Ateityje internetas ir televizija bus neatskiriami

Vienas iš IT dėsnių skelbia, jog interneto greitis mažiau nei kas du metus padvigubėja. Šiandien interneto sparta yra tokia aukšta, kad kartais įprasti variniai laidai ar radijo ryšys jau nebetinka didelių duomenų perdavimui. Jų vietą užima šio amžiaus mokslo vaikai – šviesolaidžiai ir lazeriai. Būtent šios technologijos yra naujos kartos optinio interneto pagrindas.

Kas yra „optinis internetas“?

Optinis arba, tiksliau, šviesolaidinis internetas – tai toks internetinis ryšys, kuris tiekiamas į namus specialiais, šviesą praleidžiančiais laidais. Šie laidai vadinami šviesolaidžiais. Duomenys jais perduodami šviesos pavidalu, o ne kaip įprasta variniuose laiduose – elektrinių impulsų pavidalu.

Verta pažymėti, kad optiniai kabeliai naudojami ryšiams jau kelis dešimtmečius. Pavyzdžiui, Lietuvoje pirmasis šviesolaidis buvo nutiestas dar 1992 metais. Beveik visos interneto rūšys, ar tai būtų mobilusis 3G ryšys ar kabelinis internetas, mažiau ar daugiau yra paremtos šviesolaidžiais. Dėl to optiniu internetas vadinamas tik tuomet, kai šviesolaidis ateina iki pat kompiuterio arba bent jau vartotojo buto ar individualaus namo (jis dar žymimas FTTH santrumpa).

Sparta matuojama terabitais

Taigi, optinio interneto „stuburas“ yra šviesolaidis. Jis sudarytas iš skaidulų – plonyčių, skaidrių stiklinių siūlelių. Informacija šiomis skaidulomis perduodama skirtingų spalvų impulsais. Viename laido gale impulsai suformuojami ir siunčiami su lazerio pagalba, o kitame signalai „iškoduojami“ su prizmės pagalba. Pati optinė skaidula teoriškai neturi ribų informacijos perdavimo spartai – ją riboja tik laido galuose esančios įrangos galimybės. Šiuo metu jau diegiamos sistemos, kur viena spalva šviesolaidyje perduoda informaciją 100 gigabitų per sekundę sparta. Tačiau vienoje skaiduloje galima naudoti dešimtis spalvų, tad vienu optiniu laidu jau galima perduoti kelias dešimtis terabitų per sekundę. Tai didžiuliai greičiai – įsivaizduokite, kad visą jūsų kompiuterio diske esančią informaciją galima nusiųsti per kelias sekundes.

Be to, kad leidžia perduoti didelius informacijos kiekius, šviesolaidis turi dar kelis esminius privalumus lyginant su kitų tipų laidais – tai mažesnės energijos sąnaudos signalų perdavimui, geresnis atsparumas trikdžiams ir didesnis signalų perdavimo atstumas. Šviesolaidis turi ir trūkumų. Jo negalima taip lankstyti kaip varinio laido. Sulenkus skaidulą didesniu nei 90 laipsnių kampu, jos laidumas signalams žymiai suprastėja arba pasidaro nulinis. Optinis kabelis ne toks tvirtas kaip varinis, jis lengviau lūžta. Dėl šių trūkumų šviesolaidžių tiesimas reikalauja didesnio kruopštumo ir, atitinkamai, yra brangesnis. Paties optinio kabelio kaina kol kas dar yra aukštesnė už, pavyzdžiui, kompiuterių tinklo ar kabelinės TV kabelio. Dėl šių priežasčių optiniai laidai labiausiai naudojami informacijos perdavimui tarp interneto teikėjų tinklų, taip pat duomenų centruose, žemynus jungiančiuose kabeliuose, kur sparta siekia dešimtis gigabitų. Prieš keliolika metų šviesolaidžiai pradėti vesti ir į namų vartotojų butus.

Šviesolaidžiui - daugiau nei 40 metų

1965 metais Nobelio premijos laureatas Charles‘as Kao paskelbė straipsnį, kuriame labai detaliai aprašė, ko reikia šviesolaidžių, kurie tiktų informacijai perduoti, gamybai ir taip davė pradžią naujai komunikacijos industrijos erai. Po penkių metų toks optinis kabelis buvo pagamintas. 1970 metais amerikiečių stiklo kompanijai „Corning“ pavyko sukurti tai, ką visi laikė neįmanomu dalyku: iš kvarcinio stiklo jie pagamino ypač skaidrią skaidulą, kurią jau buvo galima panaudoti perduoti duomenims pakankamai dideliu nuotoliu. Tais pačiais metais sukurti ir spartūs bei galingi lazeriai, suteikiantys galimybę šviesą „įdarbinti“ ryšių srityje.

Pirmoji komercinė šviesolaidinio ryšio sistema buvo įdiegta Jungtinėje Karalystėje 1975 metais. Masinė ryšiams skirtų šviesolaidžių gamyba ir varinių ryšio kabelių keitimas optiniais visame pasaulyje prasidėjo 1980 metais.

