Taigi apie alergiją galima kalbėti tada, kai ima veikti imuninė sistema, ir kai organizmas per daug stipriai ginasi nuo medžiagų, kurios šiaip yra visai nepavojingos.
Geras pavyzdys yra šienligė. Paprasčiausios, nė mažiausio pavojaus normaliai reaguojantiems žmonėms nekeliančios žiedadulkės alergikui sukels baisią slogą. Jam ims skaudėti galvą ir ašaroti akys.
Kodėl taip atsitinka? Kai organizmas susiduria su svetimkūniu, imuninė sistema tuojau tikrina, ar jis pavojingas, ar ne. Jei taip – jį nukenksmina specialios ląstelės. Ir ne tik nukenksmina. Jos įsidėmi cheminę svetimkūnio charakteristiką ir sudaro “atmintį turinčias” ląsteles, kurios vėliau, vos susidūrusios su tokiu svetimkūniu, tuojau nustato jų tapatybę.
Vos jam pasirodžius, žaibiškai mobilizuojamas visas organizmo gynybos arsenalas, visų pirma – “kurjeriai” ir naikinančios ląstelės. Į pirmą fronto liniją stoja “atminties ląstelių” pasiųsti vadinamieji antikūnai, kurie pagal cheminį kodą tuojau pat susiranda svetimkūnį ir kimba į jį, taip pažymėtas molekules aptinka ir sunaikina kitos imuninės ląstelės.
Sergant alergija, ši stebuklinga sistema suyra. Pasidaro sunku atskirti, kas pavojinga ir kas ne, todėl puolamos ne tik kenksmingos, bet ir visai nežalingos medžiagos. Tų medžiagų tipines savybes taip pat fiksuoja “imuninę atmintį” turinčios ląstelės, kad vėl su jomis susidūręs organizmas imtų gintis. Tačiau aiškesnė organizmo reakcija juntama ne iš karto, o tik tada, kai imuninės ląstelės pagamina tam tikrą kiekį antikūnių.
Alerginė reakcija dažniausiai neprasideda spontaniškai – sakysim, vos tik pasitepus kremu. Ji išryškėja tik po kelių valandų arba net po kelių dienų.
Alerginės egzemos požymiai yra stiprus niežėjimas, o paraudimai ir pabrinkimai būna ne tik kontakto su alergenu vietoje, bet žymiai didesniame plote.
Daugiau aiškesnių simptomų, kurie padėtų nustatyti, ar tai alerginis susirgimas, ar ne, nėra. Esama daug kitų priežasčių, dėl kurių oda gali panašiai atrodyti, ir net dermatologas ne visada gali tiksliai nustatyti, ar tai alergija. Tam reikalingi specialūs testai.
Į klausimą, dėl ko sergama alergija, dar neatsakyta iki šiol. Nustatyta tik tai, kad alergija paveldima. Paveldėtas polinkis sirgti alerginėmis ligomis (atopija) dažnai būdingas ištisoms šeimoms. Jų nariai linkę į tam tikrus sveikatos sutrikimus. Kūdikystėje juos beria nuo pieno, vėliau atsiranda egzema pakinkliuose ir alkūnės linkiuose, kankina astma bei šienligė.
Kalbant apie alergiją, dabar vis dažniau diskutuojama apie psichinių faktorių įtaką. Žinoma, psichika negali sukelti alergijos. Tačiau daug kas patvirtina, jog dvasinė būsena gali nulemti, ar alerginė reakcija bus aštri, ar praeis nežymiai.
Kosmetikoje alergiją dažniausiai sukelia konservantai. Dauguma konservantų – tai vadinamieji parabenai (chem. Hydrobenzojinė rūgštis – esteris). Ant kosmetikos preparatų pakuotės dažniausiai nurodomi etilo, metilo, butilo, ir propilo parabenai.
