasi gandrai, suopis ir net mažasis erelis rėksnys, kadangi joje pakanka varlių ir pelėnų“, — mintimis dalijosi specialistas.
Tęsdamas pokalbį apie šių dviejų įrankių privalumus ir trūkumus, pašnekovas akcentavo, kad žoliapjovė gražiai suformuoja veją ir į rinktuvą patogiai surenka žolę. Ją belieka išnešti į kompostinę arba mulčiuoti daržą, nes daugiau žolė niekam netinkama.
„Žoliapjovės trūkumai: triukšmas, vibracija, kuro poreikis, oro ir pievos tarša naftos produktais. Be to, pieva turi būti lygi be kalnelių ar kupstų. Žoliapjovė blogai pjauna drėgną žolę“, — vardijo G. Vaivilavičius.
Kalbėdamas apie dalgį, vyr. biologas paminėjo, jog tai ne tik nereikalaujantis kuro ar elektros energijos būdas, bet ir puikus sportas, kadangi dirba visi raumenys.
„Minusai yra tokie, kad nesuformuojama labai graži veja. Žolę geriausiai pjauti rasotą ir aukštesnę, dalgį reikia pustyti, o nupjovus žolę – sugrėbti“, — kalbėjo biologas.
Pašnekovas aiškino, jog anksčiau natūralias pievas formuodavo taurai, stumbrai. Dabar gi juos pakeičia karvės, avys, ožkos ir technika.
„Žinoma žmogus niekada nepadarys geriau už gyvūną. Gyvūnai selektyviai nuėda augaliją ir taip sudaro geriausias sąlygas didelei biologinei įvairovei ir nuostabiam kraštovaizdžiui. Žinoma, tiek su dalgiu, tiek su žoliapjove galima imituoti gyvulio nuėdimą paliekant nenupjautus plotus su retų augalų buveinėmis, bet tai jo toli gražu nepakeičia“, — apie kraštovaizdžio formavimą kalbėjo G. Vaivilavičius.
Biologas pasisako už tradicinį dalgį ir siūlo juo naudotis visiems, kadangi šis ypač naudingas nedideliuose sklypuose.
„Esi visiškai nepriklausomas nuo energijos resursų, o ir dalgiui paruošti užtenka plaktuko, pustyklės, kitaip tariant galąstuvo, ir „bobelės“, vadinamojo priekalo dalgiui plakti. Koks gi vyras, jeigu dalgio rankoje nenulaiko“, — kalbėjo jis.
G. Vaivilavičius tikino kiekvienais metais su malonumu pats nupjaunantis apie 2 ha savo pievos.
„Esu bandęs pjauti žoliapjove. Supratau, kad esu ištikimas dalgiui“, — pabrėžė pašnekovas.