A. Bitautas jau sulaukė kelių šimtų buvusių ir esamų mokinių padėkų specialiame projekte, kurio metu dešimt daugiausia „AČIŪ“ sulaukusių mokytojų bus pakviesti į iškilmingą renginį, kurio metu mokytojai bus apdovanoti vertingais, inovatyvumą skatinančiais prizais.
Portalas DELFI kalbina vieną iš iki šiol daugiausiai balsų surinkusių mokytojų – Vilniaus Taikos progimnazijos istorijos ir etikos mokytoją A. Bitautą.
– Kodėl pasirinkote mokytojo darbą?
– Vienareikšmiškai atsakyti būtų sudėtinga. Manyčiau, kad susidėjo kelios priežastys. Pirma, man mokykloje labai patiko istorija ir negaliu sakyti, kad tam įtakos nepadarė ir istorijos mokytoja. Dar būdamas mokyklos suole ir iš jo stebėdamas savo mokytoją pagalvojau, kad visai gal nieko mokytojo darbas. Vis dėlto negalėčiau sakyti, kad nuo mokyklos laikų svajojau būti mokytoju ar galvojau, kad čia mano pašaukimas.
Supratimas, kad noriu ir galiu dirbti mokytoju, atėjo tada, kai studijuojant reikėjo atlikti pedagoginę praktiką. Būtent tada man labai pasisekė, nes patekau pas labai įdomų mokytoją iš Mikalojaus Konstantino Čiurliono menų mokyklos. Jis taip pat buvo viena iš asmenybių, kurios mane įkvėpė.
Po pedagoginės praktikos, dar net nebaigęs studijų, siuntinėjau motyvacinius laiškus ir dairiausi mokyklos. Tuo metu dar buvo sudėtinga įsidarbinti mokytoju, ypač Vilniuje. Dabar nuolat girdime, kad nuolat trūksta mokytojų, tačiau tada rasti istorijos mokytojo darbą sostinės mokykloje nebuvo taip lengva. Siuntinėdamas motyvacinius laiškus radau pažinčių, susitikau žmonių, kurie padėjo įsitvirtinti kaip mokytojui.
Į Vilniaus Taikos progimnaziją patekau visai atsitiktinai. Susirgo vienas mokytojas ir mokykla kreipėsi į universitetą, klausdama galbūt kuris studentas galėtų pavaduoti sergantį mokytoją. Aš pasisiūliau padėti, bet man nepavyko tais metais suderinti tvarkaraščio, tad į mokyklą nuėjo kita studentė. Po metų ji pradėjo lauktis ir vėl mes buvome paprašyti mokyklai padėti. Nuėjau, pakalbėjau ir pavyko suderinti tvarkaraštį, o dabar, po trejų metų, jau taip nusėdau šioje mokykloje, kad niekaip negaliu išeiti.
– Ką įvardytumėte didžiausiu iššūkiu šiandieniame mokytojo darbe?
– Galbūt didžiausias iššūkis yra motyvuoti ir sudominti vaikus. Dėl psichologinių dalykų ir kartų pokyčių mokytojas turi sunkiai ieškoti įdomios vaikams informacijos ir formos: kaip vaikams žinias pateikti patrauklia forma. Tenka ieškoti medžiagos ir internete, žiūrėti, kaip užsienio mokytojai daro, žvelgti į dalyką kūrybiškai. Tikriausiai tai ir yra vienas iš sunkiausių dalykų – motyvuoti vaikus, kad jie pamėgtų ir pamiltų mokomą dalyką. Jei jie pamils tavo dėstomą dalyką, jie norės mokytis ir taip pasieks ugdymo kokybės. Ieškoti, atrasti naujų formų, kaip perteikti šiuolaikiniam jaunimui tam tikrus senovės faktus – man didžiausias iššūkis. Vaikams reikia įrodyti, kodėl jie turi mokytis tam tikrus dalykus, kurie nutiko seniai.
– Lietuvoje daug kalbama apie tikslą – mokytojo specialybę paversti prestižine. Ar jaučiate, kad mokytojo profesijos prestižas auga per paskutinius metus?
– Iš vienos pusės sakyčiau, kad jaučiasi visuomenės ir valdžios susidomėjimas, vykdomos įvairios akcijos ar renginiai mokytojams padėkoti, pagerbti. Visos šios iniciatyvos prisideda prie to, kad mokytojai tampa pastebimi, pagiriami.
Visos šios veiklos sveikintinos ir galbūt tokiu būdu, ypač pajungus socialinius tinklus, galima įtraukti ir mokinius, kurie pamato, kad mokytojas nėra nepasiekiamas.
Kita vertus, žvelgiant giliau, iš valdžios ir politikų trūksta žingsnių, kad mes pajaustume, jog artėjame šio tikslo link. Šūkiai ar lozungai niekur neveda. Kartais pakalbėjus su mokytojais jaučiamas nusivylimas, nes jie norėtų konkretesnių, aiškesnių veiksmų.
