„Jei žinočiau, kad gyvensiu ilgai ilgai, mielai išbandyčiau idėją atidaryti restoraną Utenoje. Nors tai nedidelis miestas, daugelis finansinių operacijų ten turėtų būti kur kas sklandesnės. Be to, ir žmonių ten gyvena ne 20, tad perspektyvos tikrai yra“, - įsitikinęs D. Praspaliauskas.

Trūksta motyvuoto jaunimo

Tačiau jis pripažįsta, kad motyvuotas jaunimas – kaip lašas dykumoje. Pasak D. Praspaliausko, tik nedaug jaunų žmonių supranta, kiek idėjų yra aplink juos ir kaip aukštai jomis galima lipti.

„Savas verslas yra daug dirbančio žmogaus simbolis. Neslėpsiu, vargstu, vargau ir nemanau, kad tai sumažės ateityje. Pradėdamas darbą virtuvėje nuo pat pirmos akimirkos norėjau savo restorano, dirbau daug, dirbau daug kur, mačiau daug gerų ir ne tokių gerų virėjų. Dauguma super gerų virėjų galiausiai nesiryžta rizikuoti savo kailiu, nes supranta kaip tai sunku. Sava vieta, reiškia tai, kad ne tik virėjo amatas bus kasdienybe, bet reikės ir pakalti, ir pasitepti rankas kanalizacijoje, ir būti atsakingam už marketingą“, - kiek daug sutelpa į restorano šefo apibrėžimą pasakojo D. Praspaliauskas.

Pats jis savo kelią virtuvėje pradėjo kaip indų plovėjas, tačiau to nesigėdija. Priešingai – didžiuojasi. Kaip ir tuo, kad aplinka, kurioje augo, ir dabartis – neturi jokio bendro ryšio.

„Mano mama niekada nebuvo pakvaišusi dėl maisto, mokyklos valgykloje niekada nebuvo verčiančių iš koto skanumynų dėl kurių būtų galima išprotėti. Niekada nebuvo lengva judėti į priekį“, - apie nelengvą savo verslo pradžią pasakoja vaikinas.

Virtuvėse dirba tik išrinktieji

Pasak jo, steigti verslą nėra lengva, nes visuomet išlieka didelė rizika, ar tai „užkabins“ maisto mėgėjus. Be to, konkurencija šiame versle – didžiulė.

„Didelis optimizmas ir kuo didesnis pasitikėjimas savimi yra pats svarbiausias ingridientas mano kasdienybėje“, - atvirauja D. Praspaliauskas.

Būdamas 25-erių jis jau pasiekęs tai, kas daugeliui virėjų – siekiamybė, tačiau sureikšminti savo darbo jis nėra linkęs.

„Virėjo specialybė nebėra prestižinė. Tačiau tam didelę įtaką daro patys virėjai, kurie gamina pasislėpę virtuvėlėse ir bijantys pažiūrėti klientui į akis. Jei gerbi savo darbą, produktą ir manai, kad tai, ką tieki lėkštėje svečiui mokančiam pinigus yra tobula, nėra ko slėptis“, - tai, jos gaminti gali kiekvienas, tačiau išgyventi restorano virtuvėje sugeba tik išrinktieji pabrėžė D. Praspaliauskas.