- Matyt, kad taip, ką čia slėpt, - atsakė bendrakeleivis. Viduje jis vis dar gal ir kovojo su savimi, bet akivaizdžiai jau buvo apsisprendęs ir žinojo, kad vienas iš ką tik atvežtų bulių jau yra jo.
Saulė savo dėmesiu šiandien ypač neįkyrėjo, atidirbusi sutrumpintą darbo dieną jau baigė reikalus, uždarė savo kontorą ir traukėsi. Lietus buvo taip pat jau išsekęs, tad oras pasitaikė maloniai gaivus.
Visą dieną slampinėdami po stovyklą, kad ir ką bedarytume, galvojome tik apie vakarą. Kodėl žmogus toks keistas sutvėrimas? Kodėl prisigalvoja visokių kvailysčių ir paskui būtinai turi pačiupinėti pats? Ko ten lįsti? Amžini klausimai. Mums buvo tiesiog smalsu. Kaip visada. Nauja patirtis, kuri buvo padėta šalia. Baugino ir viliojo. Erzino, gąsdino ir tuo pačiu žadėjo kažką tokio, ko dar niekada nepatyrėme.
- Sveiki, aš - Džonas, trisdešimt metų rodeo sporte, vyriausias šios dienos varžybų teisėjas, kas iš jūsų jos? - pažadino iš apmąstymų beveik nuo Marlboro senojo pakelio nužengęs žmogus. Jis rankose laikė kažkokius popierius ir rašiklį.
- Abu, - atsakiau.- Puiku, dvigubai daugiau malonumo mums. Perskaitykite ir pasirašykite. Arba tik pasirašykite, bus greičiau.
- Kas čia?
- Jūsų paaiškinimas, kad nusisukę sprandą ant mūsų nepyksite, - ir garsiai nusijuokė. Taip, kad vos ledinukas iš burnos neiškrito. Gerai, juokitės, žinoma situacija. Kažkada kelis draugus atsivežę šokti parašiutu irgi visą kelią iki aerodromo taip gąsdinome, tokius siaubus piešėme apie tai, kas jų laukia, kad jie, vargšai, tik ir tegalvojo apie pabėgimą. Nes patys juk buvome veteranai, po visą vieną skrydį sąskaitoje atlikę. Dabar gauname atgal.
- Gal turite kokį gerą patarimą prieš einant į areną? - paklausiau atiduodamas velnio sutartis.
- Turiu. Nesėsk ant buliaus, - ir vėl juokas. Tačiau po kelių sekundžių Džonas surimtėjo ir labai nuoširdžiai prabilo:
- Žinote, tai tikrai šimtus kartų geriau nei seksas. Tai kažkas neįtikėtino, ta jėga po tavimi, minia, triukšmas, jaudulys. Tai įtraukia. Užkabina taip stipriai, kad tampi šio sporto vergu. Štai, matote jaunuolį mašinoje? - ranka parodė į jau matytą visureigį, kur prie vairo, laukdamas šou pradžios, snūduriavo kokių devyniasdešimties senelis su klausos aparatu ausyje. - Šis žmogus irgi vyksta į visas varžybas, nors nebejodinėja gal jau nuo Pirmojo pasaulinio karo. - Ir vėl grįžo juokas. - Sėkmės, kaubojai, turėtų viskas būti gerai. Stebėsiu jus. Žiūrėk, gal ir pasiseks, - vis vien nesusilaikė neįgėlęs.
Žmonės jau pradėjo rinktis. Minios traukė šventės pagrindinio renginio geriausių rodeo meistrų pasirodymo link. Artėjo ir dideliais amunicijos krepšiais nešini sportininkai, pasigirdo muzika.
"Welcome to the jungle" rėkė Axl'as ir buvo netoli tiesos. Savotiškai. Atėjo metas prisistatyti į gardą ir mums.
- O, kino žvaigždės iš Lietuvos. Maniau neateisit, - kikeno Benas, rankoje laikydamas dar tik kokią 458 alaus skardinę per dvi dienas. Bet tai visiškai neveikė jo ir taip nesuprantamos kalbos ar eisenos. Jam tai buvo deguonis ir tiek.
