„Reikia saugotis ne žvėries, o žmogaus“, - šis dešimtmečius skaičiuojantis posakis gyvas ir šiandien, kai kiekvienas ne tik žino, kas yra vagišius, vagis, užpuolikas ar plėšikas, bet su vienu ar keliais iš jų buvo susidūręs asmeniškai. Arba nuo jų nukentėjo artimi žmonės, draugai, todėl situacija buvo išgyventa ir matyta iš labai arti.
Specialus projektas „Saugūs namai“ skelbia antrąją konkurso „Mano asmeninė patirtis. Kaip man pavyko (nepavyko) apsisaugoti?“ istoriją.
Skaitytojo Mariaus apiplėšimo istoriją komentuoja vienas geriausių savigynos specialistų, meistras Sifu Linas Raišys.
ISTORIJA:
Norėčiau papasakoti istoriją, nutikusią prieš 10 metų. Tai buvo įprastas antradienio rytas, 7 val. Mano visi artimieji išėjo į darbus, o man tą dieną lyg tyčia pasitaikė "langas" tarp paskaitų.
Taigi tą rytą likau vienas namie ir nutariau dar pasnūduriuot, tačiau snausti buvo lemta neilgai. Apie 7.10 val. į duris paskambino tuo metu bendrovės “Telekomas” "darbuotojai" (jie turėjo spec. uniformas, net pažymėjimus) ir paprašė, kad atidaryčiau duris, nes vykdo kažkokį neplaninį patikrinimą.
Nieko neįtardamas duris atvėriau ir tada į vidų įžengė du vyrukai, kurie manęs paprašė (neaišku, kodėl) parodyti dujų skaitiklį ir nesulaukdami atsakymo movė į virtuvę. Kai pagaliau supratau, jog "Telekomas" yra tiesiog priedanga, buvo jau per vėlu.
Nuo šios akimirkos prasidėjo mano “košmaras”, kurį prisiminsiu visą likusį gyvenimą. Viskas vyko akimirksniu, vienas iš vyrų ėmė man laužti rankas ir rišti jas pleistru, o kitas - užmetė chalatą ant galvos. Pasodinę manę ant grindų kambario kampe, nekviesti svečiai pradėjo “kratą”.
Nerasdami vertingo grobio plėšikai pradėjo niršti ir grasino, jog nužudys, jei nepasakysiu kur auksas ir pinigai (o šių dalykų namuose tiesiog nebuvo). Stengdamasis nekaitinti situacijos su plėšikais pradėjau šnekėtis “jų dialektu” (kad žinau, jog policija čia nieko nepadės, todėl į juos tikrai nesikreipsiu, kad užpuolikai gali pasiimti viską ir t.t. Žodžiu stengiaus, kad šie nepadarytų nieko blogo mano sveikatai).
“Susikalbėjęs” su šiais dviem ir numalšinęs konfliktą net nesitikėjau, kad už durų buvo dar trečiasis jų sėbras, kuris po keliolikos minučių įėjo į mano butą ir, sužinojęs, jog draugėliai nerado pinigų ar aukso, tiesiog pasiuto.
Pribėgęs prie manęs pradėjo spardyti ir daužyti kojomis per galvą (tuo metu nukrito nuo galvos chalatas ir galėjau gerai įsidėmėti trečiąjį asmenį. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad tai buvo bene kertinis įkaltis teisme ir per atpažinimus), tačiau ir iš to nieko nepešė.
Kratydami butą (centimetras po centimetro), vagys rado raktus nuo močiutės buto (močiutė gyveno kitame miesto gale), tačiau, nežinodami nuo ko tie raktai, pradėjo mane tardyti. Tai darė paskutinis įėjęs į butą asmuo (greičiausiai, jis buvo “gaujos” lyderis).
Iš pradžių nenorėjau sakyti, tačiau kai gavau į šoną peilio dūrį (dūris buvo profesionalus, po oda. Plėšikas stengėsi sukelt skausmą, tačiau nežudyti) – prabilau ir pasakiau nuo ko jie.
Išsilaisvinęs ir numetęs apdangalą nuo galvos, pamačiau kraupų vaizdą: viskas buvo bute išversta aukštyn kojom, visi daiktai buvo nuodugniai apžiūrėti ir išnešti tik patys vertingiausi. Nors ir buvau sužeistas, per langą (kadangi vagys nukarpė visus telefonus ir išsinešė su savimi. Taip pat ir raktus nuo durų) sugebėjau paprašyt, kad žmonės iškviestų policiją (mano laimei, tai įvyko labai greitai). Po 5-10 min. prie mano namų laiptinės jau stovėjo policijos ekipažas.
Pareigūnams per atvirą langą papasakojau esminius dalykus ir pranešiau, kad vagys gali vykti mano nurodytu adresu, kur ketina apiplėšti dar vieną butą. Kaip supratau iš policijos pareigūnų veiksmų, jie informavo apie tai kolegas, kurie akimirksniu surengė pasalą močiutės bute bei laiptinėje. Kai atvyko su raktais mano artimieji ir atrakino, operatyvinės grupės darbuotojai mane informavo, kad nurodytu adresu buvo sugauti asmenys, bandę patekti į toje laiptinėje esančius būtus.
