Pirmosios Andriaus kelionės tolimoje – Japonijos šalyje metu viskas ėjosi pagal planą. Sėkmingai pervežęs lagaminą su kvaišalais, jis sugrįžo į Tailandą, rado laiko ir pramogoms. Tačiau buvo antrą kartą vėl pasiųstas į Japoniją su lagaminu, kuriame buvo paslėpti narkotikai. Bet tą kartą grįžus į Tokijaus oro uostą, sėkmė nuo jo nusisuko.
Pirmąjį straipsnį ir video galite pamatyti čia:
Antroje straipsnių ciklo dalyje – oro uoste su kvaišalų kroviniu įkliuvęs buvęs narkomulas atskleidė savo skaudžią patirtį griežčiausiame Japonijos kalėjime.
Dėmesį patraukė keistas atvykėlio elgesys
„Antrą kartą atskridus į Japoniją buvo labai sunku. Praeitą sykį muitininkams ir policijai išpasakojau viską, kas tik buvo ant liežuvio galo. O dabar nepraėjus savaitei vėl atskrendu atgal. Aišku, kad turėjau atrodyti įtartinai, – pasakojo Andrius. – Suprantama, kad kvailai jaučiausi. Jie (Tailande gyvenę ir nusikaltimais besivertę lietuviai) liepė sakyti, kad neva praėjusį kartą besilankydamas Tokijuje pas savo dėdę atsitiktinai susiradau gerą muai-thai mokytoją, todėl šįsyk atvykau pasisvečiuoti jo valdose. Kad nesukelčiau didesnių įtarimų, mano lagamine buvo sudėta Tailando bokso treniruotėms skirta apranga“.
Tačiau vos tiktai lėktuvui nusileidus Tokijuje ir jau žingsniuojant atsiimti lagamino prie bagažo skyriaus, Andrius suvokė, kad yra stebimas. Eidamas link savo bagažo lietuvis kelissyk suklupo, eisena ir elgesys buvo nerangus. Taip atrodydamas pašaliniams jis atrodė keistas ir nepatikimas.
„Mano būsena buvo tokia, kad nemačiau savo lagamino – tenai jie visi atrodė vienodi, – prisiminė Andrius. – Jau tada oro uosto policija manęs net neprašė sustoti ar jiems parodyti lagamine esančius daiktus. Iškart pakvietė eiti su jais. Pirmosios mintys buvo tokios – pamaniau, kad maksimaliai dviems paroms būsiu įstrigęs šioje šalyje. Neilgai trukus vienas pareigūnas atnešė iš lagamino ištrauktą burnos skalavimo skysčio buteliuką, kuriame buvo neaiški cheminė medžiaga, kažkokie kristalai. Paskui – kitame buteliuke surado dar kažkokios medžiagos, kuri priminė smėlį. Man stebint, padarė testą – mėlynai nusidažė ir supratau, kad čia yra narkotikai“.
Andrius dar kurį laiką bandė Japonijos teisėsaugai aiškinti, kad kažkas jį galėjo apgauti ir jam pakišti narkotikų. Vienu metu kaltę lietuvis bandė suversti tailandietei, kuri su juo leido smagius vakarus Patajos kurorte. Bandydamas įtikinti pareigūnus, A. Gavėnas iš švarko kišenės ištraukė nuotrauką, kurioje buvo įsiamžinęs drauge su tailandiete tomis šėlionių dienomis.
Galiausiai Andriaus „spektaklį“ nutraukė į specialų oro uosto kambarėlį atvykęs rusiškai šnekantis vertėjas. „Būtent jis pasakė, kad esu suimtas. Uždėjo antrankius ir buvau išvežtas į policijos nuovadą, – prisiminė pašnekovas. – Jau pirmųjų apklausų metu japonų policininkai šaukė: „Ar žinai, kad Kinijoje už tai skiriama mirties bausmė. Ir mes (Japonijoje) bandysime taip bausti visus atvykėlius kurjerius“... Jie visą naktį klausinėjo, kas tie žmonės, iš kurių gavau narkotikus. Jie nelabai žinojo, kas ir kur išvis yra Lietuva. Bet galiausiai vienas jų pareiškė: „Turbūt jūsų tokia šalis, kad visi narkotikus svetur vežioja“.
