„Fotografija mane lydėjo visą gyvenimą, nuo pat vaikystės, kai tuo pat metu lankiau ir kino, ir fotografijos būrelius. Kartais tam skirdavau daugiau laiko, kartais mažiau, bet šis pomėgis niekada nebuvo dingęs iš mano akiračio. Ilgainiui augant mano verslui, didėjant galimybėms keliauti, ėmiau vis daugiau fotografuoti, o rezultatą kaupti savo archyvuose, kol galų gale nusprendžiau užfiksuotais vaizdais pasidalinti – pradėjau rengti parodas, išleidau pirmąjį fotoalbumą“, – pasakojo žymus fotografas.
Pirmasis M. Jovaišos albumas vadinosi „Tranquilia. Ramybės šalis“, jame tebuvo viena Lietuvos nuotrauka. Tačiau vėliau jis sukūrė visą Lietuvą iki šiol garsinantį ir analogų neturintį fotoalbumą – „Neregėta Lietuva“, kuriame skelbiamos iš paukščio skrydžio padarytos nuostabaus kraštovaizdžio nuotraukos.
Pamatęs svetimus kraštus įvertino ir Lietuvos grožį
„Pritariu minčiai, kad tik išvykęs kitur, galėsi palyginti ir suprasti savo šalies grožį. Iš tiesų, labai dažnai pastebiu fenomeną, kad kitur išvykstame ieškodami ypatingo grožio ar egzotikos, tačiau neretai suprantame, kad ieškome to, kas visą laiką buvo viduje – ir niekur dėl to nereikėjo važiuoti. Tačiau šis supratimas yra kelionės dalis, todėl žmogui tenka nueiti tą kelią – pažinimo, išminties, suvokimo, kad tavo aplinka ir tavo gimtasis kraštas yra nuostabi vieta ir čia tu jautiesi geriausiai“, – pripažino M. Jovaiša.
Jis tikina pastebėjęs, kad kiekvienas menininkas eina tam tikrais ieškojimo keliais. Neilgai truko ir jam pačiam suprasti, kokiu keliu nori eiti – sulaukęs šiltos reakcijos po pirmosios knygos išleidimo jis sugalvojo sukurti fotoalbumą apie Lietuvą. M. Jovaiša neslepia, kad jo vizijoje iš karto iškilo didžiulio, fundamentalaus fotoalbumo vizija – jis turėjo tapti šalį pristatančia ir gražiausias jos vietas parodančia vizitine kortele.
„Suvienijau savo patyrimą reklamos versle, kuriame esu jau 20 metų, su pomėgiu fotografuoti, pasirinkau spalvingiausią metų laiką – nuo gegužės iki spalio mėnesio – ir stropiai ieškojau vietų, konsultavausi su ekspertais, ką būtina pamatyti ir nufotografuoti. Visas kūrybinis procesas užtruko apie 7 mėnesius, tačiau mano lūkesčius tai netgi pranoko. Pamatęs, kaip noriai žmonės perka mano išleistą albumą ir kokią reikšmę lietuviams jis turi, aš pardaviau reklamos verslą ir panirau į panašių projektų kūrimą kitose šalyse“, – pasakojo fotografas.
Pamatyti vaizdai ir sužavėdavo, ir prajuokindavo
Nors pradėjęs projektą jis kruopščiai suplanavo, kokias vietas Lietuvoje aplankys, M. Jovaiša tikina likęs labai nustebintas mūsų šalies grožio.
„Tų vaizdų, kuriuos pamačiau, niekaip nesuplanuosi. Pusė albumo nuotraukų yra improvizacija, kuri įvyko beskraidant, kuomet kryptingai vyksti į tam tikrą tašką, kurį esi susiplanavęs nufotografuoti, tačiau pakeliui pamatai nuostabų grožį. Man pasisekė pamatyti ir tokių dalykų, apie kuriuos būdami ant žemės net nepagalvotume. Pavyzdžiui, vienas ežeras šalia kito, tačiau dėl kažkokių stebuklingų dalykų jų vandens sudėtis yra skirtinga tiek, kad vienas iš jų – žalias, o kitas – mėlynas. Nuo žemės nepamatysime ir daugybės linijų, į kurias susijungia upės, gamtos struktūrų, kurios leidžia įsivaizduoti, kaip kažkada čia slinko ledynai, kurie suformavo paviršių. Pasitaikė ir juokingų dalykų. Pavyzdžiui, kai teko matyti, kad traktorius dirvą yra išvagojęs skirtingomis figūromis. Kodėl jis taip padarė, niekas nežino, matyt, net pats traktoristas“, – atvirai apie savo darbo specifiką pasakojo kūrėjas.
Gražiausiomis Lietuvos vietomis iš paukščio skrydžio kone visą šalį matęs fotografas vadina Vakarinę Lietuvos dalį link Nemuno žemupio, kur yra Kuršių Nerija ir Kuršių marios, pajūrį, Žemaitiją ir Šilutės kraštą.
„Tačiau labai gražių vietų galima rasti visuose Lietuvos kampeliuose. Mane sužavėjo ir Aukštaitijos ežerynai bei kalvos, Dzūkijos miškai ir ežerai, žinoma, ir neprasto grožio Vilniaus senamiestis. Iš viršaus matosi jo apskrita struktūra – gali įžvelgti, kaip jį juosia gynybinė siena, suprasti, kad būtent Vilnelės ir Neries susiliejimo vietoje, tarp kalnų, buvo strategiškai teisingiausia vieta statyti miestą. Pakilus į orą galima tarsi pajausti, ką kažkada galvojo tie žmonės, kurie prieš šimtus metų statė miestus. Žiūrėdamas iš viršaus nematai jokių nereikalingų detalių ar šiukšlių, tiesiog matai, kaip atrodė kraštovaizdis, kuris iš esmės nepasikeitė per tūkstančius metų“, – pastebėjo M. Jovaiša.
