Kokia buvo gyventojų kasdienybė? Kokia buvo toji į 23-uosius nepriklausomybės metus įžengusi Tarpukario Lietuva? Ir kodėl taip sunku įvertinti tuometės valdžios pasirinkimą, kaip elgtis birželio 15-ąją?
Aušros Jurgauskaitės pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto dėstytoju, knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autoriumi Norbertu Černiausku.
Jo teigimu, tuo metu karo nuojata Lietuvoje buvo tikrai juntama, nors pats karas šalies nebuvo palietęs. „Juk Tarpukario Lietuvos visuomenė buvo ne taip seniai pati patyrusi ir pergyvenusi Pirmąjį pasaulinį karą. Mes esame karta, iš esmės nemačiusi karo, o tuo metu žmonėms karas buvo artimesnis dalykas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo didžiulis susidomėjimas tuo, ypač kai Lenkija buvo užpulta, po to Suomijos konfliktas, karas Vakarų fronte. Bet kuo daugiau tų konfliktų vyko, tuo, atrodo, kad visuomenė labiau priprato, jog taip, vyksta karas, gal mūsų ir nepalies; dėmesys šiek tie atbukęs buvo. Prancūzijoje vykęs karas – toli nuo Lietuvos, tad [lietuviai] tarsi susigyveno. Baimės būta, bet su kiekviena diena tarsi susigyvenimas buvo – gal čia ir neįvyks nieko, gal viskas gerai baigsis“, – apie situaciją pasakoja N. Černiauskas.
