Tėvai iš skirtingų Lietuvos regionų skundžiasi, kad juose – katastrofiškai sunku auginti vaikus. Trūksta ne tik specializuotų parduotuvių, bet ir pramogų bei nepilnamečių lavinimo centrų. Tuo tarpu specialistai antrina, kad dėl tokio vaikų užimtumo aplaidumo kalti ne kas kitas, kaip patys tėvai, kurie nerodo iniciatyvos ir dažnai patys nežino ne tik, ko nori, bet ir, ką gali gauti.
Iki žaidimų kambario vyksta 50 kilometrų
Jurbarke gyvenanti Giedrė pasakojo, kad šiame mieste labai trūksta vaikų žaidimų kambario. Moteris netgi yra numačiusi jam vietą – miesto centre esančias buvusio pašto patalpas.
„Jurbarke su vaiku laisvalaikiu nėra kitos veiklos kaip tik pasivaikščiojimai gryname ore. Nėra nė vienos vietos, kur tėveliai jaukiai ir saugiai galėtų pabūti su vaikais, užsukti savaitgaliais, papramogauti, pažaisti, padūkti, susipažinti su kitais tėveliais bei smagiai praleisti laiką. Galų gale, švęsti gimtadienius ar kitas šventes... Tiesa, neseniai duris atvėrusioje Jurbarko bibliotekoje yra vaikams skirta patalpa, tačiau ten pageidaujama laikytis rimties, tylos, ko iš mažųjų dažnai sunku tikėtis. Artimiausias vaikų žaidimų kambarys yra už beveik 50 km nuo Jurbarko (Tauragėje), o artimiausias baseinas už 25 km (Šakiuose)“, – nepavydėtina situacija skundėsi Giedrė.
Su panašia situacija tikina susidurianti ir DELFI skaitytoja Laurita, kuri ikimokyklinės meninės krypties ugdymo įstaigos ar grupės norėtų Kaune, senamiestyje.
„Ikimokyklinėje įstaigoje galėtų būti ikimokyklinio amžiaus vaikai. Taip pat įstaigoje galėtų būti galimybė lankyti šokių bei dainavimo studiją, vaikų dramos ar dailės būrelį“, – susirūpinimą tinkamu vaikų išsilavinimu išreiškė moteris.
Trūksta ne tik darželių, bet ir drabužių
Panašių skundų buvo gauta ir iš Panevėžio rajono. Miežiškiuose gyvenanti Renata tikina, kad šiame miestelyje labai trūksta vaikų darželio.
Darželio vaikams pasigedo ir Kaune, Eiguliuose, gyvenantis Tomas. Pasak jo, Šiaurės pr. ir S. Žukausko gatvių sankryžoje yra apleistas pastatas, kuriame neseniai buvo mokyklėlė pradinukams, tačiau ji užsidarė.
„Netoliese yra daugiabučiai, kuriuose gyvena iš tiesų nemažai vaikų, o šalia esantys darželiai perpildyti. Taigi, manau, būtų puiki vieta privataus darželio steigimui“, – buvo įsitikinęs Tomas.
„Mažeikiuose labai reikėtų ankstyvojo lavinimo centro - saviraiškos studijos. Ji turėtų būti skirta vaikučiams iki 4 metų, kurie ten galėtų rinktis po darželio - vakarais arba savaitgaliais. Vaikučiai galėtų piešti, dainuoti, šokti, vaidinti... Šiuo metu labai trūksta mažųjų vaikučių lavinimo“, - tikino mama Alma iš Mažeikių.
Tuo tarpu Rokiškyje gyvenanti Gintarė tikina šiame mieste labai pasigendanti drabužių parduotuvės.
„Rokiškyje labai sunku rasti drabužių vaikams. Jei galėčiau, pati prekiaučiau drabužiais, kurie tiktų vaikams nuo gimimo iki paauglystės, nes poreikis iš tiesų labai didelis“, – patikino moteris.
Nesudaromos sąlygos tobulėti
„Savivaldybė visada pabrėš, kad yra pernelyg mažai pinigų. Tačiau visi tėveliai, kurie skundžiasi, gali susiburti ir gražiai lesti laisvalaikį kartu. Pavyzdžiui, tą padarė Druskininkų šeimos, kurios rašė projektus į savivaldybę ir gavo tam tikrą sumą pinigų, skirtą vaikų lavinimui. Buvo gražu žiūrėti, kaip laiką kartu prasmingai leidžia skirtingo amžiaus vaikai. Tai įrodo, kad ne visada kažką šia linkme gali nuveikti tik savivaldybė ar verslininkai. Pastarieji yra orientuoti į pelną, jie nori grįžtamojo ryšio – labdara negali egzistuoti pastoviai. Todėl visų pirma dėmesį tinkamam vaikų ugdymui turėtų skirti patys tėvai“, – įsitikinusi Z. Norkūnienė.
Jos teigimu, daugiausiai dėmesio reiktų skirti ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jiems turėtų būti sudarytos galimybės lavinti savo gebėjimus mene – muzikoje ar piešime. Vėliau svarbu išskirti individualius vaikų poreikius ir skatinti būtent juos.
