Kaip atsirado ženklas, lemiantis gyvenimą ir mirtį

Savybė, kurią paveldime iš tėčio ir mamos, tai, ką reikia žinoti, kad susiklosčius nedovanotinai situacijai, liktume gyvi, dalykas, kurį pravartu atsiminti taip pat gerai kaip savo asmens kodą: visi šie apibūdinimai tiktų tam, už ką prieš daugiau nei šimtą metų mokslininkai skyrė Nobelio premiją - raidę, vairuotojo pažymėjime žyminčią kraujo grupę.

Žmonėms – gyvūnų kraujas

Prieš šimtmetį padarytas austrų mokslininko Karlo Landsteinerio atradimas šiuolaikiniam, savo sveikata besirūpinančiam žmogui – visiškai natūralus: matyt, retas kuris nežino, jog visų žmonių gyslose tekantis kraujas nėra vienodas. Vis dėlto, anksčiau tokie buvo kone visi.

Nebuvo žinoma ne tik apie kraujo grupes, kurios itin svarbios tuomet, kai vykdomas kraujo perpylimas. Nežinojimas siekė dar toliau – gydant buvo eksperimentuota žmonėms perpilant gyvūnų kraują, pavyzdžiui, kačių ar avių.

Tiesa, kol 1670 m. tokie moksliniai bandymai nebuvo uždrausti Prancūzijoje, o vėliau – ir Didžiojoje Britanijoje bei Vatikane, spėta įgyvendinti ir sėkmingų eksperimentų. Pavyzdžiui, žymus prancūzų daktaras Jeanas - Baptiste Denysas 15-ečiui berniukui ir darbininkui sėkmingai perpylė avies kraujo – manoma, kad šio kiekis buvo itin mažas, todėl pacientai ir nepatyrė įprastos tokiu atveju alerginės reakcijos.

Pirmąjį oficialiai dokumentuotą sėkmingą žmogaus kraujo perpylimą kitam žmogui 1829 m. įvykdė britų akušeris Jamesas Blundellis, siekdamas išgydyti pogimdyminį kraujavimą. Keturias uncijas – apie 112 ml - kraujo iš gimdyvės vyro išgavęs gydytojas perpylė jas šio žmonai. Per penkerius metus gydytojas, anksčiau matęs, kaip per gimdymą miršta gimdyvės, taip išgelbėjo penkias gyvybes, iš viso atlikęs dešimt kraujo perpylimų.

Toks darbas jam atnešė ne tik moralinį pasitenkinimą - daug iki šiol kraujo perpylimui naudojamų instrumentų išradęs gydytojas per tokią savo karjerą labai praturtėjo – britui mirus, jo turtas buvo įvertintas 350 tūkst svarų, kurių šiandieninis atitikmuo būtų apie 20 mln. svarų.

Sklando pasakojimai ir apie kitą pirmąjį kraujo perpylimą įvykdžiusį gydytoją žydą Giacomo di San Genesio. Kai kuriuose šaltiniuose jis minimas kaip Abrahamas Merye – abejotinas reputacijos daktaras, pažadėjęs išgelbėti popiežiaus Inocento VIII gyvybę.

Tačiau ši istorija išties gali sukelti antisemitiškų minčių: pasakojama, neva popiežiui XV a. daktaras sugirdė ar į venas perpylė trijų dešimtmečių berniukų kraujo. Teigiama, kad kraujo donorais buvo pasirinkti trys jauni piemenukai.

Viena iš istorijos versijų – ta, kad neva buvę taip, kad vieno iš berniukų kraujas buvo perpiltas popiežiui, o šiam – popiežiaus. Vėliau ši procedūra buvo atlikta su kitais dviem piemenaičiais. Pasak kitos versijos, popiežiui buvo nurodyta trijų berniukų kraują išgerti. Berniukams už šią procedūrą buvo duota po dukatą.

Pasakojama, kad visi trys berniukai po procedūros greitai mirė, tikėtina, dėl to, kad į jų kraujagysles pateko oro. Tiesa, „gydymas“ neišgelbėjo ir popiežiaus – jis nusigalavo tą patį mėnesį po procedūros.

Iš trijų tapo keturiomis

Žinoma, kraujo perpylimo bandymai neturint žinių apie egzistuojančias kraujo grupes, buvo rizikingi – pasitaikydavo ir pacientų mirčių. Kodėl svarbu žinoti kraujo grupę?

„Žmogui perpilamas tik tos pačios grupės kraujas. Perpilant kraują atsižvelgiama į kraujo grupių ir rezus (teigiama ar neigiama) sistemas. Perpylus kitos grupės kraują, suardoma eritrocitų sistema, dėl kurios įvyksta komplikacijos, dažniausiai inkstų nepakankamumas“, - paaiškina Nacionalinio kraujo donorystės centro atstovė Leonija Perminienė.

Tai, kad neprotinga maišyti dviejų nesuderinamų asmenų kraują, suprato ir austrų gydytojas K. Landsteineris. Jis atrado, kad taip elgiantis raudonieji kraujo kūneliai sulimpa, ir kad ši imuninė reakcija įvyksta tuomet, kai gavėjo kraujyje yra antikūnų donoro kraujui. Jis taip pat pastebėjo, kad kai perpilama ta pati kraujo grupė, raudonieji kraujo kūneliai nesulimpa ir nesunyksta.

