Kalbinti savo sričių specialistai patikino, kad dauguma lietuvių ne tik kad nemoka, bet ir nesupranta, kaip derėtų paminėti valstybines šventes. Būtent dėl to šventiniuose renginiuose matome vos kelis būrelius žmonių ir blankiai plevėsuojančias Trispalves.
Lietuva jūsų, o valdžia – mūsų
Vandžiogalos Klebonas kunigas Oskaras Petras Volskis pastebi, kad valstybinių, tautinių ar religinių švenčių šventimas darosi vis mažesnio piliečių ratelio poreikis. Teisinamasi, jog žmonės tą dieną yra kažkuo kitu užsiėmę, nors dažnai tai būna tiesiog gulėjimas priešais televizorių, apsipirkinėjimas ar žvejyba.
„Patriotizmą turėtų žadinti mokykla. Tarybiniais laikais švietimas vykdė partijos įsakymus, o dabar į gerą pusę jaunuolius turi vesti mūsų valdžia. Būtent jie turėtų skatinti žmonių lojalumą, sentimentą savai šaliai. Dabar reta kuri seniūnija ar kultūros skyriai užsiima žmonių švietimu. Atrodo, kartais juk tiek nedaug reikia. Pavyzdžiui, seniūnas galėtų paskatinti bent jau išsikelti vėliavas prie namų“, - didžiausias švęsti trukdančias problemas vardijo kun. O. P. Volskis.
Anot jo, žmonės tautos švenčių nešvenčia ir dėl to, kad nėra lojalūs Lietuvai. Taip yra dėl ekonominių sunkumų bei negalėjimo išsivaduoti iš tarybinių laikų pančių.
„Esame vertybiniame vakuume. Lietuvos provincijose visa senoji gvardija kaip buvo iš senų laikų valdžios, taip tebėra. Tie patys sėdėjo kai Lietuva nebuvo laisva, tie patys sėdi dabar. Tad gaunasi taip, kad laisvė jūsų, o Lietuva mūsų. Tai kaip žmonės gali būti lojalūs Lietuvai ir naujai santvarkai, kai mato tokią tvarką“, - liūdnai juokėsi kunigas.
Švęsti nemokame
„Tai turėtų būti džiugi ir šviesti šventė. Turime tiek daug bėdų, vargų, o šventės ir yra tam, kad praskaidrintų mūsų nelengvą kasdienybę. Su koncertais, susibūrimais ir malda mes turime atrasti šviesos spindulėlius. Mano galva, žmonės ilgainiui įpras, išmoks ir norės švęsti“, - patikino O. P. Volskis.
Pasak jo, keista, kad iki šiol neišmokome švęsti prasmingai ir oriai, kaip laisvos šalies žmonės besididžiuojantys lietuvybe.
„Mes esame viena tauta, čia gimėme ir gyvename, tad tai yra tam tikra bendra užduotis. Turime būti atsakingi už savo tautą ir šalį. Žiūrint iš praktinės pusės, buvimas drauge yra naudingas. Aišku, žmonės emigruoja, tačiau net ir būdami svetur jie išsaugo sentimentus Lietuvai. Ir ne ekonomine ar politine prasme. Jie pasiilgsta artimų žmonių, kultūros, vietų, kuriose gyveno ir tradicijų. Keista, kad iki šiol neišmokome švęsti prasmingas ir orias šventes ne priversti ir veidmainiškai, bet kaip laisvos šalies žmonės“, - pripažino kunigas.
Kuriasi naujos šventimo tradicijos
„Tai džiaugsmo šventės, nes švenčiame mūsų valstybės gimtadienius. Tomis dienomis buvo priimtos svarbios deklaracijos, kurios pasauliui paskelbė apie mūsų valstybingumą, valstybės atsiradimą ir tai turėtų būti džiaugsmo dienos. Žinoma, nereikia pamiršti ir rimtų elementų, tačiau pagrindinis atspalvis turėtų būti šventinis“, - paklaustas, kaip derėtų švęsti su Nepriklausomybe susijusias valstybines šventes patikino istorikas doc. dr. Jonas Vaičenonis.
Pasak jo, tai, kaip švenčiamos valstybinės šventės, priklauso ne tik nuo organizatorių sumanymų, politikos ar švietimo, bet ir nuo žmonių lūkesčių bei jų santykių su valstybe. Ir jie ne visuomet yra blogi. Istorikas tikino pastebintis, kad kuriasi naujos šventimo tradicijos – organizuojami draugų ar šeimos pasibuvimai namų erdvėje.
