Susikalba ir su priešiškai nusiteikusiais vaikais
Mokykloje mokosi įvairūs vaikai, todėl, kaip teigia mokytojos, svarbiausia, kad net ir netikintis mokinys keltų klausimus, į kuriuos jie kartu gali ieškoti atsakymų.
„Jei abejojantis ateina ir pateikia klausimų – reikia tai vertinti ir džiaugtis. Jei mokinys mano, kad Dievo nėra, visada galima pasidžiaugti, kad jis turi savo nuomonę ir galbūt ateityje ją pakeis. Pagarba kiekvienam čia būtina. Esu padėjusi pasiruošti Krikštui ir kitiems Sakramentams daugybei žmonių. Ne mažai iš jų tapo nuoširdžiais tikinčiaisiais“, – džiaugiasi L. Buterlevičienė.
Jai pritaria ir D. Kratukienė, teigdama, kad kritiškiausi skeptikai užduoda įdomiausius klausimus, su jais vyksta pačios vertingiausios diskusijos.
D. Kratukienė taip pat pastebi, kad mokiniai labai skirtingi, bet ji džiaugiasi kiekvienu, kuris ieško, kelia klausimus ir domisi. Ji įsitikinusi, kad visi mokiniai, esantys pamokoje, tiki, kad Dievas daro didžius darbus jų širdyse.
„Jauni žmonės labai jautrūs tiesai, jiems būdinga ieškoti absoliuto, egzistencijos prasmės ir pilnatvės. Šventasis Jonas Paulius II visada akcentavo – siekite tik pačių aukščiausių idealų, neleiskite, kad iš jūsų atimtų drąsą, nepasitenkinkite vidutiniškumu, neleiskite, kad malonumų kultūra užliūliuotų jūsų sąžinę“, – teigia D. Kratukienė.
Tuo tarpu Laura Buterlevičienė sako, kad šiuolaikinio pasaulio nevalia kaltinti dėl naujovių ar pakitusios visuomenės. Jos teigimu, net ir šiandien, kai viskas taip smarkiai keičiasi, žmones užklumpa pandemijos ar negandos, vis tiek puoselėjame tas pačias vertybes, kurios padeda mums nepalūžti.
„Viskas priklauso nuo požiūrio, jei norėsiu kaltinti – tikrai rasiu ką: šiuolaikinius vaikus, visuomenę, technologijas, tarsi būčiau netyčia pasilikęs dinozauras ir tik stebėčiau aplinką. Bet juk nuolat esu tarp nuostabių vaikų, tikiu, kad jie turi puikių idėjų ir gebės net labiau už mus mylėti, užjausti, atleisti, suprasti, o to gebėjimo mums šiandien labai trūksta.
Mokiniai pandemiją vertina kaip blogį, aš jiems primenu, kad blogis praryja pats save. Bet jei meilė nelaimės, blogis sugrįš kitu veidu. Išanalizavę suprantame, kad pandemijos metu pradėjome vertinti bendrystę, šeimą, draugus, mokyklą. Tokiu būdu meilė pasilieka su mumis“, – šypsosi ji.
Veda įdomias pamokas
Mokytojos pripažįsta, kad kartais pamokos nevyksta taip, kaip suplanuota. Tačiau, nepaisant to, jos pasitelkia įvairius metodus, padedančius pagyvinti tikybos pamokas ir sudominti vaikus.
„Mokau 5–8 klasių mokinius. Jie įpratę laikytis susitarimų. Dėstydama daugelį temų organizuoju darbą komandose, diskutuojame, gilinamės, stengiamės priimti save ir kitus kaip ypatingus Dievo vaikus. Nebijau priimti iššūkių, jei matau, kad mokiniai norėtų dirbti kitaip. Taip tampame bendrakeleiviais ir siekiame tobulėti“, – pasakoja L. Buterlevičienė.
