Fiziologijoje aiškiai žinoma, kad šlakų šalinimui yra skirti specialūs išskyrimo organai – inkstai, žarnynas, prakaito liaukos, plaučiai. Organizmas visą savo egzistavimo laiką padedamas šių organų sėkmingai atlieka šią apsivalymo funkciją ir jokių papildomų manipuliacijų sveikam žmogui nereikia.
Kaip galėjo kilti pramanas, kad žarnynas padengtas iš vidaus šlakų sluoksniu? Yra žinoma, kad per dieną žmogus suvartoja daugiau nei kilogramą įvairaus maisto, o išmatų masė – vos keli šimtai gramų. Taigi, kyla klausimas: o kur visa kita? Visa kita įsisavinama, o nereikalingos medžiagos šalinamos per inkstus, prakaito liaukas ir panašiai. Taigi, mums dėl to per daug jaudintis nereikėtų.
Visiems žinoma, kad mūsų kasdienės gyvybinės veiklos atliekose begalės mikrobų. Iš čia ir atsirado nuomonė, kad žarnynas yra pilnut pilnutėlis tų bakterijų, kurios kaupiasi ir sudaro kenksmingą sluoksnį, sutrikdantį svarbius procesus.
Iš tikrųjų endoskopu apžiūrėjus plonąsias žarnas, matomas tuščias spindis. Jokių apnašų, jokių šlakų sankaupų nematyti. Ir ten netgi mikrobų nedaug. Storosiose žarnose mikrobų iš tiesų esama, bet tai yra reikalingos bakterijos, kurios išskiria biologiškai aktyvias medžiagas ir taip dalyvauja skaidant maisto medžiagas ir netgi gamina kai kuriuos vitaminus. Storoji žarna – ne šiaip šalinimo organas, o ir pilnavertis virškinimo organas.
Storosios žarnos mikroflorą reguliariai išplaunant klizmomis, sutrikdomas trapus žarnyno veiklos reguliacijos mechanizmas.
Sergantys žmonės – atskiras klausimas. Esant inkstų, širdies ir kraujotakos sistemos, kepenų patologijai kai kurie produktai ilgiau užtrunka žarnyne, todėl vyksta savęs nuodijimas. Tokiais atvejais iš tiesų gali būti indikuotina valyti žarnyną naudojant medicinines klizmas – tai, kas skiriama sergantiems kepenų ciroze, anksčiau buvo skiriama pacientams, sergantiems inkstų nepakankamumu (kol nebuvo išrastas dializės aparatas). Be to, yra tokia žarnyno liga, vadinama „inertiška žarna“: paprastai kalbant, sergant šia liga susidaro išmatų kamštis. Namų sąlygomis jo įveikti nepavyks, reikalinga stacionaro medikų pagalba.
Griežtai kalbant, klizmavimas – tai tam tikrais atvejais būtina medicininė procedūra.
Stacionaruose taikomos vadinamos aukštos klizmos naudojant Esmarkso taurę. Taip pat egzistuoja specialios klizmos, kai supilama ne viena taurė, o daugiau – užpildomos visos pusantro metro storosios žarnos. Paprastai žarnynas išvalomas prieš chirurgines operacijas arba prieš endoskopinį tyrimą, kai yra būtinybė gerai apžiūrėti visą storąją žarną.
Kam galima, o kam draudžiama?
Nepaisant to, kad Esmarkso taurė kiekvienam žinoma nuo vaikystės, nepakenktų žinoti, kad kai kuriais atvejais jos taikymas yra tiesiog draudžiamas, siekiant išvengti baisių pasekmių.
Taisyklinga klizma
Prisipilkite 1,5-2 l vandens, kurio temperatūra būtų šiek tiek žemesnė nei kūno. Atsigulkite ant kairio šono (pirmasis tiesiosios žarnos posūkis yra į kairę). Vanduo turi tekėti lėtai, nesukeldamas skausmo. Pajutus pirmuosius skausmus vandens tėkmę sustabdykite, palaukite ir vėl paleiskite. Po to, kai visas vanduo bus viduje, reikia apie 10 minučių pasivaikščioti. Dvi tokios klizmos gali visiškai išvalyti storąją žarną.