Neatsistebi lietuvių sumanumu ir unikalumu
Girdėdamas komplimentus, sklindančius jo knygai, menininkas tikina besijaučiantis dvejopai. Iš vienos pusės, jam smagu girdėti pagyras, iš kitos pusės – liūdna, kad patys lietuviai neretai net neatpažįsta, kad nuotraukose yra Lietuva, nesidomi savo kraštu ir nesupranta tikrojo jo grožio.
„Tačiau lygiai tą patį pastebiu ir kitose šalyse, kuriose esu išleidęs tokio žanro albumus. Universali tiesa yra ta, kad dalykai iš oro atrodo skirtingai nuo to, ką galime pamatyti būdami ant žemės. Dėl to tikrai neverta liūdėti, tačiau kitą vertus, žmonės neretai gyvena savo nustatytu režimu ir ritmu, juda patvirtintais maršrutais į darbą, pas draugus ar tėvus, ir retai iš jų išklysta. Tuomet pavartę tokį albumą jie tikrai stebisi ir net, esu girdėjęs, kaip savo atostogas pradeda planuoti ne kokioje Turkijoje, o būtent Lietuvoje“, – džiaugėsi fotografas.
Lietuvą apkeliavęs ne tik padebesiais, bet ir mašina, jis tikina pastebėjęs, kad lietuviams didžiuotis verta ne tik šalies aplinka, bet ir žmonėmis.
Pastebi ypatingą meilę laisvei
„Kartu su rašančia knygas žmona keliaudami po Lietuvą mes aptikome tiek unikalių ir nestandartinių žmonių, kad negalėjau nustoti stebėtis. Liūdniausia tai, kad apie tuos žmones niekas nežino ir turbūt niekada nesužinos. Mes esame neregėto potencialo ir įdomumo šalis, tačiau patys nesame orientuoti į viešuosius ryšius. Pavyzdžiui, kokiame Skuodo rajone sėdi Europinio, o gal net pasaulinio masto skulptorius, kuris drožia įvairiausius dirbinius ir netgi su jais važinėja po parodas, tačiau tai daro patyliukais. Jie be jokio valstybės įsikišimo veikia tokius gražius darbus, kuriuos sunku apsakyti. Štai, pavyzdžiui, Žemaitijoje sutikome žmogų, kuris nusprendė pasistatyti pilį. Jis viską daro savo jėgomis, yra surinkęs medžiagą, taip, kaip mato, taip ir stato – nori padaryti gražų daiktą ir gyventi pilyje“, – lietuvių sumanumu stebėjosi M. Jovaiša.
Anot jo, Lietuva turėtų didžiuotis ne tik savo gamtovaizdžiu ar žmonėmis, bet ir didinga istorija, kurios pėdsakus matome ir dabartyje. Tėčio archeologo pašonėje augęs, istoriko išsilavinimą turintis menininkas pastebi, kad lietuviai turi ypatingą meilę laisvei.
Planuoja naują knygos dalį
Praėjus net šešiems metams nuo knygos išleidimo jis tikina pastebėjęs, kad Lietuvoje viskas gražėja ir modernėja, todėl neatmeta galimybės atnaujinti fotoalbumą ir išleisti naują „Neregėtos Lietuvos“ fotoalbumo dalį.
„Vaizdine prasme mūsų kraštas darosi tvarkingesnis ir gražesnis, aplinka modernėja. Atsiranda naujų objektų, statinių – to nebuvo, kai kūriau pirmąjį albumą. O ir aš pats nuo to laiko patobulinau savo įgūdžius bei turimą techniką. Gyvename moderniame amžiuje, todėl mąstau naująjį fotoalbumą išleisti ir skaitmeninių formatu – jis būtų patogiau prieinamas žmonėms, be to, galėčiau sutalpinti daugiau nuotraukų“, – netolimos ateities planais dalijosi menininkas.
Po „Neregėtos Lietuvos“ albumo sukūrimo buvo išvykęs į Belizą, kur per metus išleido fotoalbumą apie šį miestą, kaip mat tapusį bestseleriu, ir du fotoalbumus apie Meksiką. Šiuo metu menininkas yra grįžęs iš penkis su puse metų trukusių kūrybinių kelionių po Kubą – jis planuoja išleisti fotoalbumą iš šios, dažnai gana slepiamos ir paprastai leidimo skrydžiams niekam neišduodančios, valstybės.
„Peržiūrėdamas dešimtis tūkstančių nuotraukų iš skirtingų pasaulio kampelių pradėjau pastebėti jų skirtumus ir panašumus. Nuostabu, kad, pavyzdžiui, kokia nors sala Širvėnos ežere ir sala Polinezijoje, turi labai panašius vaizdinių sąskambius. Tiesa, žiūrint plačiąja prasme, Lietuva kitų šalių kontekste atrodo nepaprastai žaliai. Žinoma, mes neturime kalnų, banguoto reljefo ar įspūdingų dykumose stūksančių darinių, tačiau esame labai nuosaiki ir švelni šalis. Mūsų grožis yra kitoks, man – nepaprastai gražus. Ką jau turime, tai turime – nepaprastą gamtą arti savęs. Esame labai gražus gamtoje skendintis kraštas, ko mums pavydi daugelis pasaulio gyventojų”, – pastebėjo menininkas ir pripažino, kad Lietuva jam – bazė ir tvirtovė, į kurią grįžta pasisemti kūrybinių jėgų.
