Vieną 1888 m. rytą Alfredas Nobelis paėmė į rankas laikraštį ir nustėro išvydęs sau skirtą nekrologą. Redaktorius supainiojo vardus – nekrologas turėjo būti skirtas neseniai mirusiam vyresniajam broliui Liudvikui, tačiau tekste buvo rašoma apie Alfredą. Garsųjį dinamito išradėją žurnalistas be užuolankų vadino prekeiviu mirtimi, susikrovusiu turtus iš kitų žmonių nelaimių. Kas žino, galbūt šios laikrašininkų klaidos dėka pasaulį išvydo Nobelio premija, kuria kasmet įvertinami svarbiausi žmonijos pasiekimai...
Alfredas Nobelis gimė Stokholme (Švedija) 1833 metais. Trijų vaikų susilaukusi Imanuelio ir Andrietos Nobelių šeima tuo metu išgyveno ne pačius geriausius laikus. Po kelių mėnesių Imanueliui, talentingam karo inžinieriui, teko skelbti bankrotą. Palikęs šeimą Švedijoje jis persikėlė į Rusijos imperijos valdomą Suomiją, o vėliau ir į Sankt Peterburgą, kur jis ėmėsi jūrinių minų projektavimo bei gamybos. Pagerėjus finansinei situacijai, 1842 m. visa šeima persikėlė gyventi į Rusiją.
XIX a. pradžioje kelionės sausuma trukdavo ne trumpiau nei viduramžiais. Pavyzdžiui, kelionei iš Niujorko į Luizijanos valstiją tekdavo sugaišti net penkias savaites. Arkliais kinkytos karietos judėjo vidutiniu 2,5 km/h greičiu! XIX a. viduryje, plečiantis geležinkelių tinklui, ta pati kelionė būtų užtrukusi šešias, o XX a. pradžioje – jau vos dvi dienas. Geležinkeliai greitai plito Amerikos, Europos ir kitų kontinentų lygumose. Tačiau daugelyje vietų jiems kelią pastodavo kalnai, o tunelių kasimas buvo lėtas, brangus ir labai pavojingas darbas. Norint prasiskverbti į uolą vos kelis metrus, tekdavo joje gręžti daugybę skylių, užkimšti jas dūminiu paraku ir padegus sprogmenį tikėtis, kad sprogimo banga sutrupins akmenį teisinga kryptimi. Paraką saugoti buvo pavojinga, nes jis galėjo išlėkti į orą nuo menkiausios kibirkšties. Be to, sprogstamosios galios nepakakdavo efektyviam darbui.
Nitroglicerinas tunelių tiesėjams ir šachtų darbininkams galėjo tapti tikru išganymu, nes jis net septynis kartus galingesnis už dūminį paraką. Deja, naujasis išradimas turėjo didžiulį trūkumą – šis skystis suveikdavo nuo menkiausio sukrėtimo.
Grįžęs į Rusiją, Alfredas Nobelis tęsė Paryžiuje pradėtus eksperimentus su nitroglicerinu. Deja, po Krymo karo ekonominė padėtis Rusijoje labai pablogėjo ir šeima vėl neteko sunkiai uždirbtų pinigų. Dalis Nobelio klano narių grįžo į Švediją. Alfredas Nobelis Stokholme pradėjo nitroglicerino gamybą. 1864 m. jis užpatentavo pirmąjį saugų detonatorių, leidusį išlaisvinti nitroglicerino galias nuotoliniu būdu. Tais pačiais metais Nobelio gamykloje įvyko sprogimas, kurio metu žuvo jaunesnysis Alfredo brolis Emilis ir keli darbininkai. Švedijos sostinės valdžia uždraudė darbus su nitroglicerinu miesto teritorijoje. Inžinieriui su savo laboratorija teko persikraustyti į laivą Melareno ežere.
Brolio mirtis ir visa eilė nelaimingų atsitikimų Nobelio gamyklose paskatino Alfredą ieškoti būdų, kaip suvaldyti nekontroliuojamą nitroglicerino galią. Jis bandė maišyti sprogųjį skystį su pjuvenomis ir gipsu. Geriausią išeitį pakuždėjo atsitiktinumas. Vieną kartą, atidaręs dėžę, kurioje buvo saugomas nitroglicerinas Alfredas Nobelis pastebėjo, kad skystis pro nesandarius kamščius išsiliejo ant smūgius amortizuojančios medžiagos ir puikiai į ją įsigėrė. Pasirodė, kad geriausiu nitroglicerino priedu yra silicio dioksidas – iš suakmenėjusių dumblių susidaręs titnagžemis, kuris buvo išgaunamas iš tvenkinių dugno. Naująjį mišinį buvo galima lipdyti į lazdeles. Jis nebijojo ugnies ir smūgių, tačiau detonatoriaus pagalba sprogdavo beveik taip pat galingai kaip nitroglicerinas. 1867 m. Alfredas Nobelis savo išradimą pavadino dinamitu ir pradėjo jo gamybą įvairiose šalyse.