Lietuvoje šviesolaidinių kabelių era prasidėjo 1992 metais, kuomet buvo nutiesta pirmoji šviesolaidinių kabelių magistralė tarp Kauno ir Vilniaus. Bendrovė „Penki kontinentai“ skelbia, kad ji buvo pirmoji šalyje, kuri pasiūlė namų vartotojams tikrąjį, iki pat buto ateinantį, optinį internetą. Jei tikėti bendrove, tai įvyko dar praeitame amžiuje, o tiksliau - 1998 metais. Tiesa, „Penkių kontinentų“ optinis internetas buvo pasiekiamas tik kelių Vilniaus mikrorajonų gyventojams. Didesnį mąstą optinių technologijų diegimas į butus pasiekė tuomet, kai į žaidimą įsijungė „Teo“. Ši bendrovė šviesolaidinį internetą namų vartotojams pradėjo siūlyti nuo 2007 metų.

300 gigabitų – daugiau nei „per akis“

Pirmieji lietuviško optinio interneto vartotojai galėjo džiaugtis didele sparta tik siųsdamiesi duomenis vidiniuose tinkluose, t.y. iš kitų prie to paties tinklo prisijungusių kompiuterių arba serverių. Kanalas į užsienį dažniausiai buvo kelis kartus lėtesnis. Vėliau šis skirtumas mažėjo, kol galų visai išnyko. Šiai dienai „Teo“ ir dar kelios bendrovės siūlo 300, o „Penki kontinentai“ – net 1000 megabitų (arba 1 gigabito) per sekundę greitį. Teoriškai DVD disko su filmu kopiją (4,7 GB) tokia sparta galima parsisiųsti per ... 40 sekundžių. Bet ar šiuolaikiniai kompiuteriai sugeba susidoroti su tokiais greičiais?

Kaip „Delfi“ paaiškino „Teo“ Tinklo technologijų tarnybos vadovas Darius Didžgalvis, tik nedaugelis šiandien naudojamų namų kompiuterių sugeba apdoroti 1000 megabitų informacijos per sekundę srautą. „Internetą sudaro trys grandys - teikiamas turinys internete, interneto prieigos sparta ir kompiuterio galimybės apdoroti ir saugoti informaciją. Pasauliniame voratinklyje jau yra gigabitinės spartos reikalaujančio turinio, taip pat yra technologinės galimybės suteikti tokią prieigą. Silpnoji šios grandinės dalis yra kompiuteris“ – teigė D.Didžgalvis ir pridūrė, kad visos šios grandys turi vystytis tolygiai.

„Penkių kontinentų“ atstovas, direktoriaus pavaduotas Rytis Buračas buvo optimistiškesnės nuomonės: „dauguma šiuolaikinių kompiuterių yra parduodami su tinklo plokštėmis, kurios palaiko 1 gigabito per sekundę greitį, tad jei kitos kompiuterio dalys atitinka gigabitinio tinklo reikalavimus, techninių kliūčių išnaudoti greičiausią optinį internetą nėra“.

Ką reiškia „kompiuterio dalys atitinka gigabitinio tinklo reikalavimus“? Praktikoje tai reiškia, kad kompiuteris privalo turėti labai greitą standųjį diską, nes būtent ši dalis labiausiai „stabdo“ duomenų perdavimą. Kitais žodžiais, kompiuteryje turi būti įdiegtas naujos kartos SSD diskas arba keli, į taip vadinamą masyvą sujungti įprasti diskai. Tokie kompiuteriai kol kas yra brangūs arba nepaplitę. Jei tokio įrenginio neturite, jūsų turimas nešiojamasis arba stalinis kompiuteris geriausia atveju išnaudos 60 procentų, o vidutiniškai – 30-40 procentų gigabitinio interneto. Tad daugumos šalies bendrovių siūlomas maksimalus 300 megabitų per sekundę planas turėtų patenkinti didžiumą vartotojų ir tik labiausiai technologijų srityje pažengę entuziastai gali rinktis gigabitinius greičius.

Moderniausia ryšio technologija

Abu „Delfi“ kalbinti pašnekovai pabrėžė, kad šviesolaidis šiuo metu yra moderniausia informacijos perdavimo technologija. „Mokslininkai mano, kad dar bent 30-50 metų nebus atrastas spartesnis informacijos perdavimo būdas“ – teigė „Teo“ atstovas Darius Didžgalvis. „Penkių kontinentų“ direktoriaus pavaduotojas irgi pritarė šiai minčiai: „ši technologija dar ilgai bus pirmaujanti, ypač tada, kuomet reikalingas patikimas ryšys ir didelių duomenų srauto perdavimas“.

Poreikis interneto spartai nuolat auga. Bene tiksliausiai šį augimą nusako Jacob‘o Nielsen‘o dėsnis, kuris teigia, kad interneto sparta padvigubėja kas 21 mėnesį. „Todėl ateityje spartės tiek interneto paslaugos privatiems klientams, tiek ir informacijos apsikeitimas duomenų centruose bei operatorių tinkluose“ – samprotavo D.Didžgalvis. Anot jo, jau dabar visi Lietuvos interneto paslaugų teikėjai su užsienio operatoriais savo tinklus yra sujungę beveik 100 gigabitų per sekundę sparta.