Nors procesas vyko gan ilgai ir vagys neigė dalyvavimą plėšime, tačiau iš rastų įkalčių, o taip pat iš mano įsidėmėtų požymių (veidų, rūbų, balso, bendravimo manieros ir kitų, rodos, nereikšmingų dalykų) pavyko įrodyti jų kaltę.
Šia istorija nesiekiau parodyti, jog esu koks nors didvyris ir panašiai. Tiesiog norėjau žmonėms pasakyti, kad niekada neprastų budrumo, o jeigu jau taip nutiko, stengtųsi visų pirma nepulti į paniką, mąstytų šaltai bei stengtųsi kaip įmanydami sumažinti riziką savo ir artimųjų gyvybei bei įsimintų visas, nors ir menkiausias įvykio detales, kurios gali būti kertinės bylos tyrimui.
Pasinaudodamas proga norėčiau padėkoti Vilniaus 7 PK kriminalistams ir kitiems tose įvykiuose dalyvavusiems pareigūnams, kurių profesionalumo dėka buvo žaibiškai organizuota visa operacija ir sugauti nusikaltėliai.
Pagarbiai,
Marius (vardas pakeistas)
Rekomendacija ir patarimas. Pataria vienas geriausių savigynos specialistų, meistras Sifu Linas Raišys:
Situacija:
Matosi, kad vyrai apiplėšimui buvo pasiruoše išanksto ir, matyt, Jus sekė kurį laiką ir nusprendė apiplėšti būtent Jus, tikėdamiesi pagrobti aukso ar pinigų. Tai ir buvo užpuolikų motyvas.
Tai netikėtas užpuolimas, kuriam Jūs nebuvote pasiruošęs. Sureaguoti, kaip rodo koviniuose filmuose, tokiose situacijose nėra lengva.
Tai padaryti - ne lengva užduotis net specialų pasiruošimą turintiems žmonėms.
Pirma, Jūsų kūnas nėra paruoštas refleksiškai reaguoti į netikėtą užpuolimo situacija. Užpuolikai specialiai paprašė Jūsų parodyti, kur yra dujų skaitiklis - taip nukreipė Jūsų dėmesį ir pasinaudojo „netikėtumu".
Šioje situacija kiekviena auka bando refleksiškai priešintis. Tai natūrali reakcija. "Auka" – žodis, naudojamas dėl to ,kad Jūs tapote užpuolikų auka ir Jūsų elgesys modeliuojamas pagal aukos „senarijų“.
Jūs privalote vaidinti „auką“. Taip galėsite išsiaiškinti užpuoliko ketinimus, užpuolimo rimtumą, bandyti nuspėti, ar nebus kėsinamasi į Jūsų gyvybę.
Užpuolikai Jums suteikia laiko ,o tai leidžia stebėti aplinką, apmąstyti variantus ir, svarbiausia, suprasti užpuolikų ketinimus.
Teisingai ir gana greitai supratote, kad užpuolimo tikslas - surasti auksą ir pinigus. Matyt, iš kažkur jie sužinojo, kad Jūs bute laikote auksą ir pinigus. Tai buvo klaidinga informacija užpuolikams, todėl trečiasis užpuolikas ir pasiuto. Greičiausiai, jis organizavo šį apiplėšimą.
Jūs teisingai elgėtės su jais bandydami susitarti geruoju. Tai ėjimas "į jų širdį", kuris iššaukia žmogiškus jausmus. Kad ir koks bebūtų užpuolikas blogas žmogus, viduje slypi jo gerosios savybės.
Įtūžęs puolė Jus spardyti. Tokioje situacijoje belieka savo kūnu mokėti „priimti smūgius“. Žinoma, tam reikia savigynos treniruočių ir specialaus kūno paruošimo. Bet, Jūsų atveju, kiek supratau iš pasakojimo, Jūs nepatyrėte didelių kūno sužalojimų, nes nepraradote sąmonės ir sugebėjote paprašyti žmonių ir policijos pagalbos.
Komentaras:
Klaida buvo atsikalbinėti, nes užpuolikas, to ir nenorėdamas, galėjo Jus nužudyti iš pykčio. Tokie nužudymai pasitaiko labai dažnai. Tokiais atvejais patariama slopinti užpuoliko agresyvumą elgiantis pasyviai, rodyti jiems tariamą pagarbą.
Patarimas, kaip Jūs teisingai ir pastebėjote, neprarasti budrumo ir nepulti į paniką. Tai tik žodžiai, tačiau, kai žmogus papuola į panašią ekstremalią situaciją, jo kūnas pradeda reaguoti paniškai.
Iš pradžių kūną užvaldo baimė, po to panika, po to košmaras...
Norėdami išmokti valdyti savo emocijas, turite mokytis, treniruotis. Jei fiziškai kūnas bus pasirengęs, tuomet ir protas bus aiškesnis.
Tai tik rekomendacija. Nesakau, kad dabar visi žmonės turi treniruotis savigynos veiksmų, bet siūlau bent kelis kartus apsilankyti savigynos kursuose.
Nes Jūsų sveikata ir gyvybė dažnai priklauso nuo Jūsų sugebėjimo apginti save bei artimuosius.