Be to, yra ir daugiau konservantų, galinčių sukelti alergiją, pvz.: imidazolidinilo šlapalas, kuris atskiria mažus formaldehido kiekius. Pats formaldehidas – žinomas alergenas – kosmetikoje jau nebenaudojamas. Kuo preparate tokių medžiagų daugiau, tuo didesnė rizika susirgti alergija, todėl kosmetikos chemijoje šiandien naudojami nedidelės koncentracijos konservantai.
UV filtrai yra antra potencialių alergenų grupė. Tačiau jie dažniausiai kelia alergiją tik veikiami UV spindulių. Jei gydytojas nori patikrinti, ar filtras yra alergenas, turi pateptą odą pašvitinti UV spinduliais.
Drėkinančios medžiagos, pavyzdžiui, propileno glikolis arba pagrindinis kremo komponentas lanolinas taip pat gali sukelti alergiją.
„Natūralioji“ kosmetika ne visada tinka alergiškiems žmonėms. Arnikos, paprastosios kraujažolės ir medetkų ekstraktas ypač aštrina alergiją. Tačiau iš natūralių medžiagų pagaminti preparatai, kuriuose visai nėra sintetinių konservantų, gali būti priimtini ir alergikams.
Taip pat alergiškiems žmonėms yra rekomenduojama „hipoalerginė“ kosmetika. Pats „hipoalerginės“ kosmetikos, dažniausiai parduodamos vaistinėse, pavadinimas sako, kad ją vartojant beveik nekyla pavojus susirgti alergija. Visi preparatai su užrašu „hipoalerginis“ (hipoalergen) turi būti išbandomi ant alergiškų žmonių odos, atliekant klinikinius tyrimus.
Preparatai, ant kurių užrašyta, kad jie patikrinti dermatologų („dermatologisch getestet“), išbandomi tik ant sveikų žmonių odos. Tačiau ir „hipoalerginiais“ preparatais negalima visiškai pasitikėti. Net ir juose yra alergiją sukeliančių medžiagų (pvz.: konservantų), be to, iš principo kiekviena medžiaga gali tapti alergenu.
Deja, tai, kad alergenas žinomas, mažai tepadeda kasdieniniame gyvenime, nes nežinome, kur ir kiek jo įdėta. Jeigu tai plačiai vartojamas kosmetikos priedas, tenka ilgai ieškoti mums tinkamo preparato. Net tada, kai ant pakuotės surašyti visi ingridientai, negalime būti tikri, kad tiksliai identifikuojame suminėtas medžiagas. Dažnai viena ir ta pati medžiaga vadinama įvairiais vardais. Geriausia būtų griežtai suvienodinti pavadinimus, kas, deja, ligi šiol nepadaryta.
Alergologai sako, kad alergijos kosmetikai atvejų pastaraisiais metais sumažėjo. Jei pasitepus preparatu oda tuojau pat parausta, ima degti ir niežtėti, galima beveik drąsiai teigti, kad tai ne alergija, o tik odos reakcija į netinkamą preparatą, kuris sudirgino odą. Oda čia reaguoja tiesiogiai, kaip organas, o ne per imuninę sistemą, kaip būtų alergijos atveju.
Sudirginimas signalizuoja, kad tas preparatas per stiprus, arba – kas irgi dažnai atsitinka, - kad prižiūrėdamos odą persistengiame: dažnai kaitaliojame preparatus ar naudojame jų po kelis vienu metu.
Priešingai negu alergenas, vienas ir tas pats preparatas nebūtinai visada erzina odą. Jei oda jau nukentėjo nuo šalčio, karščio ar per daug aštraus valymo preparato, reakcija gali būti stipri. Kitą dieną, kai oda bus atsipalaidavusi ir pailsėjusi – jos gali visai nebūti.
Švelni ir iš prigimties jautri oda reaguoja greičiausiai. Tokiu atveju geriausia naudoti „hipoalerginius“ ar specialiai jautriai odai skirtus preparatus.