Tapo pirmais kurjeriais iš Lietuvos
Po visą naktį užtrukusios apklausos, vos tik išaušus, Andrius buvo išgabentas į Tokijaus areštinę. „Pamenu, jie man davė kažkokią keistą pagalvę iš grikių. Bet buvau toks pavargęs, kad nerūpėjo jokie nepatogumai“, – prisiminė Andrius.
Kas įdomiausia, bet neužilgo visiškai netikėtai Japonijos areštinėje A. Gavėnas sutiko vieną lietuvį, kuris kaip išaiškėjo irgi įkliuvo su narkotikų bagažu. „Tiesa, iš pradžių jis net nežinojo, kad esu lietuvis – užkalbino rusiškai. O paskui bendravome, bendravome, išsiaiškinome, kad esame lietuviai ir pasiūliau: Tai kalbame lietuviškai! Jis manęs klausė: Kiek vežei? Atsakiau: „Kilą“ (1 kilogramą). O kiek tu? Sako: Keturis. Jis sakė, kad jam už pravežtą kiekį gresia iki dešimties metų nelaisvės. Paskui susiklostė taip, kad mes dažnai vienas su kitu pasišūkaudavome. Bet galiausiai to neapsikentę, mus išskyrė japonų kalejimo prižiūrėtojai“.
Šiandien Andrius sako, kad būtent tada jis ir kitas netikėtai sutiktas lietuvis buvo bemaž pirmieji Lietuvos piliečiai kalėję Japonijoje. Tačiau nuo 2012 metų lietuvių tekančios saulės šalies kalinimo įstaigose ėmė sparčiai daugėti. Andriui žinoma, kad tarp kalinčių buvo ir moteris iš Lietuvos. „Tiesa, visi šie lietuviai buvo narkotikų kurjeriai. Teko išgirsti istorijų, kad kai kurie iš jų skrido iš Lietuvos – į Paryžių, o iš jo į Azijos šalis. Gali būti, kad jie turėjo kontaktų su tais pačiais žmonėmis, kurie pakrovė mano lagaminą“, – šiandien svarsto Andrius.
Netikėtai Japonijos areštinėje susitikę du vyrai iš Lietuvos vienas kitam ėmė pasakoti įvairiausias istorijas. „Kaip supratau, tas žmogus taip pat buvo kilęs iš Kauno. Mes su juo labai dažnai ir vėliau susimatydavome, – pasakojo Andrius. – Netrukus iš policijos tyrėjų laboratorijos pasiekė žinia, kad mano bagaže buvo amfetaminas. Iš pradžių pas mane atėjęs valstybės paskirtas japonų advokatas pareiškė, kad dabar gresia nuo 100 dolerių baudos iki gyvos galvos. Toks jo pasakymas buvo mažiausiai keistas ir blaiviu protu nesuvokiamas. Nors patys nesikreipėme, bet apie mus du lietuvius kalinčius Tokijuje, greitai pasklido žinia tarp Lietuvos ambasados Japonijoje darbuotojų. Jie labai stengėsi mumis pasirūpinti. Buvo akivaizdu, kad jie nori mus nuoširdžiai palaikyti morališkai. Jie nelabai mums galėjo kažkuo padėti, bet parūpino pašto ženklų, nes norėjau išsiųsti laiškus artimiesiems Lietuvoje“.
Praėjus mėnesiui Andrius buvo pervežtas į Chiba tardymo izoliatorių – kalėjimą. Kalėjimo bibliotekoje jis surado šiek tiek rusiškos literatūros knygų.
„Tarp daugybės tenai aptiktų knygų buvo tiktai kelios japonų autorių knygos, išverstos į japonų kalbą. Jas ir pradėjau skaityti. Kai kurias mane sudominusias vietas pasižymėjau, pasibraukdavau, – prisiminė pašnekovas. – Būtent per knygas su kitu panašaus likimo lietuviu „užsukome“ kalėjimo „paštą“. Mes susirašinėjome rašteliais, kuriuos palikdavome tose pačiose knygose, kurias paeiliui skolinomės iš kalėjimo bibliotekos. Susirašinėjome apie kalėjimo maistą, nelabai smagias gyvenimo sąlygas. Buvo smagu prisiminti ir gyvenimą Lietuvoje“.