O štai D. Kratukienė sako, kad dažnai mėgsta sakyti, jog tikybos pamokos – vienos kūrybiškiausių, o mokytojas visada yra tarsi atverstas vadovėlis, kurį mokiniai skaito. Siekdama sudominti mokinį, dėstomoms pamokoms ji pasitelkia įvairius metodus.
„Metodai labai įvairūs: nuo paprasčiausio pokalbio iki informacinių technologijų taikymo, tai, kas tą dieną labiausiai prakalbintų ir leistų pažinti tikėjimo žinią, leistų sužinoti daugiau apie save patį, kitą ir Dievą, padėtų kelti etinius, socialinius, kultūrinius, egzistencinius klausimus ir ieškoti atsakymų“, – sako ji.
Mokytoja taip pat teigia, kad tikybos pamokos vyksta ir už mokyklos ribų, kai mokiniai dalyvauja įvairiose akcijose, padedančiose semtis tikėjimo žinių ir gerumo.
„Mokykloje jau tapusi tradicija – Gerumo savaitė, kurioje visa bendruomenė prisideda prie gerumo akcijų. Bendradarbiaujame su Vaikų dienos centrais, lankome Kūdikių namų auklėtinius, senelius. Organizuojame stovyklas „Jaunimas – jaunimui“, vykstame patys atrasti tylą, ramybę, maldą pas Tiberiados brolius Zarasų rajone, Baltriškių kaime, dalyvaujame Maisto banko akcijose, atrandame laiko adoracijai savo parapijos bažnyčioje.
Jaunimui patinka savanoriauti įvairiuose renginiuose, piligriminiuose žygiuose. Tai veikla, kuri leidžia pamatyti praktinį tikėjimo grožį – būti geraisiais samariečiais, džiaugtis tikėjimu kartu su kitais žmonėmis ir drąsiai jį liudyti“, – tvirtina ji.
L. Buterlevičienė sako, kad ji, kartu su kolege tikybos mokytoja Laimute Kivitiene, organizuoja kasmetines šv. Mišias, skirtas mokyklos pašventinimui ir Advento laikotarpio sutikimui.
„Advento metu organizuojame paramos maistu akciją „Stebuklo matematika“ Vilniaus Kalvarijų parapijos ir Balsių bendruomenės nepasiturinčioms šeimoms. Dalyvaujame įvairiose mokyklos veiklose: integruotose pamokose, išvykose. Komandinis darbas duoda daugybę vaisių, vienas iš jų – žinia, kad esi ne vienas“, – teigia mokytoja.
Popiežius mokė nebijoti
Tikybos mokytoja D. Kratukienė atvirauja, kad žengdama gyvenimo keliu ir mokydama jaunimą ji vadovaujasi padrąsinimu „Nebijokite“, kurį išgirdo 2002-aisiais susitikime su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
„Iki šios dienos jaučiu šio šventojo užtarimą, jo pasitikėjimą jaunu žmogumi, drąsinančius žodžius „Nebijokite“. Nebijokite būti jauni, būti kitokie, būti tikintys. Tuos žodžius nuolat tariu ir sau, ir kiekvienam jaunam žmogui. Jo asmenybė žavi nepriklausomai kokį dalyką dėstai, ar kokią profesiją pasirenki. Jonas Paulius II išskirtinis XX a. šventasis, kurio pavyzdys ir jaunam, ir vyresniam gali būti atrama gyvenimo išbandymuose“, – sako tikybos mokytoja D. Kratukienė.
Paskatinimu nebijoti vadovaujasi ir mokytoja L. Buterlevičienė.
„Pasakysiu paprastai – mes nuolat mokomės ir tobulėjame. Jei norime, kad vaikai džiaugtųsi mumis, mes, visų pirma, turime džiaugtis savimi, priimti save tokį, koks esi, ateiti į pamoką su šypsena. Neužtenka turėti diplomą ir žinių. Reikia džiaugsmo ir pasakymo sau: „Nebijok!“, – sako ji.
Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, mokytojų kvalifikacijos tobulinimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės – „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokytojų ir kitų švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ ir kt.