Nori nemokamų ir kokybiškų paslaugų
Ji pasakojo ir pati bandžiusi užmegzti ryšį su Trakuose gyvenančiais tėveliais. Jiems buvo siūloma nemokamai išbandyti „Mano šeimos akademija“ specialistų paslaugas. Deja, šiame regione praktiškai nebuvo sulaukta jokio dėmesio.
„Viena mama labai gražiai apie tai atsiliepė – visuomenė pati nelabai supranta, ko nori, ir kaip reikia priimti tai, ką gauna. Kai siūlo, neima, o kai atsiranda problemos – aiškina, kad kaltos įstaigos. Tėvai patys turėtų daugiau dėmesio skirti vaikų ugdymo skatinimui, žinoti, kur kreiptis, ieškoti pagalbos ne tik savivaldybėje, bet ir nevyriausybinėse institucijose. Jie turi susiburti, įvardyti problemas ir ieškoti pagalbos, o ne tyliai laukti, kol kažkas pasikeis. Niekas nieko ant padėklo neatneša. Dauguma lietuvių nori, kad kažkas iniciatyvas kurtų už juos ir dar už ačiū. Būkime biedni, bet teisingi, taip pasaulis neveikia“, – pasipiktinimo tėvų abejingumu neslėpė specialistė.
Anot jos, tėvai prie vaikų gerovės galėtų prisidėti ir finansiškai. Pavyzdžiui, asmeniškai tam paskirdami 10 litų per mėnesį. Per metus tai sudarys 120 litų, o bendrai 10 šeimų turės 1200 litų, kuriuos jau galima investuoti į paslaugų spektro vaikams sukūrimą.Tačiau, pasak Z. Norkūnienės, lietuviai dar yra pakankamai naivūs ir dažnai net nežino, kur kreiptis.
„Negalima naudotis tik savivaldybe ar žiniasklaida, didesniuose regionuose veikia Visuomenės sveikatos biurai, mokyklos, darželiai, nevyriausybinės organizacijos, skyriai, kurie dirba dėl šeimos ir vaikų gerovės. Matau labai daug galimybių, kur galima kreiptis ir ką pakeisti, jei tokios problemos iš tiesų yra“, – patikino specialistė.
Veiklų ypatingai stinga berniukams ir paaugliams
„Atskirose savivaldybėse neformaliojo vaikų švietimo teikėjų tinklas ir neformaliajam vaikų švietimui skiriamas finansavimas labai netolygus. Dažniausiai problemos kyla dėl įvairių suinteresuotųjų šalių (savivaldybė, bendruomenės organizacijos, vietovėje veikiančios įstaigos, tėvai, patys vietos gyventojai ir panašiai) nenoro ar nemokėjimo bendradarbiauti vieni su kitais, kartu ieškoti sprendimų, nenumetant atsakomybės kitiems“, – pasakojo G. Tumosaitė.
Ji pasakojo, kad Ugdymo plėtotės centras išbandė ir naują neformalaus švietimo finansavimo modelį regionuose. Šio projekto, kuriame dalyvavo Anykščių r., Panevėžio m., Panevėžio r. ir Klaipėdos r. savivaldybės, patirtis parodė, kad itin išsiplėtė dalyvaujančiųjų neformaliajame vaikų švietime aprėptis, buvo sukurta naujų darbo vietų, sumažinti dalyvavimo netolygumai, atsirandantys dėl vaiko socialinės padėties ir gyvenamosios vietos. Tačiau modelio išbandymas parodė ir tai, jog regionuose, kaip ir didžiuosiuose miestuose, trūksta veiklų, kurios būtų patrauklios ir įdomios paaugliams (11-15 metų amžiaus vaikams), stinga užsiėmimų skirtų berniukams, techninės kūrybos ir gamtamokslinio ugdymo veiklų.
Finansinė pagalba – tikrai ne pati svarbiausia
„Mažėjant gyventojų (o kartu – ir vaikų) skaičiui regionuose kyla viešųjų švietimo, kultūros, socialinių, sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų teikimo vietos gyventojams optimizavimo poreikis. Kita vertus, siekiant kaimiškosiose vietovėse išlaikyti jų gyventojus, tenka galvoti apie paslaugų pritraukimą „arčiau žmogaus“. Tai tampa įmanoma kaimiškosiose Lietuvos vietovėse besikuriant daugiafunkciams centrams – įstaigoms, „po vienu stogu“ jungiančioms įvairias paslaugas vietos gyventojams teikiančias įstaigas ir organizacijas (pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo grupė, biblioteka, kultūros centras ar jo filialas, socialinis centras, vietos bendruomenė ir panašiai)“, – pasakojo G. Tumosaitė pridurdama, kad šiuo metu Lietuvoje veikti pradėję per 60 tokių centrų.
Pasak metodininkės, vaikus regionuose auginantys tėvai turėtų suprasti, kad finansinė pagalbą ilgoje vaiko gerovės užtikrinimui skirtų veiksmų grandinėje tikrai nėra pati svarbiausioji.