Netrukus teisėsauga informavo Lietuvoje gyvenančią A. Gavėno motiną dėl sūnaus sulaikymo Japonijoje. Jai buvo išsiųstas laiškas ir pranešimas apie artėjantį teismo procesą.
Teismo verdiktas
2011 metų kovo 1 dieną Japonijos Chiba apygardos teisme prasidėjo tris dienas trukęs A. Gavėno teismo procesas. Iki teismo nuosprendžio Andrių pasiekdavo pačios įvairiausios kalbos bei spėlionės apie gresiančią nelaisvės bausmę. Vieni nuteistieji lietuviui prognozavo, kad bus skirtas nuo pusmečio ir 3,5 metų įkalinimas. Kiti svarstė, kad išvis bus paskirta tiktai piniginė bauda ir išsiuntimas į Lietuvą.
Valstybinį kaltinimą Chibos teisme palaikęs prokuroras teismo paprašė, kad Andriui būtų skirta 12 metų nelaisvės bausmė. Kovo 3 d. lietuviui buvo paskelbtas nuosprendis. Tą dieną A. Gavėnui teismas paskyrė 8 metus kalėjimo ir 3,5 milijono Japonijos jenų (35 tūkstančių JAV dolerių) baudą. Teismas pareiškė, kad Andrius galėtų už paskirtą baudą atsėdėti papildomos bausmės laiką, nes lietuvio kišenės buvo tuščios.
„Teismo salėje paskelbus teismo verdiktą nelabai išsigandau ar kažkaip sutrikau išgirdęs man paskelbtą 8 metų įkalinimo bausmę, – kalbėjo Andrius. – Tarytum lyg tolumoje girdėjau teisėjo ir vertėjo išsakytus žodžius. Visa tai atrodė, kad vyksta ne su manimi, o kitu žmogumi. Ko gero, taip mąsto visi, kurie buvo atsidūrę panašiose situacijose ir stengiasi tiesiog neišprotėti“.
Andrius prisipažino, kad tiktai 1,5 metų praleidęs už grotų Japonijoje suvokė, kas yra kalėjimo gyvenimas. „Iki tolei visą laiką įsivaizdavau, kad greitu metu sugrįšiu į namus. Būsiu išlaisvintas. Tiesiog nesuvokiau bausmės prasmės, – prisiminė pašnekovas. – Dažnai naktimis kalėjime pažadindavo ir kone iš lovos išversdavo galingi žemės drebėjimo smūgiai, sukeltos vibracijos. Vieną naktį užsienio piliečių kalėjime, kuriame buvau įkalintas, pasigirdo toks milžiniškas žemės drebėjimas, kad net išsilakstė visi kalėjimo apsaugos darbuotojai“.
Andriaus kalėjimo kameroje buvo nedidelis radijo imtuvas. Ir tai buvo kone vienintelis ryšis su išoriniu pasauliu. Jis teigia, kad labai padėjo praėjus kuriam laikui atsiradę asmeniniai daiktai. Tarp jų vyras džiaugėsi suradęs Hillo Napoleono knygą „Raktai į sėkmę“ (2004 m. išleista lietuvių kalba). Literatūros ekspertų apžvalgose teigiama, kad tai įkvepianti verslo ir kryptingos gyvenimo motyvacijos knyga, atskleidžianti septyniolika pagrindinių sėkmės principų ir pasakojanti, kaip patys įžymiausi žmonės jų dėka pakeitė savo likimą.
„Tokias knygas už grotų vadinome „brūžinimo knygomis“. Bet ji tikrai padėjo, – neslėpdamas šypsenos pasakoja Andrius. – Šioje knygoje rašoma, kad reikia dažniau šypsotis. Todėl būdamas kalėjime stengiausi ypač dažnai šypsotis, nors kai kuriems gal keistai atrodžiau. Įsiminė viena knygoje perskaityta mintis, kad viskas, kas aplinkui tave vyksta – tai yra tavo aplinkos produktas. Arba nesėkmė – tai yra tiktai laikina stotelė, po kurios dažniausiai pradeda sektis. Taigi, šią knygą skaičiau daugybę kartų. Ji labai padėjo geriau jaustis ir nepalūžti. Iki tolei nebuvau skaitęs jokių rimtesnių knygų, tad ši knyga buvo savotiškas išsigelbėjimas“.
