„Man nėra gėda prisipažinti, jog mokytojavimas nebuvo mano tikslas. Tiesiog tiek mokyklos laikais, tiek universitete patiko visur dalyvauti, vaidinti, sportuoti, organizuoti. Studijų laikais dirbau įvairius darbus nuo paremtų fizine jėga iki mokslinio darbo institute. Bet vis atrodė, kad esu ne ten, kur turėčiau būti. Tada draugas atsiuntė nuorodą apie socialinę iniciatyvą, programą „Renkuosi mokyti!“. Nors buvo abejonių, nusprendžiau sudalyvauti atrankoje, o vėliau su kiekvienu atrankos etapu vis tvirčiau pradėjau jaustis, kad visai ir galėčiau būti mokytoju. Per dvejus metus, kol buvau programos nariu, mano tikėjimas tuo, ką aš darau ir kur esu, tik stiprėjo“, - apie tai, kaip pasirinko tokią profesiją, pasakojo fizikos mokytojas T. Kivaras.

Džiaugiasi galimybe prisidėti prie mokinio paruošimo gyvenimui

Dalyvaudamas minėtoje programoje jis nuolat jautė paramą ir paskatinimą, tačiau net ir jai pasibaigus vaikinas net nesuabejojo, kad nori ir toliau dirbti su jaunais žmonėmis.

„Dabar dirbu tai, ką noriu dirbti ir tai, kas sekasi. Jei ką pradedu daryti – keliauju iki galo, nemėgstu mėtytis, todėl manau, kad manęs dar laukia daug metų mokykloje. Darbas man patinka dėl to, kad niekada nebūna vienodų situacijų. Turiu greitai reaguoti, akimirksniu priimti sprendimus. Be to, turiu galimybę stebėti ir pažinti daug žmonių. Mėgstu stebėti žmonių reakcijas į tam tikras situacijas jas analizuoti, o mokykloje tokių stebėjimo objektų labai daug – kiekvienas mokinys individualiai, atskiros grupelės, klasės, bendravimas tarp skirtingų klasių, santykiai tarp mokinių, tėvų, mokytojų. O visų smagiausia, kad turiu progą matyti galutinį mokymosi proceso rezultatą, t.y. kokiais žmonėmis mokiniai tapo. Džiugu, kai matai atsakingą už save ir už aplinkinius žmogų, kuriam nebus nejauku pasisiūlyti panešti kaimynės močiutės pirkinių krepšį ar laiptais užnešti mamos su kūdikiu vežimėlį. Gal kitiems tai ir atrodys keista, tačiau man tikrai smagu matyti, kai jauni žmonės sugeba rūpintis kitais“, - patikino mokytojas.

Vietoje nuobodžios teorijos apie elektrą – sunkiojo roko garsai

Tai pasiekti jam pavyksta pamokos informaciją pateikiant kiek įmanoma patraukliau. Pavyzdžiui, kalbant apie elektrą klasėje užgroja grupės „AC/DC“ muzika, o uždavinyje kampu į horizontą metamas ne kamuoliukas, o pianinas.

„Visa pamokų medžiaga dalinuosi tiek su mokiniais, tiek su kolegomis iš kitų mokyklų. Tam tereikia turėti internetą ir norą mokytis, tobulėti, keistis. Tikrai žinau, kad yra kolegų, kurie mielai naudojasi mano paruošta medžiaga. Už tai man jokio atlygio nereikia, nes tokiu būdu tiesiog jaučiuosi daugiau prisidedantis prie mokymo proceso ir bent kiek paveikiantis net tuos mokinius, kurių nepažįstu“, - džiaugėsi T. Kivaras.
Tomas Kivaras

Jis tikina norintis mokiniams suteikti kuo patogesnį priėjimą prie informacijos ir išmokyti ją atsirinkti. O svarbiausia – sukelti norą ir vidinę motyvaciją nuolat norėti sužinoti daugiau.

