Žvejys profesionalas Janas Prialgauskas įsitikinęs – tokį šamą jis būtų tikrai paleidęs atgal į vandenį – tiek dėl kitų žvejų, tiek dėl šanso pagauti šamą dar kartą.

„Svarbiausia žvejui – pasigirti. Dabar technika gera ir pigi – galima nusifotografuoti ir visi patikės. Aš tą būčiau padaręs ir paleidęs“, – pradėjo juoktis žvejys.

Sužvejotas šamas ne vienam žvejui sukėlė įtarimų. Paprastai, ant makarono užkibęs marių monstras pasidavė po 40 minučių kovos. Tokių laimikių Lietuvoje pasitaikydavo ir anksčiau, po vieną kas keletą metų, bet ne kartą pasitvirtino faktas, kad meškeriotojai buvo ne kas kitą nei brakonieriai laimikį radę tinkle.

Tiesa, profesionalas žvejas neskubėjo smerkti kauniečio ir daugybę žinių apie žvejybą turintis J. Prialgauskas tikėjo paprastu scenarijumi.

„Paprastai su tokiais šamais žmonės kovoja ir po 5 valandas, bet, manau, kad šiam žvejui labai pasisekė“ – pasakojo profesionalus žvejys.

Kaip ir buvo galima nuspėti, didžiąją dalį sugautų laimikių, ne tik tokių kaip šis šamas, J. Prialgauskas paleidžia į vandenį. Anot jo, darant kitaip, žūklė taptų daug nykesnė.

„Nešantis žuvį namo, greitai nebebūtų ko žvejoti. Važiuojame į tuos pačius telkinius ir kiekvieną kartą „imame“ po 20 žuvų. Lydekos ir ešeriai greičiau atsikuria, bet kitos žuvys daug sunkiau“, – pasakojo žvejys.

Anot jo, ne pirmus metus populiarinamas ir viešinamas principas „pagavai-paleisk“ po truputį skinasi kelią į žvejų įpročius ir kultūrą.

„Džiugu, kad žvejai mėgėjai vis daugiau paleidžia bent jau mažų ir jaunų žuvų. Kuršių mariose galima pagauti ir po šimtą starkių jauniklių vienos žvejybos metu, bet žvejai jau nebeima tokių. Ko negalėčiau pasakyti apie žvejus verslininkus. Pilni turgūs tokių nedidelių starkių ir lydekų. Jiems reikėtų irgi laikytis tokio principo“, – apgailėstavo J. Prialgauskas.

Tačiau ne visas žuvis paleidžia net ir profesionalai.

„Dabar, per karščius, labai sunku išlaikyti gyvybingas žuvis reta kuri išgyvena, tai parsinešame vieną kitą“, – pasakojo J. Prialgauskas.

Nors ne visos žuvys ir išgyvena paleistos atgal į vandenį, aplinkosaugininkai yra už tai, kad jos būtų paleistos atgal. Sužeistos žuvys vis tiek lieka didžiulės ekosistemos dalimi.

Jos tampa lengvu grobiu kitoms plėšriosioms žuvims arba jas suvartoja ir smulkūs organizmai, kuriais maitinasi smulkesnės žuvys. Gamta šioje vietoje nepralaimi nė kiek, o kiekviena atgal į vandenį paleista žuvis gausina savo gentainių gretas.

Paskaičiuota, kad į upelį, kuriame išneršia lašiša, po kelių metų, įveikę visus pavojus, tykančius vandenynuose, išvengę brakonierių tinklų ir žvejų mėgėjų kabliukų, grįžta dar keturi tos lašišos palikuonys.

Paprastų, ne tokių „kilmingų“ žuvų išgyvenimo skaičius dar didesnis. Tausojant ir saugant žvejybos išteklius, jau po kelių ar keliolikos metų Lietuvos vandens telkiniuose jų vėl gali knibždėti.

Šaltinis
Projektas „Aplinkosauga“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (169)