Garsiausiame Japonijos kalėjime
Iš Chiba areštinės Andrius pateko į vieną griežčiausių ir labiausiai prižiūrimų Japonijoje – Fuchu kalėjimą. Čia bausmes atlieka už įvairius prasižengimus nuteisti ne tik japonai, bet ir užsienio piliečiai. Fuchu – tai vienas didžiausių kalėjimų Japonijoje ir kai kuriuose interneto tinklapiuose yra tituluojamas, kaip vienas iš dešimties labiausiai saugomų kalėjimų visame pasaulyje.
2015 m. gruodžio mėnesio duomenimis, Fuchu kalėjimas buvo didžiausias kalėjimas Japonijoje, kuriame buvo laikomi 2086 kaliniai. Fuchu kalėjimas taip pat žinomas dėl savo aukštųjų technologijų saugumo galimybių. Taigi, šis kalėjimas yra vienas iš gerai saugomų kalėjimų pasaulyje. Jame kali ir keletas žinomiausių nusikaltėlių iš Japonijos ir užsienio. Kalėjimas atidarytas 1935 metais. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Fuchu kalėjime buvo kalinami komunistų lyderiai, uždraustų religinių sektų nariai ir Korėjos nepriklausomybės judėjimo vadovai. Šio kalėjimo saugumo ypatybės yra tarsi Japonijos vyriausybės paslaptis.
Būtent Fuchu kalėjime A. Gavėnas sutiko jau ankstesnėse Japonijos įkalinimo įstaigose sutiktą likimo draugą – lietuvį, kuris taip pat buvo patekęs dėl narkotikų gabenimo.
„Fuchu išties buvo viskas žymiai baisiau nei Chiboje. Tenai kas rytą mums liepė žygiuoti. Kalėjime buvo palaikoma kone sukarinta tvarka, – sakė Andrius. – Japonai kalėjimo darbuotojai negailestingai šaukė ant bausmes atliekančių užsieniečių. Apskritai, japonai man pasirodė kaip užkietėję naconalistai – neretai jie išvis nesivargino šnekėti angliškai. Vienas iš jų tiesiai šviesiai pasakė: „Kadangi dabar esi Japonijoje, tad ir šnekėk japoniškai. Kai aš būsiu tavo šalyje – kalbėsiu angliškai“.
Kalėjimo valgykloje Andrius sulaukdavo stebėtinai mažų maisto porcijų. Taigi, nuolat jautė milžinišką alkį. „Tai nebuvo kankinimo priemonė, nes tiesiog patys japonai nedaug valgo. Neretai raitydavausi iš skausmo, kaip norėjau sočiau prisivalgyti. Būdamas Japonijos kalėjime supratau, kad mes, europiečiai, tiesiog persivalgome“, – įsitikino A. Gavėnas.
Faktiškai ketverius metus kalėdamas Japonijos kalėjime Andrius praleido su savimi, nes didžiąją laiko dalį buvo vienas kameroje. Šalia kalėjimo atskirame angare buvo įsteigtas fabrikas, kuriame griežtai prižiūrimi kaliniai dirbo po vieną. „Prižiūrėtojai buvo labai griežti, kad net per pertraukas retai leido tarpusavyje pasišnekučiuoti, – pasakojo Andrius. – Kadangi turėjome tik pusvalandį laiko tarpusavyje pabendrauti, tad mūsų tarpusavio pokalbiai, kuriuos šiaip galėtum iškalbėti per valandą, užsitęsdavo ištisomis savaitėmis“.
Andriaus kalinimo metais Japonijoje kartu kalėjo ir meksikiečiai, kolumbiečiai, brazilai. „Meksikiečiai atliko bausmes už narkotikus, brazilai – už smurtinius plėšimus, nes jiems būdavo įprasta po darbų arba vien tiktai plėšti vietinius Japonijos gyventojus, – paaiškino jis. – Būdamas kalėjime sužinojau, kad japonai mėgsta nešiotis apvalias sumas grynaisiais pinigais ir neretai juos laiko namuose. Apskritai, japonai pasirodė fanatiški vartotojai. Susidarė įspūdis, kad jie net nesuvokia, jog reikia kažką taisyti ir panašiai. Tarkime, jie pasinaudoja automobiliu įveikdami tiktai 100 tūkstančių kilometrų ir jau neilgai trukus peršoka į kitą visiškai naują transporto priemonę“.