„Svarbiausias yra tėvų aktyvus dalyvavimas aiškinantis ir tiriant vietos gyventojų poreikius“, – įsitikinusi G. Tumosaitė.
Siūlo steigti privačius darželius ir dienos stovyklas
Tuo tarpu bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) vadovas Audrius Zabotka pasakojo, kad nišiniai, į konkrečią auditoriją ar poreikį orientuoti verslai visada pasiteisina ir turi didesnį potencialą augti. Jis pastebi, kad atsiranda vis daugiau verslų, kurie yra orientuoti į įvairių paslaugų teikimą tėvams, ypač kai tos paslaugos susijusios su vaikų užimtumu.
„Šie verslininkai veiklos rinkose formuoja naujų paslaugų poreikį ir dėl to klientai yra pasirengę mokėti didesnę kainą už naujoves. Bet ar tokie verslai yra pelningi, gali atsakyti tik patys verslininkai. Paprastai toks verslas organizuojamas projektiniu principu, atsižvelgiant į konkretaus kliento poreikius. Manau, kad anksčiau ar vėliau tokie verslai gali sugeneruoti didesnę pridėtinę vertę ir investicijų grąžą“, – nebijoti imtis į vaikų užimtumą orientuotų verslų drąsino A. Zabotka.
Pasak jo, šiuo metu labai auga privačių darželių poreikis. Tai ypač aktualu artėjant naujam sezonui rugsėjo mėnesį.
„Yra pradedančiųjų verslininkų, kurie svarsto imtis šios verslo idėjos, dalis jau patirtį sukaupusiųjų šioje srityje planuoja ir plėtrą, pavyzdžiui, įrengti naujus priestatus, didesnes žaidimų aikšteles, kad galėtų priimti daugiau norinčiųjų. Taip pat matome, kad šiuo metu trūksta ir vaikų dienos stovyklų. Ypač jų pasigendama, kai prasideda atostogos, ir dirbantys tėveliai laužo galvas, kur jų atžalos galėtų turiningai praleisti laiką“, – apie neužpildytas verslo sritis pasakojo specialistas.
Verslą galima pradėti ir su maža nuosavų lėšų dalimi
Jis tikina žinantis ne vieną sėkmingo verslo pavyzdį, kuris pasinaudojo galimybėmis verslo plėtrai ir toliau sėkmingai dirba šioje srityje.
„Pavyzdžiui, klientas, kuris specializuojasi vaikų ugdymo srityje – organizuoja pilietinio ugdymo sukarintą vaikų ir jaunimo vasaros stovyklą. Šioje stovykloje vaikams lavinami lyderio įgūdžiai, atsakomybės, pareigos jausmas naudojant karines disciplinas. Kitas pavyzdys – pernai Kaune atidaryta ledainė ir vaikų žaidimo kambarys „Nopisnopi“. Jame organizuojamos vaikų gimtadienio šventės. Taip pat verslo finansavimo galimybėmis pasinaudojo ir privatūs darželiai Kaune, Marijampolėje, įsikūrė specializuotos vaikų drabužių, žaislų ar net baldų parduotuvės. Pavyzdžiui, kaunietė UAB „Puikis“ savininkė baldus pradėjo kurti savo vaikams, tada pradėjo dirbti pagal verslo liudijimą. Tačiau daugėjant užsakymų, 2012 m. ėmėsi nuosavo verslo“, – apie sėkmingas idėjas pasakojo A. Zbotka.
Pasak jo, šiandien gerai suplanuotą verslą Lietuvoje galima pradėti su labai maža nuosavų lėšų dalimi. Svarbu, kad verslininkai žinotų, kodėl skolinasi, kaip papildomas finansavimas padės greičiau pasiekti užsibrėžtus rezultatus, sugeneruoti pakankamai stabilius ir prognozuojamus pinigų srautus, kurie užtikrintų savalaikius palūkanų mokėjimus ir kredito grąžinimus pagal grafiką.
„Šiuo metu vienos palankiausių sąlygų verslo pradžiai sudarytos pagal Verslumo skatinimo priemonę. Dėl lengvatinių paskolų (iki 86 tūkst. Lt) iš Verslumo skatinimo fondo (VSF) į kredito unijas gali kreiptis visi fiziniai asmenys, siekiantys pradėti ar jau plėtojantys pradėtą verslą (įmonės iki 1 metų). Mažosios bendrijos taip pat gali pasinaudoti šia finansavimo galimybe. Imdami VSF paskolą ir susidurę su nepakankamo užstato problema verslininkai gali pasinaudoti INVEGA garantija. Ji padeda sumažinti riziką paskolą suteikiančiai kredito įstaigai ar lizingo bendrovei, o verslininkui gauti taip reikalingą finansavimą. Be to, galima susigrąžinti 95 proc. sumokėtų palūkanų ir gauti kompensaciją už dalį darbuotojų darbo užmokesčio pagal priemonę „Subsidijos verslumui skatinti“. Dėl šių paskolų galima kreiptis į Lietuvos centrinę kredito uniją arba artimiausią kredito uniją. Paskolų sutartis reikėtų spėti sudaryti iki šių metų birželio 30 d.“, – patarė specialistas.
