Daugiau nei 3 tūkst. metų – maždaug tiek laiko prireikė, kol egiptiečių manuskriptuose liga, apibūdinta kaip „per didelis šlapimo išskyrimas“, dabar žinoma diabeto pavadinimu, būtų pradėta gydyti tokiais metodais, kad ja sergantys žmonės neturėtų kankintis valgydami beprotiškai mažus maisto kiekius ir tiesiog išgyventų.
Insulino išskyrimas – tai 1921 – 1923 m. padarytas atradimas, šiuo metu gelbėjantis bent jau apie 40 mln. žmonių pasaulyje (palyginimui – tiek, kiek gyvena visoje Argentinoje ar Sudane). Lietuvoje tokių – apie 7 tūkst.
Pasak Lietuvos diabetikų asociacijos prezidentės Vidos Augustinienės, insulinu gydomas I tipo diabetas (kartais – ir II tipo diabetas, tokių ligonių kur kas daugiau) nėra nugalimas ir šiandien, tačiau atradimas padeda kovoti su liga. „Mokslininkai vis dar nežino, kas sukelia cukrinį diabetą, tačiau aišku, kad įtakos turi genetika, rasė, amžius, nutukimas, netinkama dieta ir pasyvus gyvenimo būdas“, - paaiškino ji.
V. Augustinienė paprastai paaiškina, kam reikalingas insulinas: „Jūs suvalgote patiekalą. Organizmo viduje maistas skaidomas į cukrų arba gliukozę – visas maistas, ne tik saldumynai. Šis cukrus patenka į jūsų kraują ir gliukozės kiekis kraujyje padidėja. Jūsų organizmas gamina insuliną, kuris veikia kaip ląsteles atrakinantis raktas, leidžiantis į jas patekti cukrui. Ląstelėse cukrus naudojamas energijai gaminti. Sergant diabetu, jūsų organizmas negali pagaminti pakankamai insulino arba negali jo tinkamai panaudoti. Tuomet atsiranda cukraus perteklius, nes šis, nepatekęs į ląsteles, lieka kraujotakoje, o jo kiekis tampa didesnis, nei įprasta. Ląstelės negauna reikalingos energijos. Dėl padidėjusio cukraus kiekio kraujyje galite jaustis pavargę, kyla rizika išsivystyti diabeto komplikacijoms“.
Tarp prisidėjusių – ir kaunietis
Prie to, kad daugybė žmonių kasmet galėtų džiaugtis kiekviena diena, prisidėjo ar norėjo prisidėti eilė mokslininkų, kuriems sėkmė šypsojosi ne vienodai – vieniems parūpino Nobelio premiją, tuo tarpu kitiems – pralaimėjimą metant monetą, dėl kurio teko prarasti bene garbingiausią mokslininkų apdovanojimą.
Būryje tų, kuriems reiktų paspausti ranką už tai, kad cukriniu diabetu sergantys žmonės gali gyventi pilnavertį gyvenimą – ir lietuvių kilmės terapeutas. Tai – šalia Kauno, Aleksote gimęs žydas Oskaras Minkovskis, kurio tėvas, garsus pirklys subsidijavo sinagogos statybas Kaune.
Dar XIX a. O. Minkovskis padarė svarbų atradimą – kartu su kolega Jozefu von Morengu nustatė, kad pašalinus kasą, šlapime atsiranda cukraus (o pašalinus kasą iš sveiko šuns, šis suserga diabetu).
Šis, tolesnei kitų mokslininkų veiklai svarbus įvykis, kaip ir daugelis kitų moksle, buvo padarytas netikėtai. Su sveikais šunimis eksperimentavę O. Minkovskis ir J. van Morengas vienam iš gyvūnų išpjovė kasą, o šį prižiūrėjęs padėjėjas pastebėjo, kad musės būriuojasi prie šuns šlapimo. Tai paskatino jį ištirti – paaiškėjo, kad šlapime buvę cukraus.
Nors jau anksčiau buvo žinoma apie organe esančias, tačiau neaišku, kokią funkciją atliekančias Langerhanso saleles, tąsyk to nė nežinant paaiškėjo jų paskirtis – suprasta, kad kasoje išskiriama cukraus kiekį kraujyje mažinanti medžiaga, reikalinga, kad būtų nesusergama diabetu.
Prarastas Nobelis
Ne vienas mokslininkas po šio atradimo eksperimentavo mėgindamas išgauti tą medžiagą, kuri padėtų kovoti su diabetu. Vis dėlto, pirmajam geriausiai pasisekė rumunui Nikolajui Pauleskai. Dėl savo antisemitiškų pažiūrų kritiškai vertinamas mokslininkas dar 1916 m. išgavo vandeningą ekstraktą – pankreiną (galvijų kasos ekstraktas sūriame vandenyje) – kurį suleidęs diabetu sergančiam šuniui sugebėjo normalizuoti cukraus lygį jo kraujyje. Deja, šis atradimas užpatentuotas buvo tik 1922 m., anksčiau tą padaryti sutrukdė karas.
Svarstoma, kad ir N. Pauleska galėjo būti Nobelio laimėtojas – pavyzdžiui, jį palaikantis profesorius Ianas Murray‘us netgi sakė privačiame pokalbyje iš Nobelio instituto vadovo, premijos laureato Arno Tisieliaus išgirdęs, jog N. Pauleska buvo lygiai taip pat vertas šio prizo, kaip ir jo kolegos, 1923 m. tapę oficialiais fiziologijos ir medicinos premijos už insulino atradimą laimėtojais.