Bendravo su jakudzomis
Ateina diena, kai gyvenant laisvėje ar kalėjime monotoniška kasdienybė pradeda nežmoniškai slėgti. „Taigi, prasidėjo toks periodas, kai tiesiog galvą ėmė „rauti“ tas pats fabrikas, tad panorau pereiti į kitą darbą, – sakė Andrius. – Patikėkite, atsibodo tas pats darbas, aplinka ir nuolat supantys veidai. Būdavo parašau laišką Lietuvoje esantiems artimiesiems, bet atsakymą gaunu tik po dviejų mėnesių. Neretai net neprisimindavau, ką prieš tai esu rašęs. Bet tarpusavio ryšiai nenutrūko ir mes toliau susirašinėjome“.
Būdamas Fuchu kalėjime Andrius buvo priverstas išmokti daugumai europiečių sudėtingai atrodančią japonų kalbą. „Japoniškai gal po dviejų metų kalėjimo pradėjau kažką suprasti. Pradžioje ką jie sako ir ką jiems turėčiau pasakyti. Daug išmokau iš kitų kalinčių užsienio piliečių. Mokiausi iš kalėjimo bibliotekoje surastų japonų kalbos žodynų, rašybos taisyklių ir kitos būtiniausios literatūros“, – savo pažintį su japonų kalba ir rašysena prisiminė A. Gavėnas.
Būdamas Japonijos kalėjime lietuvis sutiko ne vieną įtakingą legendinių šalies nusikaltėlių – jakudzų – Japonijos mafijos klanų – atstovą. Kaip žinia, jakudzų istorija skaičiuoja šimtus metų. Tai – labiausiai centralizuota nusikalstama grupuotė pasaulyje. Kai kitas Rytų Azijos grupuotes, tokias kaip kinų triada, sudaro išsibarstę nusikaltėliai, tarpusavyje susiję iš esmės šeimyniais ryšiais, jakudzoje veikia griežta hierarchija.
Po įšventinimo, grupuotės nariai privalo atsisakyti visų ankstesnių įsipareigojimų. O labiausiai iš kitų nusikalstamų organizacijų jie išsiskiria tuo, kad griežtoms vidaus taisyklėms nusižengę jakudzų nariai nusipjauna viršutinį mažojo piršto narelį ir šitaip save paženklina visam gyvenimui: visi Japonijoje žino, kad tai yra nusikaltėlio ženklas.
Jakudzos, kurie nėra uždrausti, bet yra reguliuojami ir stebimi, labiausiai priklauso nuo narkotikų kontrabandos ir turto prievartavimo, bet turi ir teisėtų įmonių. Kalbama, kad Japonijoje jakudzų veikėjai net šiais laikais turi milžinišką įtaką – jie kontroliuoja statybų, automobilių gamybos pramonę ir net valdo atomines elektrines.
„Bet buvo nemažai ir pasipūtusių jakudzų atstovų, kurie aiškiai matėsi, kad nebuvo tokie jau rimti, kokiais bandė dėtis, – šyptelėjo Andrius. – Kažkiek teko pabendrauti su rimtesniais jų veikėjais. Aš jiems pasakojau, kad Lietuvoje nepaklusnieji gangsteriai per tarpusavio konfliktus yra nušaunami. Tai išgirdę jie aiškino, kad už bausmę pas jakudzas irgi žudo vieni kitus. Susidarė įspūdis, kad kiekvieną Japonijos rajoną prižiūri tam tikras nusikaltėlių klanas. Pavyzdžiui, jei kažkurį rajoną prižiūrintis jakudzų bosas užsimanytų užeiti į „Mercedes-Benz“ automobilių saloną, galėtų visiškai netrukdomas iš jo išvažiuoti naujausiu, prabangiausiu S klasės modeliu. Svarbiausia, kad niekas jam už tai nieko nepadarytų. Bet aišku, jie yra protingi ir taip šokiruojančiai nesielgia. Kai sėdėjau japonų žiniasklaidoje sklandė informacija, kad net vietos teisingumo ministras dėlioja reikalus su jakudzomis“.
