„Iš pradžių mes būname pelės, bet tik ištraukia tinklą, jau tada mes pradedame medžioti“, —  pasakojo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos inspekcijos vyresnysis specialistas Darius Liepis

Šalyje šiuo metu vyksta akcija „Lašiša“. Šiemet šios karališkos žuvys į Nerį ir Žeimeną pradėjo plaukti kiek anksčiau nei įprastai ir jų jau dabar laukia niekada neprivalgę brakonieriai. Nesnaudžia ir inspektoriai, ne vieną naktį šį rudenį jau praleidę tykodami pažeidėjų.

Inspektoriai apie brakonierius žino beveik viską — vardus, pavardes, kur tarnavo kariuomenėje, kuris pavojingas, o kuris sunkiai suvokia, ką daro. Atsitiktinių brakonierių ar naujokų sunku sutikti ir šiu juodu amatu verčiasi daugiausiai tie patys, ne kartą įkliuvę, bet nepasimokę žmonės.

Liko labiausiai užsispyrę, maniakiškai savo darbo įsikibę profesionalai. Didelė dalis jų gyvena paupiuose ir pamiškėse, kur brakonieriauti gali net neišėję iš savo kiemo. Prieš tikrindami, ar tempdami tinklus namo jie kilometro spinduliu apeina miško kelius, kur inspektoriai gali būti pasistatę automobilius, kelias valandas su šunimis vaikštinėja upių pakrantėmis tikrindami krūmus ir visgi ne visada sugeba pasislėpti nuo inspektorių.

Šiuo metu inspektoriai seka ne vieną brakonierių. Jų GPS imtuvuose net išsaugota keliolioka vietų, kur brakonieriai vykdo savo veiklą „tokio ir tokio miško lupykla 2“, „tokio ir tokio kaimo brakucha“ ir panašiai. Dėl objektyvių priežasčių negalima iki galo atskleisti visų šiuo metų daromų pasalų detalių, tačiau D. Liepis mielai pasidalijo senesnėmis istorijomis iš įsimintiniausių brakonierių sulaikymų.

„Sulaikant ginkluotus brakonierius reikia parodyti savo viršumą, stabdyti pakeltu tonu, kitaip visko gali būti. Ne vienas užkluptas brakonierius yra ir į kelnes pridėjęs, kitas bent 10 minučių negalėjo žodžio pratarti, kiek buvo išsigandęs“, — pasakojo inspektorius.

Įkliuvo keturis kartus

Vienas Vilnelę pamėgęs lašišų brakonierius D. Liepiui įkliuvo jau keturis kartus. Ir vardą, ir pavardę inspektorius atsimena puikiai, tačiau vadinkime jį paprasčiausiai Jonu.

Lašišos, taip pat kaip paukščiai, kuria lizdus. Žvyruotame krante jos uodega išsikasa daubą, kurioje sudeda ikrus, o po kurio laiko juos užkasa. Ten ir tyko jų „kabliuotojai“.

„Yra toks Jonas. Mažiukas toks, tačiau lašišą iš lizdo ištraukia, jei ne iš pirmo metimo, tai iš antro tikrai. Labai saugosi — meškerės nesinešioja, bet nešasi atskiras jos dalis ir tik prieš kabliuodamas ją susilipdo izoliaciją“, — pasakojo D. Liepis.

Dėl tos meškerės inspektoriui kartą, lapkričio viduryje, teko bristi į ledinį vandenį, kur su magnetu ją išžvejojo. Tačiau ir tai nėra įsimintiniausia jo su Jonu pažinties akimirka.

„Paupyje atradome paliktą automobilį. Sustojome pažiūrėti ir netrukus ten grįžo garsiai telefonu kalbantis vyras, sėdo į jį ir nuvažiavo. Pasirodė įtartina, tai nusprendėme palaukti. Per pusdienį nieko neįvyko, tai išvažiavome. Kelyje sutikome tą patį automobilį, bet ten sėdėjo jau dviese. Iškvietėme policijos pareigūnus dėl įtariamo brakonieriavimo“, — netrukus D. Liepis įsitikino, kad prie vairo sėdi jo gerai pažįstamas Jonas, o bagažinėje rado 8 kilogramų svorio lašišą.

Jonas keikėsi, dievagojosi, kad saugojosi ypatingai ir nuo to laiko nebesinaudoja mobiliuoju telefonu, nesuprasdamas kaip jį vis sučiumpa inspektoriai.

„Pasirodo, jie tikrai saugojosi. Vėliau jis pasakojo, kad lašišą paslėpė atskirai ir su partneriu pirmiausia, kitoje vietoje imitavo, kad kažką kelia į bagažinę. Tik po kurio laiko, įsitikinę, kad mūsų nėra, jie grįžo laimikio“, — pasakojo inspektorius.

Elektrikas, kokio dar nebuvo matę

Jei tą kartą D. Liepiui su kolegomis Jono teko laukti tik pusdienį, vieno brakonieriaus jie tykojo 4 paras. Per naktį inspektoriai turėjo po 3-4 valandas miego, tačiau jų laimikis atsipirko su kaupu. Nieko panašaus inspektoriai dar nebuvo matę.

„Tykojome labai rimto elektriko. Jis net ir pačią elektrą vogė iš tinklo. Taip mes ilgai jo tykojome, kad jis ėmė ir išvažiavo kažkur. Tada pradėjome ieškoti jo įrangos — neradome, bet radome žeberklą. Jo užtenka skirti baudai. Nebegalėjome ilgiau išbūti ir nusprendėme, kad bent to užteks. Tada atradome ir jo įrangą. Jis vieną fazę, pliką laidą, buvo įmerkęs vienoje vietoje, o kitą tik už 14 metrų. Įjungus srovę visu šiuo ruožu tekėdavo elektra. Ten brakonieriavimo mąstai buvo didžiuliai“, — pasakojo D. Liepis.

Pasirodo, elektrikas ne vien žuvimi buvo gyvas.

„Ten ant kiekvienos obels buvo po kilpą pakabinta, o šaldytuvas pilnas mėsos ir buvo dar stiklainis lašišos ikrų. Žiauru“, — sakė D. Liepis.

D. Liepis pripažino, kad brakonieriavimas yra didžiulė problema. Saugojamų lašišų, kurių taip geidžia kiekvienas doras žvejys, ne tiek daug ir lieka. Žuvininkystę užsiimantys specialistai skaičiuoja, kad tik apie 30 procentų migruojančių žuvų išneršia ir sugeba grįžti atgal į jūrą.

„Kol baudos buvo simbolinės — 200 litų už brakonieriavimą ir 400 litų žala gamtai, tai čia buvo niekai. Trečdalis vienos lašišos kainos. Dabar jau jie žiūri kitaip“, — pasakojo D. Liepis.

Šiuo metu už vieną lašišą gamtai reikia atlyginti 6000 litų žalą, o bauda siekia 2000 litų.

Pats D. Liepis lašišų nežvejoja ir į upes nelinkęs bristi. Jo mėgstamiausia žvejyba — spiningavimas ežere, tačiau lašišoms jis neabejingas kiek kitaip.

„Nuostabus jausmas, kai matai po kojomis tą didžiulę žuvį, susukusią lizde“, — kalbėjo D. Liepis.

Šaltinis
Projektas „Aplinkosauga“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (17)