Mano vardas Dijora, o šalia manęs, Rygos oro uoste, sėdi 15-metė Merilin. Susitikome antrą kartą gyvenime, tačiau pažinsime viena kitą gerai – kartu praleisime du mėnesius. Po to mano kolegė grįš namo, o aš važiuosiu į Hong Kongą.
Po 16 valandų skrydžio mes vis dar gyvos – įsivaizduojate?
Nusileidus Hong Konge mūsų laukė dar trijų valandų kelionė autobusu. Vienos turėjome nuvykti iki Guangdžou, kur mus pasitiko agentė ir palydėjo iki viešbučio.
Tiesa, tik įėjus į vidų, Merilin pamatė negyvą tarakoną, o po to išvydome ir tūkstančius mažų vabaliukų, kurie žvelgė į mus nuo sienos. Tą pačią akimirką mano kolegė užsinorėjo grįžti namo.
Turiu pripažinti, pirmoji savaitė tikrai buvo sunki. Nauja aplinka, kultūra, žmonių dėmesys – prie visko reikėjo priprasti. Kartais vietiniai gyventojai net imdavo mus fotografuoti, tad jausdavomės tarsi iš kitos planetos.
Visgi keletas dalykų mums buvo labai neįprasti. Pavyzdžiui, besišlapinantis vaikas gatvėje nieko nestebino. Be viso to, tokį vaiką pamatę žmonės ima spjaudytis per petį – kas tai per ritualas, kol kas neišsiaiškinome.
Labai vargina ir karštis – 32 laipsnių temperatūra ir drėgmė sukuria pojūtį, tarsi visuomet būtumėme pirtyje. Mus gelbėja tik oro kondicionieriai ir dvi šaunios panelės, gyvenančios kartu su mumis.
Netoliese apsigyvenę ir egzotiški kaimynai. Prieš tai niekuomet nemačiau vyriškos lyties modelių. O netoliese gyvena net aštuoni brazilai!
Bet neturime laiko jų stebėti – gyvename labai intensyviai. Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį, vykstame į kastingus, kurie dažniausiai užtrunka nuo vienuolikos ryto iki šeštos valandos vakaro.
Kad ir kiek veiklos bebūtų, yra dalykų, kurių pasiilgstu. Juoda duona, kaimiškas sūris, geriamas vanduo – smulkmenos, tačiau kiekvieną dieną pirkti ir atsinešti namo 4 litrus vandens vargina, o valgyti duoną, pagamintą iš miltelių yra nemalonu.
Niekuomet nesijaučiau tokia atsakinga už save. Juk šalia nėra tėvų, kurie galėtų kontroliuoti, sudrausminti ir, svarbiausia, padėti. Ramina tik tai, kad mus supa nuostabūs, draugiški žmonės, o iš viešbučio atsiveria pasakiški vaizdai.
Nenoriu užbaigti savo pasakojimo tokia liūdna gaida. Tad jei pamenate mano minėtus modelius iš Brazilijos, išduosiu, kad vienas jų merkia akį Merilin.
Ar tai pirmoji meilė ir kaip mums sekasi kastinguose, papasakosiu kitą savaitę.
Iki susitikimo!
Dijora