Netikėtas susitikimas Lukiškėse
Japonijos kalėjime A. Gavėnas praleido 4 metus ir 10 dienų. „Bet visą tą laiką dėjau milžiniškas pastangas, kad išvykčiau kalėti į Lietuvą. Kai jau iš Fuchu buvau vežamas į Tokijaus oro uostą ir skraidinamas į Lietuvą, jaučiausi neblogai, – pasakojo Andrius. – Tiesa, tarp dviejų mane prižiūrinčių pareigūnų netikėtai aplankė milžiniškas nerimas: Juk skrendu ne į namus, o į Lukiškes! Tada pradėjau klausinėti, kokia dabartinė situacija mūsų kalėjimuose, kaip reikia elgtis tenai atvykus. Vienas iš mane lydėjusių pareigūnų šyptelėdamas atsakė: „Tiesiog būk savimi“.
2014 metų spalį atvežtas į Lietuvą Andrius privalėjo kalėti tuomet veikusiame Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. „Tik atvykus jau sekančią dieną išgirdau nemažai triukšmo, šūksnių – tie „gaidžiai“, o anie – „ožiai“. Tenai dirbantys prižiūrėtojai pasirodė ne ką mažiau įžūlūs nei kalintieji asmenys, – pirmais įspūdžiais iš Lietuvos kalėjimo dalijosi Andrius. – Pamenu, laiptais leidžiasi ir kone stumia alkūnėmis raumeningi ir chuliganiškai žingsniuojantys vyrai su sportiniais kostiumais, kuriuos puošė didžiausi užrašai ir šriftai. Po Japonijos pirmas įspūdis buvo tikrai baisus. Paskui patekau į bendrą kamerą, vos užėjus tvyrojo nejauki įtampa. Pamenu, vienas net nusikeikė mane išvydęs. O kitas paklausė: „Iš kur tu?“ Aš jiems atsakiau: „Iš Japonijos“. Netrukus girdžiu pasigirsta pažįstamas balsas ir žiūriu išlenda tas pats lietuvis, kuris kartu kalėjo Japonijoje. Toje kameroje mes buvome visi pargabenti iš skirtingų pasaulio šalių: mes du iš Japonijos, kitas iš Skandinavijos, trečias dar iš kažkur“.
Kokios pagrindinės taisyklės lietuviškoje „zonoje“? „Man jie iškart paaiškino – svarbiausia: nelipk basas ant žemės, plauk rankas ir tiesiog būk toks, koks esi“, – prisiminė Andrius.
Po trijų Lukiškėse praleistų mėnesių Andrius sutiko dar vieną mūsų šalies gyventoją, kurį jau prieš tai buvo matęs Japonijoje, Fuchu kalėjime. Tenai jis buvo sutikęs ir Kauno senosios mafijos legendą, iki gyvos galvos nuteistą Henriką Daktarą.
Po Lukiškėse praleisto pusmečio, Andrius buvo perkeltas į Pravieniškių antruosius pataisos namus. „Tenai sutikau vadinamosios „Pravieniškių mafijos“ bylos atstovus. Su kai kuriais iš jų esu bendravęs. Teko pasišnekučiuoti su Panevėžio Tulpinių veikėju Audriumi Andriušaičiu (du kartus kalėti iki gyvos galvos nuteistu žiaurumais pagarsėjusios grupuotės nariu). Tuo metu, kai kalėjau netoliese gyveno ir už finansinius nusikaltimus nuteistas Sergejus Rachinšteinas. Jis į Lietuvos kalėjimą buvo atgabentas po slėpynių Azijoje“, – apie sutiktas kriminalines „įžymybes“ kalbėjo Andrius.