„Matome, kad šventėse formuojasi skirtingos tradicijos. Daugiau rimtumo ir pagarbos praeičiai bei istorijai elementų matome Vasario 16 – ąją, o tuo tarpu Kovo 11 – tąją daugiau dėmesio skiriama jaunimui. Tuomet į miestų aikštes susirenka moksleiviai. Kiekviena šventė natūraliai formuoja tam tikras tradicijas. Reikėtų ieškoti dermės tarp rimties, susikaupimo, pagarbos ir nuotaikingumo, kurią gali užpildyti tinkamai parinkti meniniai ar muzikiniai kūriniai“, - pabrėžė J. Vaičenonis.
Laisvadieniai – privalomi
Jo teigimu, kiekvienas žmogus turi teisę pats nuspręsti, kaip atšvęsti valstybines šventes. Tačiau jiems turėtų būti palikta teisė per šias dienas nedirbti.
„Mūsų valstybėje švenčių balansas yra pakankamas, todėl laisvadieniai turėtų išlikti. Jeigu yra tokios šventės, kurios minimos visos valstybės mastu, tai tam tikrą darbą čia turėtų atlikti ir pati valstybė. Jeigu yra suteikiami laisvadieniai, turėtų būti pasiūlyta forma, kuo žmogus gali užsiimti. Galbūt net ir namuose sėdėdamas prie televizoriaus ekrano pasižiūrėti kokį nors tikrai gerą iškilmingą koncertą skirtą tai progai“, - patikino istorikas.
Pasak jo, per tokias šventes kiekvienas savyje turėtų rasti bent nedidelę dalelytę pilietiškumo ir suvokti, kad tinkamai pagerbti turimą laisvę – būtina.
Neturime tradicijos švęsti
„Norint tai pakeisti, reikia visas kultūros įstaigas reformuoti iš pagrindų. Mes dar iš sovietmečio esame paveldėję tam tikrą šabloną. Matau tai savo studentuose, kai liepiu jiems sudaryti šventės planą. Visi pradeda diktuoti: štai pasikviesime politiką, istoriką, kurie mums paskaitys paskaitas, tada ateis M. Mikutavičius, padainuos mums „Tris milijonus“, va ir šventė. Reikia atrasti kitus būdus, kitus principus, kurie padėtų švęsti smagiai“, - patikino L. Klimka.
Anot jo, tobula šventė turi suderinti sakralią dalį, nes žodis šventė yra kilęs nuo žodžio šventas, ir pramoginę, nes daugeliui šventė asocijuojasi su pramoga ir atsipalaidavimu.
„Teisinga šventė turi suderinti abi šias dalis. Tai turi būti kažkas sakralaus, kas paliktų įspūdį dėl kurio mes ir darome šią šventę bei tokia dalis, kuri apeliuoja į jausmus. Ji turi kelti džiugenį, euforiją, pasididžiavimą“, - patarimų negailėjo etnografas.
Neverta vadovautis kitų šalių pavyzdžiais
Jis patikino, kad neverta sektis kitų šalių pavyzdžiais ir visas šventes sutalpinti į vieną dieną, kuri būtų minima iš tiesų audringai. Esą taip būtų atimamas mūsų savitumas.
„JAV neturi ne tik švenčių, bet ir istorijos. Tai visai nauja valstybė. O mes istoriją turime tokią įdomią ir įvairią, kad tikrai verta ją paminėti. Airija, Švento Patriko diena, taip pat įdomus dalykas. Mes turime lygiai tokią pat šventę Jurgines, tačiau kažkodėl jų neminime su žaismingais papročiais, mums labiau airių Patrikas patiko. Nežinau, ar tai beždžioniavimas, tačiau visa mūsų kultūra ateina per labai abejotinos kokybės valstybines programas. Jeigu kas nors iš specialistų paaiškintų mūsų šventes, parodytų, ką galima iš ten pasiimti ir pritaikyti, pabrėžtų naudą, tuomet ir šventes norėtume švęsti kitaip“, - patikino L. Klimka.
Jis pats atviravo niekuomet nedalyvavęs niūriose Vasario 16-osios ar Kovo 11- osios šventėse ir pastebintis, kad gedulingų veidų tokiuose minėjimuose vis mažėja.
„Aš nesuprantu, kaip galima niūriu veidu pasitikti Nepriklausomybės šventę. Laisvė man yra didžiausia vertybė pasaulyje ir aš jos šventę visuomet sutinku su džiugesiu, šypsena ir pakilimu. Čia negali būti jokių kitokių jausmų“, - mokė L. Klimka.
