Mokiniai su telefonais rankose mokytojo negąsdina: paaiškino, kuo šiuolaikiniai vaikai geresni

Pasirodo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju galima tapti visai „netyčia“. Šilalės rajone dirbantis mokytojas Petras Gedvilas prisimena, jog jaunystėje jį labiausiai traukė matematika, bet eilė pateikti prašymą dėl suplanuotos specialybės jam pasirodė per ilga. Spontaniškas profesijos vingis įvyko per kelias akimirkas, tačiau šiandien mokytojas džiaugiasi galėdamas matyti besikeičiančius vaikus ir su jais dalintis svarbiausiomis gyvenimo pamokomis.

O tai, kaip mokytojo pamokas vertina vaikai, parodo ir konkursas „Ačiū už pamokas“, kuriame P. Gedvilas yra vienas iš daugiausiai padėkų sulaukusių mokytojų. Šiuo metu jis yra pirmaujančių nominantų gretose.

Šiuolaikinius vaikus vadina drąsesniais, judresniais ir inovatyviais

P. Gedvilas dirba lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Šilalės rajone, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje. Tiesa, jo veikla tuo neapsiriboja – jis yra ir Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS) valdybos narys, vertina valstybinius brandos egzaminus, dalyvauja konferencijose, seminaruose, juos veda ir pats.

„Manau, jog mokytojo darbas tuo ir ypatingas, kad savotiškai tarsi prarandi laiko nuovoką ir visada galvoji, kaip neatsibosti sau ir savo mokiniams“, – sako P. Gedvilas, mokytoju dirbantis jau 27-erius metus. Savo mokiniams jis yra sakęs, jog ketino rinktis matematikos mokytojo specialybę, tačiau likimas lėmė lituanisto dalią. Ir, kaip priduria jis, – visai atsitiktinai.

„Tiesiog anuomet, kai reikėjo pristatyti prašymą, eilė buvo trumpesnė. Stovėjau su matematikais, bet sekėm stojančiųjų diskusijas apie stojamuosius egzaminus. Būsimieji lituanistai šnekučiavosi apie knygas, o jas labai mėgau skaityti. Paskutinę akimirką žengiau lemiamą žingsnį“, – prisimena mokytojas.

P. Gedvilui beveik kasmet tenka išleisti abiturientus. Kartais su kolegomis jis pajuokauja, kad galėtų nesiruošti pamokoms ir tik „atkartoti“ tai, ką kalbėdavo ankstesnėms laidoms. Nors gramatika nuo mokytojo darbo pradžios nedaug pakito, o ir autorių sąrašas keičiasi minimaliai, mokytojas jaučia pareigą keistis ir tobulėti dėl vaikų, kurių kartos taip pat keičiasi.

Bėgant mokytojavimo metams mokykloje, P. Gedvilas pastebėjo, jog kiekviena vaikų karta turi savo šarmą, o šiuolaikinei kartai negaili pagyrų.

„Kartais prireikia laiko, kad „prisijaukintum“ mokinį, kad su juo susikalbėtum. Bet iš esmės, manau, vaikai galbūt tik drąsesni, šiek tiek judresni, labiau inovatyvūs. Technologijų tikrai nelaikau siaubu: ir mobiliuosius telefonus, ir kompiuterius sėkmingai galima pritaikyti ugdymo procese. Kad ir tas amžinas klausimas dėl popierinės ir skaitmeninės knygos. Koks skirtumas, kokia ta knyga, juk svarbiausia yra skaityti“, – mano mokytojas.

Kiekviena pamoka svarbi

Nors konkurse „Ačiū už pamokas“ aktyviai už mokytoją balsuojantys mokiniai iškėlė jį į pirmaujančių gretas, P. Gedvilas prisipažįsta, jog atsakymo į klausimą, kaip tapti vaikų mylimu mokytoju, vis dar nežino. Tačiau jis spėja, jog galbūt toks yra tas mokytojas, kuris aklai nesivadovauja iš aukščiau nuleistomis instrukcijomis ir programomis.

„Nemanau, kad įmanoma idealiai pasiekti programų tikslų, nes pačius svarbiausius tikslus mums iškelia pats gyvenimas“, – įsitikinęs mokytojas.

Viena iš vertingiausių savo pamokų jis vadina pažinimo pamoką, tačiau, anot jo, kiekviena pamoka, kuri yra išmokta, yra svarbi. „Yra tokia Jono Mikelinsko novelė „Pažinai tu jį?“, kurioje vaizduojama gyvenimiška žmogaus, išgyvenančio stiprią vidinę koliziją, situacija: aplankytasis su ypatingu žavesiu pristatinėja savo pomėgius, tai priverčia susimąstyti: ar mes pažįstame žmogų, kuris yra šalia mūsų, ar pažįstame gyvenimą, kurį gyvename visi: aš ir mano artimieji? Kita vertus, kiekviena pamoka yra svarbiausia, jei joje ko nors išmokstama“, – teigia mokytojas.

Buvęs mokinys dėkoja ne tik už pamokas mokykloje, bet ir už pamokas gyvenime

Konkurse mokytoją nominavęs Gintaras Šileikis mokyklą baigė prieš daugiau nei 10 metų, tačiau tikina, jog lietuvių kalbos ir literatūros pamokų iki šiol negali pamiršti. Šiandien vyras lietuvių kalbos mokytoją Petrą prisimena kaip vieną iš geriausių mokytojų, kuriam dėkoja ne tik už įdomias ir turiningas pamokas, sąžiningus įvertinimus, bet ir už gyvenimiškus patarimus, pamokymus.

„Nors buvom padykę ir savotiški padaužos, tačiau mokytojas, pasitelkdamas savo dėstomą dalyką, sugebėjo atverti ir kitokį gyvenimą – gražesnį, prasmingesnį. Privertė daug ką apmąstyti ir įvertinti iš naujo. Į mokytoją buvo galima kreiptis visada – net ir po pamokų, vakarais. Visada nuoširdžiai pasikalbėdavom, pasitardavom, taip netyčia ir lietuvių kalbos žinias pagilindavom. Kiek žinau, mokytojas ir dabar yra entuziastingas, matau, kaip savo lituanistiška, poetiška kibirkštėle uždega ne tik mokinius, bet ir savo kolegas iš visos Lietuvos“, – mokytoju džiaugiasi Gintaras.

Anot buvusio mokinio, mokytojas geba meistriškai pravesti pamokas.

„Niekada nepamiršiu, kaip einamą dalyką jis susieja su gyvenimu. Pavyzdžiui, lauke gruodis, sninga, o mokytojas ateina į pamoką ir ją pradeda A. Miškinio eilėraščiu „Elegantiškai sninga“. Arba „kabliukas“, padaręs man didžiausią įspūdį – tai, jog kiekvienas mes turime sugauti savo gyvenimo žuvį, kaip tas senis iš E. Hemingvėjaus apysakos „Senis ir jūra“. Arba vėlyvą ir lietingą rudenį J. V. Gėtės „Fausto“ pamokos, kai kiekvienas bent trumpam turime suklusti ir gebėti ištarti: „O stabtelėk, akimirka žavinga!“ Ir tas kuklus paprašymas: nieko nesmerkti, o jei vertiname kritiškai, visada argumentuoti! Būtent už tai mokytojui ir norisi padėkoti. Už pamokas mokykloje ir už pamokas gyvenimui. Tikras, nesumeluotas“, – sako buvęs mokinys Gintaras.

Naujų ugdymo metodų taikymą, virtualių ugdymo formų diegimą ir naudojimą, mokytojų kvalifikacijos tobulinimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės - „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“ ir kt.