Pasak L. Perminienės, mokslininkas kraujo grupes atskyrė nustatęs, kad žmonių kraujo kūneliuose (eritrocituose) yra skirtingi antigenai (A arba B, AB, arba nei vieno), kurie ir lemia žmogaus kraujo grupę. Šios žinios lėmė, kad XX a. pradžioje K. Landsteineris kraujo grupes į išskyrė tris.

„Atsižvelgiant į eritrocitų antigenus buvo nustatytos 4 –ios kraujo grupės: 0 (nulinė), A, B, AB. Anksčiau šios kraujo grupės buvo žymimos: 0(I); A(II); B(III); AB (IV)“, - nurodė L. Perminienė.

Ketvirtasis kraujo grupės tipas – AB – išskirtas Alfredo von Decastello ir Adriano Sturli 1902 m.

Pagal šią sistemą, jei Jūsų kraujo grupė yra A, kraujo plazmoje yra B antikūnų, o raudonuosiuose kraujo kūneliuose – A antigenų. Tai reiškia, kad kraujo, kurio grupė B (joje yra B antigenų ir A antikūnių), Jums perpilti negalima. Kodėl? Tai padarius, kraujo kūneliai suliptų, nes A grupės kraujyje esantys antikūnai „pultų“ B grupės antigenus.

Tuo metu, jei žmogui, kurio kraujo grupė A, būtų perpilamas 0 grupės kraujas, taip nenutiktų, nes pastaroji neturi nei A, nei B tipo antigenų.

Pagal šią sistemą, 0 kraujo grupę galima perpilti nepriklausomai nuo to, kuri yra gavėjo kraujo grupė, tačiau žmonėms, kurių kraujo grupė yra 0, galima perpilti tik šios grupės kraują. Tuo metu, jei kraujo grupė yra AB, į šį kraują galima perpilti visas kitas kraujo grupes, nes jame nėra antikūnų, tačiau jo negalima perpilti į A, B ar 0 tipo kraują, nes jame yra A ir B tipo antigenų.

Žinoma, perpilant kraują reikia atkreipti dėmesį ir į kitą – Rezus faktoriaus – sistemą. Jei Rh neturinčiam žmogui bus perpilamas Rh+ kraujas, pasigamins rezus antikūnai ir gali įvykti hemolizė (eritrocitų suirimas) ar šokas. Ir tai, beje, dar ne visos kraujo „rūšiavimo“ sistemos - iš viso jų yra bent 32.

Kaip atpažinti, kuri yra žmogaus kraujo grupė? Kraujas yra sumaišomas su trimis skirtingais reagentais, įskaitant kiekvieną iš trijų skirtingų antikūnių – A, B ir Rh. Tuomet žiūrima, kas nutiks – kuriuose mišiniuose įvyko agliutinacija – dalelių sukibimas. Ji parodo, kaip kraujas reagavo su tam tikrais antikūniais. Pagal tai ir nustatoma kraujo grupė.

Buvo arti Nobelio

K. Landsteinerio atradimas pelnė jam 1930 metų Nobelio premiją medicinos ir fiziologijos srityje tuo tarpu čekų mokslininkui Janui Jansky, padariusiam kone identišką atradimą tokia garbė neteko.

Per savo psichiatrijos mokslinius tyrimus, J. Jansky bandė rasti ryšį tarp psichikos ligų ir kraujo ligų. Jis nustatė, kad toks ryšys neegzistavo ir paskelbė tyrimą „Hematologická studie u psychotiků (1907, Psichozės hematologiniai tyrimai), kuriame jis klasifikuoja kraują į keturias grupes, I, II, III, IV. Tuo metu šis atradimas buvo beveik nepastebėtas.

Tiesa, J. Jansky klasifikacija vartojama ir mūsų dienomis Rusijoje ir kai kuriose buvusiose SSRS valstybėse, kur 0, A, B ir AB grupės žymimos kaip I, II, III ir IV. Taip kadaise buvę ir Lietuvoje. „Pagal ES rekomendacijas Lietuvoje pereita prie raidinio žymėjimo pagal A, B antigenus“, - nurodė L. Perminienė.

Kraujo grupės lemia charakterį?

Pasak nacionalino kraujo centro atstovės, daugiausia Lietuvoje gyvena A kraujo grupės žmonių (apie 37,8 proc.), 0 grupės – 33,6 proc., B grupės – 20,5 proc., AB kraujo grupės – pati rečiausia – 8,1 proc.

Sukurta daugybė teorijų, ką lemia kraujo grupė. Vieni, remdamiesi šia informacija, ieško tinkamiausios dietos, kiti tiki, kad ji lemia charakterį. Vis dėlto, svarių mokslinių įrodymų tokiems skirstymams paprastai nebūna.

Apskritai, kraujo perpylimas kai kur mistifikuojamas iki šių dienų. Pavyzdžiui, Jehovos liudytojai šio atsisako, nes, pasak jų, tiek Senajame, Naujajame Testamente randame aiškų įsakymą susilaikyti nuo kraujo (Pradžios 9:4; Kunigų 17:10; Pakartoto Įstatymo 12:23; Apaštalų darbų 15:28, 29), be to, Dievo požiūriu kraujas simbolizuoja gyvybę (Kunigų 17:14).