Suprantame, kad staigių pokyčių būti negali, bet, jei turėtume nacionalinį susitarimą ar planą, kaip mes to sieksime, būtų daug aiškiau ir visi žinotų, kad, pavyzdžiui, mūsų valstybės tikslas – kokybiškas švietimas, norime pasiekti Suomijos ar Estijos lygį, o kartu turime išdėstytus etapus, kaip to bus pasiekta.
– Ko konkrečiai, Jūsų nuomone, Lietuvoje trūksta, kad švietimo kokybė būtų geresnė?
– Galvoju, kad su švietimu reikėtų padaryti panašiai, kaip yra padaryta su krašto apsauga: pasirašytas valdžios atstovų susitarimas ir tam yra skirtas deramas finansavimas. Ir žiūrėkite, kaip tai puikiai suveikė krašto apsaugos srityje, kaip pakilo kariuomenės prestižas.
Sakyčiau ir švietime būtų galima padaryti kažką panašaus – numatyti veiksmų planą, pasirašyti sutartį, nepaisant kokių pažiūrų žmonės bus valdžioje. Tačiau visi žinos, kad mūsų valstybės tikslas – mūsų žmonių protai, kuriuos mes užauginsime.
Taip pat reikėtų užsibrėžti aiškų tikslą – ko mes siekiame: aukštojo, bendrojo ir ikimokyklinio švietimo aukštos kokybės. Numatyti, kokiomis priemonėmis to pasieksime: reikia naujų bendrųjų programų. Ką mes ugdysime? Pavyzdžiui, įvardyti, kad norime užugdyti žmogų, kuris 2050 m. neprapultų darbo rinkoje, komunikabilus, turėtų skirtingų kompetencijų ir galėtų save laimingai realizuoti. Taip pat reikėtų sukurti mokytojams prieigą prie priemonių vykdyti tikslus, suteikti prieigą prie tinkamų užduočių.
– Ar jaučiate, kad keičiasi mokyklos funkcija: kad mokykla nebėra žinių suteikimo vieta, o daugiau žmogaus, kaip asmenybės, ugdymo vieta?
– Be jokios abejonės, pokytis jaučiamas. Pats dirbant kartais pagaunu save stebintį ir galvojantį, kaip toje pačioje situacijoje aš mokiausi ir kaip dabar aš pateikiu tas pačias žinias. Kaip ir minėjau, mokytojas turi nuolat stengtis, kad vaikui būtų aišku, kodėl jam reikia mokytis apie kryžiaus žygius ar Kolumbą. Pats bandau visuomet rasti šiandienių aktualijų sąsajas ir sujungti jas su istorijos įvykiais. Pavyzdžiui, jei nežinosi istorijos, nesuprasi, kodėl mūsų visuomenė susiskaldžiusi dėl tam tikro paminklo, ar kodėl tam tikros valstybės yra priešiškos mūsų atžvilgiu.
Iš tiesų, dabar stengiamasi ugdyti bendrąsias kompetencijas, integruoti įvairias disciplinas į savo mokomą dalyką. Aš pats mokau ir istorijos, ir etikos, todėl savo pamokose paliečiu ir moralės klausimus: stengiuosi ugdyti žmogų, kaip asmenybę.
Taip pat iš ministerijos ruošiamų planų matome, kad vis daugiau dėmesio bus skiriama vaikų kritinio mąstymo, kūrybiškumo, emocinio intelekto ugdymui. Labai svarbu ne tik žinios, bet ir kaip žmogus jaučiasi apskritai. Jei jis gerai jaučiasi, yra laimingas, tai natūralu, kad ir jo ugdymo kokybė gerės.
– Ar šiandien mokytojui svarbu būti aktyviu socialiniuose tinkluose?
– Pats asmeniškai socialiniuose tinkluose esu aktyvus nuo pat jų atsiradimo pradžios, todėl kažkokio priverstinio poreikio susikurti paskyras man ir nebuvo.
Žinoma, stengiuosi socialinius tinklus įgalinti ir ugdymo procese. Su vaikais visuomet laikomės susitarimų dėl socialinių tinklų. Kai ateinu į naują klasę, prisistatau, nurodau visus savo socialinių tinklų kontaktus ir paaiškinu, kada ir kokiu metu galima mokytojui rašyti. Iki šiol manęs vaikai nenuvylė šiuo klausimu. Jei mes susitariame, kokiais klausimais galime bendrauti, kokiais – ne, tai ir laikomės susitarimų. Jei mes jų nesilaikysime, bus chaosas.
Kalbant apie ugdymo procesą, kartais mokiniams įdomu stebėti mokytoją: kokias jis knygas perka ir skaito, kokias parodas, renginius lanko, su kokiais žmonėmis bendrauja. Tai taip pat savotiškas ugdymo procesas.
O ar gali mokytojas be to išgyventi? Nežinau, bet aš savęs neįsivaizduoju be socialinių tinklų.
Naujų ugdymo metodų taikymą, specialistų pritraukimą į švietimo veiklą, virtualių ugdymo formų diegimą ir naudojimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės - „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“ ir kt.
