Sovietmečiu ekologijos supratimas buvo visai kitoks, jei buvo iš viso. Vyresni vilniečiai puikiai mena Vilniuje, Neries pakrantėje išdygusias gamyklas, kurios atliekas pildavo tiesiog į upę. Baisiausia jų – eksperimentinė elektrocheminių dangų gamykla. Vienas svarbiausių 9-ame dešimtmetyje kilusio žaliųjų judėjimo tikslas buvo uždaryti šią gamyklą.

Iš jos į upę patekdavo itin nuodingi sunkieji metalai, manganas, chromas, nikelis ir pataikė ne vienas atvejis, kai žuvies mėgėjas sunkiai apsinuodydavo.

Dar ir šiandien pasigirsta kalbų, kad geriau į Nerį nebristi, o jei žvejoji – šiukštu nevalgyk žuvies. Antakalnyje, Neries pakrantėje sutikti žvejai puikiai mena šiuos laikus, o iš tokių patarimų tik juokiasi. Iš sutiktų žmonių ilgiausiai, daugiau nei šešiasdešimt metų, žvejoja vilnietė Marija.

„Tėvas mano buvo žvejys, tai ir aš žvejoju visa gyvenimą. Šešiasdešimt metų valgėm žuvį iš Neries, bet neapsinuodijom. Seniau jos daugiau buvo, šiemet dar nieko nepagavau“, – pasakojo moteris.

Žinoma, prastai moteriai gali kibti dėl to, kad per patį kibimą kasdien, apie pusė aštuntos, patraukia namo – žiūrėti mėgiamo serialo.

Kitas sutiktas žvejas, Edvardas, Neryje žvejoja jau trisdešimt metų. Anot jo, žuvies čia yra, tereikia norėti pagauti.

„Esu pagavęs penkių kilogramų lašišą. Mielai vėl žvejočiau, bet kad labai brangu. Leidimas dienai kainuoja dešimt litų, o per mėnesį gal vieną ir pagausi“, – sakė žvejys.

Anot jo, lašišos į Nerį grįžo tik prieš kelerius metus. Iki tol retas žvejys pagaudavo šią žuvį, tačiau tai gali būti ne tik dėl ekologinės situacijos, bet ir dėl žuvų rūšių atkūrimo priemonių.

Netoli Edvardo sutiktas Piotras Neryje žvejoja nuo 1988 metų ir sako, kad žuvies joje niekada daugiau ir nebuvo.

„Kur tu buvai vakar? Čia vyrai karšius po tris–keturis kilogramus traukė“, – klausė vilnietis.

Paklaustas kokia žvejyba buvo prieš daugiau nei dvidešimt metų, vilnietis prisiminė, kad nebūdavo tokia sėkminga.

„Link Panerių, žemiau mėsos kombinato, tai praktiškai nieko nepagaudavai. Žuvies nebuvo, o jei kokia ir užkibdavo, tai geriau jau nevalgyti tokios. Kažkuo smirdėdavo. O dabar tai žuvis tikrai skani“, – kalbėjo vyras.

Medžiai valo ne tik orą

Kalbiausias iš visų buvo šalia Žirmūnų tilto sutiktas Stasys. Iš Vilkaviškio kilęs vyras į gamtą bando ištrūkti kiekvieną įmanomą akimirką. 1984 metais pradėjęs žvejoti vyras galėjo patvirtinti gandus apie ankstesnį upės užterštumą.

„Seniau važiuodavome žvejoti apie 20-30 kilometrų link Kauno. Ir tikrai galiu pasakyti, kad žuvis buvo kitokia. Atsiduodavo mazutu, bet vis tiek buvo valgoma. Šiandien to kvapo nebėra, o žuvis skanesnė nei kituose ežeruose“, – sakė vyras.

Medžiotojas ir gamtos mylėtojas Stasys sutiko su žurnalisto iškelta hipoteze, kad tik švarioje upėje galima tokia žuvies įvairovė ir gyvybė.

„Esu pagavęs ir lašišą, ir kelių kilogramų svorio lydekų, bet vis tiek niekas nepranoks 3,5 kilogramų ūsorio. Nepaprastas malonumas ištraukti šią žuvį su plonu, vos 0,014 cm valu“, – sakė žvejys.

Apie tai, kad Neries ekologinė būklė gerėja kasmet, kalba ne tik gausios žuvies populiacijos, bet ir moksliniai tyrimai. Vilniaus miesto savivaldybės aplinkos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Lidija Kovienė pasakojo, kad Neries vanduo švarėja kasmet.

„Pramonė seniau buvo didžiausias upės teršėjas. Jai užsidarius, didžiausia problema – nuotekos. Visgi, įrengus valymo įrenginius ir šios problemos beveik nebelieka. Neries vanduo švarėja kasmet“, – sakė vyriausioji specialistė.

Specialistė pritarė, kad jei žuvis upėje gyvena sveika, tai reiškia, kad bendra ekologinė padėtis gera.

Anot jos, Neries švarumo prisideda ir medžiai. Jie sulaiko naftos produktų priemaišų turintį nuo gatvių bėgantį lietaus vandenį, tad sodindami medžius, ne tik orą, bet ir upę darote švaresnę.