Tuo išradėjo indėlis į technologijų istoriją nesibaigė. Dinamitas padėjo panaikinti pagrindinį nitroglicerino trūkumą, tačiau naujoji medžiaga greitai gedo ir bijojo vandens. 1875 m. jis sukūrė nitroglicerino ir nitroceliuliozės mišinį želignitą. Šį saugų ir patvarų sprogmenį buvo galima naudoti net vandeniu. Naujasis išradimas visiškai išstūmė ankstesnįjį Nobelio sprogmenų variantą ir netgi pasisavino jo pavadinimą.
Nobelio imperija augo visame pasaulyje. Jis įsteigė 80 gamyklų, kurias vėliau apjungė į vieną įmonę. Inžinierius užpatentavo net 355 išradimus. Dauguma jo kūrinių neturėjo nieko bendro su karo pramone. Tačiau 1887 m. sukurtas birus nitroglicerino ir nitroceliuliozės mišinys balistitas išstūmė dūminį paraką ir paskatino automatinių ginklų plitimą. Naudodami naują bedūmį paraką kareiviai ir artilerijos pozicijos nebeišduodavo savo buvimo pozicijų priešininkams.
Nežiūrint to, kad švedo išradimas buvo panaudoti karo tikslams, Nobelis nemėgo būti siejamas su karo pramone ir laikėsi pacifistinių pažiūrų. Iki savo mirties Alfredas Nobelis susirašinėjo su Bertha von Suttner, austrų rašytoja, kuri laikoma radikalaus pacifizmo idėjos pradininke. 1905 m. jai buvo lemta tapti pirmąja moterimi, kuriai įteikta Nobelio taikos premiją.
1896 m. Alfredas Nobelis mirė San Reme (Italija) nuo miokardo infarkto. To meto medicina jau buvo išmokusi kontroliuoti širdies arterijų veiklą naudodama nitrogliceriną. Tačiau Nobelis atsisakė vartoti medžiagą, kuri padėjo jam susikrauti milžiniškus turtus ir galbūt būtų galėjusi išgelbėti jo gyvybę.
Per daugiau nei šimtametę istoriją Nobelio premijas gavo net devyni, o Nobelio memorialinę ekonomikos premiją vienas iš Lietuvos kilęs laureatas:
1961 m. – Melvinas Calvinas. Nobelio chemijos mokslų premija už fotosintezės elektrocheminių procesų tyrimą. Jo tėvas – emigrantas iš Kalvarijos.
1980 m. Czesławas Miłoszas. Nobelio literatūros premija. Pirmasis laureatas, gimęs pačioje Lietuvoje.
1982 m. Aaronas Klugas. Nobelio chemijos mokslų premija už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą ir jos svarbą nukleino rūgščių baltyminiams kompleksams tirti. Gimė Želvoje 1926 m.
1985 m. Bernardas Lownas – šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas. Nobelio taikos premija kaip vienas iš tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių. Gimė Utenoje 1921m., o 1935 m. su šeima išvyko į JAV.
1991 m. Nadine Gordimer. Nobelio literatūros premija. Pietų Afrikos respublikoje gimusi rašytoja, kovojusi prieš rasinę segregaciją, kurios tėvas kilęs iš Lietuvos.
1996 m. Davidas Lee. Nobelio fizikos mokslų premija už superlaidumo tyrimus. Lietuvių emigrantų anūkas.
1998 m. Gertrude Ellion. Nobelio premija fiziologijos ir medicinos srityje. Jos tyrimai prisidėjo prie vaistų, kuriais gydomas AIDS, sukūrimo.
2002 m. Sidney Brenneris. Nobelio premija fiziologijos ir medicinos srityje. Pietų Afrikos genetikas. Tėvas kilęs iš Lietuvos, mama – iš Latvijos.
2009 m. Robertas Shilleris. Nobelio memorialinė ekonomikos mokslų premija. Gimė Detroite, Amerikos lietuvių šeimoje.
2013 m. Michaelas Levittas. Nobelio chemijos mokslų premija. Tėvas kilęs iš Plungės.