Didėjanti interneto sparta turėtų paskatinti ir kompiuterinių technologijų vystymąsi, ypač tų dalių, kurios labiausiai trukdo ryšiui – standžių diskų.

Žalia šviesa internetinei televizijai

Yra dar viena sritis, kurioje optinis internetas suteikė žymiai daugiau galimybių – tai internetinė televizija, o tiksliau IPTV. Terminas IPTV iš anglų kalbos verčiamas kaip interneto protokolu perduodama TV (Internet Protocol TV). Kaip teigė Rytis Buračas, šiuo metu tai pati pažangiausia televizijos technologija, kuri paverčia paprastą televizorių išmaniuoju, multimedijos centru. Toks televizorius leidžia naršyti internete, naudotis el. paštu, socialiniais tinklais bei kitais privalumais.

IPTV veikia kitokiu principu nei kitos televizijos rūšys, nes žiūrovui transliuojamos ne visos programos, o tik ta, kurią jis šiuo metu žiūri. Kai televizorius išjungiamas, nutraukiama ir transliacija. Antžeminėje ar kabelinėje TV signalai perduodami nepriklausomai nuo to, žiūrima programa ar ne, be to, transliuojami iš karto visi kanalai. Kitais žodžiais, internetinė televizija pasižymi abipusiu ryšiu tarp žiūrovo ir TV paslaugos teikėjo.

Iš vienos pusės, abipusis IPTV ryšys suteikia didelį interaktyvumą. Žiūrovas gali pats rinktis kokius kanalus žiūrėti, atsukti ar įrašyti laidas, naudotis vaizdo nuomos paslaugomis. Tiesa, panašų interaktyvumą jau siūlo ir skaitmeninė kabelinė bei palydovinė TV, bet IPTV atveju jis yra „įgimtas“ ir suteikia daugiau galimybių.

Iš kitos pusės, tiesioginė TV signalo (ypač kokybiško, su didelės raiškos vaizdu) transliacija reikalauja greito ir patikimo ryšio su internetu. Dėl to IPTV paslauga dažnai siūloma kartu su optiniu internetu. Bet tai visiškai nereiškia, kad šviesolaidis yra nepamainomas internetinėje televizijoje. Jei tikėti „Penkių kontinentų“ atstovu Ryčiu Buraču, kai kurie IPTV sprendimai, tokie kaip „Apple TV“, „Google TV“ arba „Netflix“, gali būti teikiami ir mobiliuoju 3G ar 4G internetu „ten, kur nėra fizinio varinio ar optinio kabelio“. Tokio tipo televizijai pakanka penkių megabitų per sekundų spartos.

Internetinei televizijai televizorius nereikalingas

Nors IPTV yra interneto ir televizijos kūdikis, jai televizorius nebūtinas. Internetinę TV galima žiūrėti kompiuterio monitoriuje, išmaniajame telefone, iš esmės, bet kokiame įrenginyje su ekranu ir greitu interneto ryšiu. IPTV prijungimui prie televizoriaus reikalinga papildoma įranga – priedėlis. Tik labai retas televizoriaus modelis turi vidinį IPTV priedėlį.

Nenuostabu, jog IPTV istorija prasidėjo nuo kompiuteriams skirtų transliacijų. Pionieriais šioje srityje laikoma JAV kompanija „ABC“, kuri paleido į internetą pirmąją TV transliaciją 1994 metais. Jos peržiūrai reikėjo įsidiegti kompiuterinę programą „CU-SeeMe“. Pirmieji televizoriams skirti IPTV priedėliai pasirodė apie 1999 metus ir veikė su DSL ryšio linijomis.

Didesnio populiarumo internetinė televizija susilaukė tuomet, kai atsirado spartus optinis internetas. Įprasta, kad IPTV teikėjai kartu su televizija siūlo ir interneto paslaugas bei telefoninį ryšį, taip vadinamą „Triple play“ paslaugų paketą.

Lietuvoje viena pirmųjų IPTV paslaugą pradėjo teikti bendrovė „Penki kontinentai“. Vėliau internetinės televizijos teikėjų gretas papildė „Mikrovisata“. Šiuo metu šalyje IPTV paslaugas siūlo apie 10 bendrovių. Rinkos tyrimų kompanijos TNS LT duomenimis, pirmame šių metų pusmetyje internetinę televiziją buvo įsivedę 7,6 proc. šalies namų ūkių.

IPTV yra viena brangiausių mokamų televizijos rūšių. Vidutinis mėnesinis mokestis siekia 35 litus (plius išlaidos už interneto ryšį). Tiesa, interneto platybėse galima surasti šimtus nemokamų IPTV kanalų, bet juos peržiūrėti galima praktiškai tik kompiuteriu.

Kokybes prasme, IPTV palyginama su skaitmenine kabeline ir skaitmenine palydovine TV. Ji neapsaugota ir nuo trikdžių: jei dėl kokių nors priežasčių dingsta ryšys su internetu arba sumažėja jo greitis, suprastėja televizijos vaizdo ir garso kokybė, signalas gali pradėti trūkinėti arba visiškai dingti.