- Turiu specialiai jums šiek tiek tonų McDonalds paruošęs. Vaikinai, - kreipėsi į kaubojus, - čia du narsuoliai iš Lietuvos, kurie pirmieji šį vakarą jos į areną. Padėkite jiems apsaugoti jų pačių subines ir pasidalinkite amunicija.
Gavome šalmus ir tvirtas liemenes. Vytaro dydžio vyrai kažkaip ilgai kuitėsi, tad atiteko jam tokia gerokai per maža. - Nieko - atsakė padėjėjas, išsitraukė lipnios juostos, apsuko aplink krūtinę kelis kartus ir liko labai patenkintas savo darbu. Saulės rezginys nuo kanopos gal ir liko neapsaugotas, bet anokia čia bėda. - Bus gerai.
- Esi jojęs prieš tai, - gavau klausimą iš kito pagalbininko.
- Ne. Pirmas kartas.
- Ūps, - pasigirdo ne ypatingai optimizmą keliantis garsas.
- Na kaip nors, bus smagu, - nusišypsojo vaikinukas. Visiems jiems čia smagu. Tik žinau tokius du, kurie bent jau kol kas to pasakyti negalėtų.
Į siaurus aptvarus vienas paskui kitą buvo suleisti buliai. Maniškis, pirmas eilėje, kaip ir žadėjo Benas, visai ramus pasitaikė. Tik blaškėsi, bandė apsisukti, vos neišvertė aptvaro, leido litrus seilių ir riaumojo. Jį tramdyti puolė trys kaubojai, net negalvodami, aišku, svečiui iš tolimos šalies pristatyti ką nors labiau apsnūdusio. Gavau pamokų. Bet kas iš jų? Nieko per tą triukšmą ir jaudulį vis vien neįsiminiau. Svarbu laikytis. O dar svarbiau - sėkmingai nukristi.
Pirmu bandymu atsisėsti ant drebančios iš jaudulio ir įkaitusios monstro nugaros nepavyko. Bulius vėl rovė iš vietos ir pametė visas jį aprišusias virves. Pradžia užtruko, žiūrovai jau nerimavo, vedėjas pradėjo šou:
-…. ir dabar pasitikite du mūsų svečius, atvykusius net iš Lietuvos. Jie jos ant buliaus pirmą kartą. Pradėkime, ponai ir ponios.
Kurtinantis triukšmas staiga nutilo mano ausyse. Negirdėjau nieko, pasidarė labai tylu. Mačiau tik savo asistento klausiančias akis. Mostu parodžiau, kad esu pasiruošęs, pajutau atsidarančius vartus ir visa savo esybe manimi norintį atsikratyti monstrą. Likome dviese.
Vėliau, po kelių valandų, atslūgus adrenalinui, prisiminiau, kad man atrodė, jog laikausi labai net ilgai. Ir atsidūriau ore po ganėtinai praleisto laiko ant buliaus nugaros. Realybė buvo kiek kitokia. Kelios sekundės, oras, smėlis. Viskas. Ir euforija. Saliutai. Neapsakomas džiaugsmas.
Mano įsiaudrinusį bulių teko ilgokai varyti iš arenos. Atėjo Vytaro eilė. Antram būti sunkiau, laukimas žudo, tačiau tikėjausi, kad jam bent kažkiek turėjo pagelbėti žinojimas, kad man nieko nenutiko.
Antrieji vartai atsivėrė, triukšmas, žmonės staugia, pranešėjas kažką rėkia apie Lietuvą ir jos narsius žmones, AC/DC dėsto apie ilgą kelią į šlovės viršūnę… Trys, keturios sekundės ir Vytaras smėlyje. Techniškas nusileidimas ir puikus pasirodymas.
Panašu, kad emociškai kelionę jau baigėme. Einame ragauti gėrimų, turime tokią teisę, draugai.