Tarkime, žmogui suskaudo pilvas, ir norėdamas numalšinti skausmą, jis nusprendė griebtis klizmos. Tam tikrais atvejais dėl tokio sprendimo galima sukelti žarnos perforaciją, vanduo ištekės į pilvo ertmę, kils peritonitas (pilvo ertmės uždegimas). Klizmuoti negalima jaučiant aštrų pilvo skausmą: tai gali būti apendicito požymis. Net jei jaučiate pilvo pūtimą, kad būtų ramiau, pakentėkite iki vizito pas gydytoją: ligoninėje įvertinami visi simptomai, o jei reikės, ten jums atliks ir klizmavimo procedūrą..
Bet tai nereiškia, kad atlikinėti klizmavimą sau pačiam yra draudžiama. Reto vidurių užkietėjimo atveju nebus didelės nuodėmės, jei nuspręsite pasinaudoti klizma. Tik visa tai reikia daryti teisingai.
Vidurių užkietėjimas – rimtas reikalas
Manoma, kad normalu yra tuštintis nuo trijų kartų per dieną iki trijų kartų per savaitę. Dažniau nei tris kartus per dieną – viduriavimas, rečiau nei tris kartus per savaitę – užkietėjimas.
Joks gydytojas nesiūlys klizmos kaip priemonės nuo užkietėjimo. Su liga reikia kovoti ne imantis žarnyno valymo, o atliekant visapusiškus tyrimus, nustatant priežastį ir ją šalinant. Sistemingos „vandens procedūros“ kenkia ne tik tuo, kad išplauna žarnyno mikroflorą. Jos taip pat silpnina sąlyginius refleksus, kurie žmonėms išsivysto per daugelį metų.
Gamta yra numačiusi, kad kai tiesioji žarna prisipildo, ji stengiasi atsikratyti savo turinio. Klizmuojant vanduo stipriai ištempia žarnos sieneles, todėl kyla nenumaldomas noras bėgti į tualetą. Žarnos reakcija į klizmą yra kur kas stipresnė nei refleksas. Todėl jei labai pamėgsite klizmuotis, netrukus galėsite pamiršti apie tuštinimąsi be pagalbos.
Gydytojai sutinka daug pacientų, kurie dėl didelės „draugystės su klizma“ taip nuslopino natūralią žarnyno funkciją, kad ją atstatyti buvo labai sunku. Kai kuriais atvejais prarastos funkcijos netgi nepavykdavo atstatyti, todėl storąją žarną tekdavo šalinti.
Žarnyno veiklos sutrikimai gali kilti dėl įvairių priežasčių, taip pat psichologinių. Pavyzdžiui, persikraustęs į naują gyvenamąją vietą žmogus gali kelias dienas nevaikščioti į tualetą – tai yra savotiška reakcija į aplinkos pasikeitimą. Nepamirškite ir apie viduriavimą prieš egzaminus – jokia vidurius kietinanti priemonė nesustabdys problemos, kurią išgydyti gali tik pažymys įskaitų knygelėje.
Gastroenterologai priversti įgyti ne tik psichologijos, bet ir psichiatrijos žinių. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad beveik visi psichiatrijos klinikų pacientai dažnai susiduria su vidurių užkietėjimo problema. O jei tikėtume S.Freudo mokymu, klizmos mylėtojai yra ypatinga kategorija žmonių, kurie visai nesigydo vidurių užkietėjimo (kaip gali pasirodyti nežinantiems), o iš šios procedūros patiria tikrų tikriausiai seksualinį malonumą. Psichoanalizės pradininkas manė, kad kiekvienas žmogus vaikystėje išgyveno „analinę“ seksualinio vystymosi stadiją. Kai kurie šioje stadijoje užtrunka ilgam laikui.
