Originalūs dokumentai

1988 metų likvidacijos veiklos ataskaita, įsakymas įrengti signalizacijas Pripetės mieste, nuobaudos likvidatoriams dėl radiacijos ir saugos taisyklių nesilaikymo bei 1995 m. vos 700 gyventojų turėjusio Černobylio mieste leistų „Černobylio žinios“ laikraščių tiražai. Visi šie unikalūs ir dabar muziejuje eksponuojami dokumentai vos per plauką netapo pelenais.

„Kažkada šie dokumentai buvo Černobylio zonoje, tačiau vėliau, kraustantis iš patalpų vienam iš zonos administracijos darbuotojų buvo liepta juos perkelti kitur. Pastarasis dokumentus pasiliko namuose, o po nelaimės praėjus daugiau nei 30-čiai metų, man pas jį besisvečiuojant netikėtai pavyko juos išsaugoti.

Pamačiau, kad jis židinį kūrena kažkokiais popieriais. Paklausiau, kas čia per dokumentai, o jis man atsakė, kad tai kažkokie niekam nebereikalingi popieriai, kurių per 30 metų niekas taip ir nepasigedo. Perverčiau juos ir pamačiau, kad tai – labai įdomūs ir unikalūs to laikotarpio dokumentai, kurie mena įvykusios katastrofos pasekmes. Jis buvo pasirengęs juos sudeginti, tad įkalbėti atiduoti man, nebuvo sunku“, – prisiminimais dalijasi Šarūnas.

Černobylis

Autentiškos uniformos

Daugybę kartų Černobylio zonoje lankęsis Šarūnas per tą laiką susipažino su ten dirbančiais žmonėmis, kurių dėka į jo rankas pateko nelaimės vietoje dirbusios likvidatoriaus švarkas.

„Černobylyje turiu daug dirbančių pažįstamų. Vieną kartą kalbantis su vienu draugu, pas jį pamačiau seną švarką, su specialiu to laikotarpiu antsiuvu. Sakau: „fainas“ švarkas, ar tik jis nebus iš tų laikų“, o jis man ir sako: „taip, čia po avarijos dirbusio likvidatoriaus, jei nori – pasiimk“, – prisimena keliautojas.

Kiti to laikotarpio drabužiai ir artefaktai, kuriuos galima pamatyti Karo muziejuje, nėra tiesiogiai atgabenti iš Černobylio zonos, tačiau yra neabejotinai susiję su miestu nelaimėliu bei jame dirbusiais žmonėmis.

„Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje civilinei gynybai naudota uniforma ar cheminės apsaugos likvidatoriaus kostiumas – jie buvo išduodami cheminių dalinių kariškiams žvalgybininkams, dirbusiems prie radiologinių ginklų. Būtent tokius pačius kostiumus naudojo ir žmonės, dirbę avarijos vietoje.

Arba mokykliniai vadovėliai, kurie buvo naudojami Pripetės miesto mokyklose, tačiau vėliau, nežinau, kodėl, bet iškeliavo iš miesto. Tikėtina, kad prieš avariją, nes man į rankas pateko trys tokie vadovėliai, su užbrauktu Pripetės miesto antspaudu“, – pasakoja Šarūnas.

Laiškai, kurie taip ir nepasiekė adresatų

Dar keletas iš nelaimės vietos paimtų eksponatų – 1986 m. balandžio 26 dienos laikraštis ir 2 laiškai, kurie į pašto dėžutę buvo įmesti avarijos dieną. Juos Šarūnui teko įsigyti iš zonoje nelegaliai vaikštančių ir daiktus perdavinėjančių vadinamųjų „stalkerių“ (liet. persekiotojų).

Černobylis

Vieno iš laiškų turinys Šarūnui nėra žinomas iki šiol, mat vyras nusprendė išlaikyti jo unikalumą. „Viename laiške buvo sveikinimo atvirutė, o kitas – užklijuotas, tad nusprendžiau jo ir neatplėšti. Norėjau turėti tokį nepaliestą ir unikalų prisiminimą“, – sako „Praeities žvalgas“ autorius.

Visgi, turėti reikalų su zonoje vaikštančiais persekiotojais, Šarūno teigimu, yra ypatingai pavojinga.

„Tai – neturinčio, ko prarasti jaunimo kultas. Į zoną jie patenka nelegaliai ir ten daro, ką tik nori. Juos nuolat gaudo policija, tačiau tai nepadeda sumažinti tokių savivaliautojų kiekio. Įsivaizduokite, kad sutinkate priešiškai nusiteikusių „stalkerių“ grupelę vidury zonos. Tai prisišaukti pagalbos tiesiog neįmanoma, o ką jau kalbėti apie įvairius zonoje klaidžiojančius laukinius gyvūnus: vilkus, lokius“, – pasakoja keliautojas.

Tačiau net ir zonoje lankantis legaliai, Šarūnas nerekomenduoja rinkti ir per patikros zoną bandyti parsigabenti įvairių daiktų.