Tai - Frederickas Grantas Bantingas ir Johnas Jamesas Rickardas Macleodas. Jie kasos tirpalą sukūrė alkoholio pagrindu ir jį 1922 m. suleido 14-ečiui vaikinui Leonardui Tomsonui, pirmajam pacientui iš žmonių, išbandžiusiam insuliną. Tiesa, ir šių mokslininkų kelias iki Nobelio nebuvo lengvas.
Kelias iki Nobelio
Kanadietis Frederickas Grantas Bantingas dar 1920 m. iškėlė idėją, jog kasos virškinimo sultys gali kenkti Langerhanso salelių funkcijai. Būdamas chirurgu, F.G. Bantingas žinojo, kad perrišus kai kurias kasos arterijas, organas atrofuotųsi, tačiau salelės liktų nepažeistos. Teoriškai jis svarstė, kad iš jų ir galima pagaminti tyrą ekstraktą, gydantį diabetą.
Idėją F.G. Bantingas ištyrė J.J. Macleodo laboratorijoje per šio vasaros atostogas – Toronto universiteto profesorius užleido erdvę darbui ir parūpino dešimt šunų eksperimentui bei galimybę gauti dviejų medicinos asistentų pagalbą. Jiems metus monetą, paaiškėjo, kad prie atradimo, ateityje tapsiančio vertu Nobelio, prisidėjo Charlesas Bestas – vėliau F.G. Bantingas su juo ir pasidalino savo Nobelio prizo dalimi. Nežinia, kaip būtų susiklostę, jei asistentu būtų tapęs kitas medikas.
Č. Bestas asistavo F. G. Bantingui bandant jo sumanytą metodą – perrišant kasos lataką virškinimo ląstelės žūdavo, o Langerhanso salelės likdavo, tad šių išskirtas ekstraktas – isletinas - būdavo atskiriamas ir naudojamas bandymams kaip vaistas nuo diabeto. Taip buvo gydomas ir vienas iš šunų, šio ekstrakto būdu išgyvenęs visą vasarą.
Vėliau, kad isletiną būtų galima išgauti greičiau, tam pradėta naudoti veršiuko kasa.
Trio tapo kvartetu
J.J. Macleodas prie šių eksperimentų neprisidėjo – jo indėlis buvo pastabos gavus rezultatus, geresnė laboratorija ir atlyginimas eksperimentuojančiam F.G. Bantingui. Be to, profesorius pakvietė prie eksperimentų prisijungti biochemiką Jamesą Collipą, kuris padėjo padaryti gautą kasos ekstraktą tyresnį. Tiesa, F.G. Bantingo ir Ch. Besto duetas su J. Collipu gerai nesutarė, tad galų gale atradus insuliną ir gavus Nobelio premiją jų keliai išsiskyrė. Vis dėlto, mokslininkas gavo savo dalį – su juo Nobelio premiją pasidalino J.J. Macleodas.
Pirmajam pacientui – L. Tomsonui – buvo suleistos kelios dozės, nes iš pradžių jis patyrė alerginę reakciją. Vėliau mokslininkai insulino injekcijas suleido ir diabetu sirgusiems, jau komoje buvusiems vaikams. Ilgai netrukus vaistas paplito – vaistų kompanija „Elly Lilly“ pradėjo plataus masto insulino gamybą.
Dabar insulino atradimas gelbsti daugybę žmonių. Tiesa, 1923 m. Nobeliu apdovanotas atradimas buvo tobulinamas ir už tai vėliau pelnė garbingą prizą ir kitam mokslininkui. 1958 m. už insulino struktūrinius tyrimus chemijos premija buvo apdovanotas Frederickas Sangeris. Jis mirė vos prieš metus, 2013 m., ir per savo gyvenimą dukart tapo Nobelio premijos laureatu.
Šiuo metu diabetas - vis dar nepagydomas, tačiau prieš 90 metų atrastas insulinas yra vienas didžiausių atradimų ne tik šios ligos gydymo istorijoje, bet ir visoje medicinoje. Tikriausiai galima būtų garantuoti, kad vaistas nuo diabeto pelnytų Nobelio premiją šį išradusiam mokslininkui, nes sergančiųjų šia liga – itin daug.
„2013 m. pasaulyje įregistruota per 382 mln. diabetu sergančių žmonių. Prognozuojama, kad iki 2035 m. šis skaičius išaugs iki 592 mln. 2013 m. dėl diabeto komplikacijų mirė apie 5,1 mln. žmonių – 1 žmogus kas 6 sekundes. Diabetas yra viena iš priežasčių tapti neįgaliuoju. Tai lemia ilgalaikės komplikacijos, tokios kaip širdies ligos, infarktas, apatinių galūnių amputacijos ir aklumas. 175 mln.(46 proc.) sergančių diabetu žmonių liga yra dar nediagnozuota. Didžiausias diabetu sergančiųjų skaičius yra darbingo amžiaus (40-59 m.). 80 proc. diabetu sergančiųjų gyvena žemo ir vidutinio ekonominio išsivystymo lygio šalyse. II tipo diabetu sergančiųjų daugėja kiekvienoje šalyje“, - apie ligą papasakojo V. Augustinienė.