„Šiais laikais imti ir pasakyti, kad naudojiesi interaktyvios lentos teikiamomis galimybėmis ar planšetiniu kompiuteriu, tai tas pats kaip galvoti, kad nustebinsi žmones tuo, kad naudojiesi internetu ar mobiliuoju telefonu. Manau, daugeliui kolegų visa tai nėra naujovės, o kasdienybė.
Dirbant su vyresnių klasių mokiniais, kurie pasirenka išplėstinį fizikos kursą, visų mokslo metų kursą jiems esu pateikęs vadinamajame „debesyje“ („Dropbox“ ar „Google drive“). Čia jie gali rasti praėjusių ar būsimų pamokų medžiagą: teoriją, demonstracijas, užduotis, egzaminų užduočių pavyzdžius iš atitinkamos temos, filmuotus eksperimentus ar tiesiog papildomą literatūrą. Bet, kad būtų rezultatas reikia mokinių sąmoningumo ir noro mokytis. O kaip tai pasiekti mokytojams skirtoje literatūroje neperskaitysi ir konkrečių šablonų nepritaikysi, kadangi kiekvienas vaikas labai skirtingas individas. Reikia juos stebėti, jais domėtis su jais bendrauti. Stengtis juos pažinti. Bet taip manau elgiasi kiekvienas mokytojas, kuris savo veikloje mato šiek tiek daugiau negu tik darbą“, - kalbėdamas apie naujųjų technologijų svarbą mokymosi procese pabrėžė T. Kivaras.

Pripažinimo sulaukia ne tik iš mokinių

„Mokinius labiau stebina tai, kad daug keliauju po pasaulį. Aišku, ir pats džiaugiuosi proga, galimybe dirbti tarptautinių gamtos mokslų olimpiadų vadovu ir tokiu būdu pažinti, bendrauti su geriausiais jaunaisiais fizikais iš Lietuvos, pamatyti ar bent išgirsti, kaip vyksta ugdymo procesas kitose pasaulio valstybėse“, - pasakojo mokytojas.
T. Kivaras
Problemų yra daug, tačiau labiausiai didžiuosiuosi švietimu, kai sugebėsime būti darniais ir vieningai, kai į viešumą bus transliuojama daugiau pozityvumo, o turimi tikslai ir uždaviniai mobilizuos švietimiečius ir likusią visuomenę pamiršti pykčius ir spręsdami problemas galvotume ne apie „AŠ“, o apie „MES“.

Už savo veiklą jis ne kartą yra pagerbtas. Pavyzdžiui, buvo pripažintas Meilės Lukšienės premijos laimėtoju.

„Manau, kad šį apdovanojimą nulėmė mano aktyvi asmeninė pozicija, drąsa priimant sprendimus ir reiškiant savo nuomonę, profesinė kompetencija, atkaklumas siekiant užsibrėžtų tikslų, šiltas bendravimas, aktyvi veikla Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje bei įvairiose visuomeninėse organizacijose ir mokinių ruošimas tarptautinėms jaunimo gamtos mokslų, jaunųjų matematikų, fizikų ir chemikų, ES gamtos mokslų olimpiadoms, buvo tie faktoriai“, - pasakojo T. Kivaras.

Pastebi tėvų nepasitikėjimą mokytojais

Pasak jo, švietimas, kaip ir bet kuri kita gyvenimo sritis, yra labai jautri pokyčiams. Nors, jo manymu, švietimas būtent ir turėtų pasižymėti lankstumu, sugebėjimu greitai reaguoti bei prisitaikyti prie esamos situacijos.

„Aišku, graudu žiūrėti į tai, kai daugybė šeimų didmiesčiuose negali savo vaikams užtikrinti ikimokyklinio ugdymo. Graudu, kai dvyliktokai po kiekvieno egzamino rašo kaltinimus dėl to, ko neišmoko. Kai mokytojų profsąjunga kovoja dėl mokytojų algų, o mokytojų rengimo programos prisimenamos tik tada, kai reikia pasakyti, kad kam mokyti vaikus bus, bet ne tada, kai reikia finansuoti tas programas. Problemų yra daug, tačiau labiausiai didžiuosiuosi švietimu, kai sugebėsime būti darniais ir vieningai, kai į viešumą bus transliuojama daugiau pozityvumo, o turimi tikslai ir uždaviniai mobilizuos švietimiečius ir likusią visuomenę pamiršti pykčius ir spręsdami problemas galvotume ne apie „AŠ“, o apie „MES““, - patikino mokytojas.