„Įstatymai iš Černobylio zonos draudžia išsivežti bet kokius daiktus. Priklausomai nuo tų daiktų radioaktyvumo, gresia baudžiamoji atsakomybė iki 8 metų nelaisvės. Savarankiškai kažką išvežti labai nepatartina, nes įvažiuojant ir išvažiuojant iš zonos veikia du patikros punktai, kuriuose tiek žmonės, tiek jų daiktai yra kruopščiai tikrinami“, – aiškina vyras.

Parodose pasitelkia technologijas

Ir nors apsilankyti parodoje „1:23:40 – laikas pakeitęs žmonijos istoriją“ neabejotinai verta, Vytauto Didžiojo Karo muziejuje netrūksta ir kitų ne mažiau įdomių ekspozicijų ir veiklų – pradedant viduramžių karyba, baigiant naujųjų laikų ginkluotėmis.

Vytauto Didžiojo Karo muziejus („Unseen pictures“ nuotr.)

Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vedėja Lina Kasparaitė-Balaišė sako, kad visuomenei nuolat modernėjant, kultūra taip pat nestovi vietoje. Ne išimtis ir Karo muziejus, savo lankytojus stebinantis ne tik klasikinėmis parodomis, bet ir inovatyviais sprendimais bei veiklomis.

„Vis aktyviau organizuojame interaktyvias veiklas, parodose pritaikome informacines technologijas, inscenizacijas tam, kad į muziejų atėjęs lankytojas ne tik galėtų apžiūrėti unikalius ir įdomius eksponatus, bet ir pajusti istoriją bei pabūti jos dalimi“, – pasakoja muziejaus darbuotoja.

Viena tokių veiklų – edukacinės programos. Jos, kaip sako L. Kasparaitė-Balaišė, yra labai populiarios tarp moksleivių, tačiau tampa vis labiau mėgstamos ir suaugusiųjų.

„Būna, kad koks nors istorinis laikotarpis ar įvykis tampa smagiu žaidimu. Tokiu būdu lankytojai žinias įgauna per malonias ir smagias patirtis. Pavyzdžiui, inscenizuotas Žalgirio mūšis, kurio metu vaikai persirengę LDK riteriais ir kryžiuočiais kovėsi tarpusavyje. Tokias edukacines programas organizuojame ne tik muziejuje, bet, esant poreikiui, ir kitose vietose ar miestuose, o jomis vis dažniau susidomi ir suaugusieji“ – sako muziejininkė.

Dar viena inovatyvi Vytauto Didžiojo Karo muziejaus programa – kilnojamos parodos, kurios yra rengiamos kelis kartus per metus ir yra skirtos eksponuoti ne muziejuje.

„Įvairios įstaigos šias parodas gali užsisakyti nemokamai. Ieškome neįprastų erdvių, pavyzdžiui, geležinkelio ar autobusų stotyse, oro uostuose, eksponuojame net užsienyje. Nereikia pamiršti ir projekto „Muziejus be sienų“, kurio tikslas – apie istoriją pasakoti už muziejaus sienų ir tą daryti per technologinę prizmę. Dalyvaujame įvairiose parodose, visuomeniniuose renginiuose kaip „Login“, Comic Con“, – pasakoja L. Kasparaitė-Balaišė.

Pasak jos, pagrindinė muziejaus veiklos idėja – nestovėti vietoje. „Kiekvienais metais muziejuje apsilankęs žmogus atras ir pamatys kažką naujo. Pavyzdžiui, dabar turime atnaujinę Nepriklausomybės kovų ekspoziciją, kurioje lankytojus stebina judantis Generolo Žukausko paveikslas ar pirmoje kovoje su bolševikais naudoto šarvuočio holograma“, – atskleidžia muziejaus darbuotoja.

L. Kasparaitės-Balaišės teigimu, savo veikla muziejus siekia pakeisti žmonių požiūrį, jog tai – jau niekam neįdomi ir nuobodi įstaiga.

Vytauto Didžiojo Karo muziejus („Unseen pictures“ nuotr.)

„Esame modernus muziejus, kuriame kiekvienas gali surasti sau įdomių veiklų, praleisti laisvalaikį su šeima, vaikais, draugais ar net vieni. Kaip ir kiekvienas muziejus, taip ir mūsų yra pilietinio ir patriotinio ugdymo institucija. Čia mes ne tik sužinome apie savo protėvių laikus, žygius, pasiekimus, ugdome savo identitetą patriotiškumą, bet gerai ir leidžiame laiką“, – tikina muziejininkė.

Tai – tik viena iš projekto „584 km“ stotelių. Šis projektas kviečia leistis į 584 kilometrų kelionę aplankant įdomiausius Antrojo pasaulinio karo paveldo objektus Lietuvoje. Maršrutus ar idėjas jiems rasite projekto puslapyje www.584km.lt arba atsisiuntę mobiliąją programėlę (parsisiųsti galite iš „App Store“ ir „Google Play“). Keliaudami su telefonu rankose, objektus pažinsite interaktyviai – nuvykę į pasirinktą maršruto tašką, jame pamatysite, kaip vieta atrodė anksčiau. Projekto puslapyje rasite ir specialų žaidimą, kuriame panaudosite kelionių metu surinktas žinias bei „išgelbėsite“ Lietuvos istoriją.