Jis atvirai pripažino, kad kalėjime išties būdavo galima įgyti visko, ko tiktai širdis geidžia. „Sakyčiau, kad net kur kas lengviau nei laisvėje, – pažymėjo Andrius. – Taigi, buvo, kad ir parūkydavau „žolės“, pauostydavau amfetamino. Kalėjimas tokia vieta: kas nori – tenai knygas skaito ir būna su skaitančiais, kas nori „bachūrauti“ – laiką leidžia su „bachūrais“, o kas nori „kaifuoti“ su „kaiforiais“. Tenai, būtent toks gyvenimas...“.
Kauniečių gauja Tailande
2015 metais sausio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, Japonijos Chibos apygardos teismo 2011 m. kovo nuosprendžiu A. Gavėnui paskirta bausmė suderinta su Lietuvos Baudžiamuoju kodeksu. Taigi, galutinė bausmė – 8 metai laisvės atėmimo.
„Kitas Japonijos ir Lietuvos kalėjimuose sutiktas lietuvis išėjo į laisvę pusmečiu anksčiau už mane. Aš buvau paleistas 2017 metų gegužę. Teismas manęs pagailėjo ir nurėžė 2 metus, 9 mėnesius, – pasakojo Andrius. – Buvo atsižvelgta į tai, kad vengiau destruktyvių grupių. Nors tiesą pasakius, nevengiau. Kalėjime mane daugelis vadino „japonu“. Bet nepaisant visko, labai gerai sutariau su būrio viršininku ir jis užtarė mane teisme, kad būčiau anksčiau paleistas į laisvę“.
Sugrįžęs iš kalėjimo, A. Gavėnas Kauno gatvėse ir parduotuvėse visiškai atsitiktinai sutiko anksčiau Tailande pažinotus vyrus, kurie jam anuomet pasiūlė įsivelti į avantiūras su narkotikų siuntomis. Nors Andrius nenorėjo įvardinti jų pavardžių, tačiau mums pavyko sužinoti kai kurių iš jų tapatybes ir vėlesniais metais padarytų nusikaltimų aplinkybes.
Vienas iš kauniečių – Andrius Šalaka, 2012 metų spalį buvo patekęs į Kauno ir Tailando kriminalistų akiratį. Paaiškėjo, kad jis su bendrininkais ant kai kurių Kaune esančių SEB bankomatų įtaisydavo prietaisą, susidedantį iš mažos vaizdo kameros ir duomenų skenavimo įrenginio. Perkėlę pavogtą informaciją į suklastotas korteles nusikaltėliai iš bankomatų Tailande ir Kambodžoje susišluodavo pluoštus kupiūrų.
Kaip jau skelbta žiniasklaidoje, Tailande lietuviai vogdavo pinigus užsimaukšlinę ant galvos žalias plastikines kaukes ir juodas kepures. Jiems pavyko pavogti 300 tūkst. tailandietiškų batų. Sukčiai korteles į bankomatus kišo 149 kartus, bet bandymai ne visuomet būdavo sėkmingi. Per kratą pareigūnai pas sukčius rado 30 suklastotų kortelių.
Anot žiniasklaidos pranešimų, kiek vėliau Patajos teisėsaugininkai sulaikė dar du A. Šalakos gaujai priskiriamus kauniečius – Vaidotą Diržį ir Antaną Chmieliauską. Jie turėjo 52 padirbtas korteles. Skirtingai nei Tailande, Kaune nusikaltėliai nebijojo būti nufilmuoti ir eidami vogti bankinių duomenų veido neslėpdavo. Sukčiai buvo nusitaikę į keturis SEB bankomatus.
Praėjus kuriam laikui A. Šalaka buvo sulaikytas Anglijoje. Jis siaubdavo bankomatus su kitu kauniečiu, kurio namuose kriminalistai aptiko apie 100 padirbtų kortelių, magnetinių juostų, duomenų nuskaitymo įrenginių.
Tačiau nespėję surinkti A. Šalakos kaltės įrodymų pareigūnai trumpam paliko jį laisvėje ir skaudžiai nusvilo. Kai po savaitės tyrėjai ruošėsi jaunuoliui pareikšti įtarimus, jis jau buvo pasprukęs. A. Šalakos tėvas pareigūnams pareiškė, kad sūnus skubiai susidėjo mantą ir išvyko į užsienį. Vyro paieška buvo paskelbta, tačiau kurį laiką jo nepavyko surasti.
Lietuvos ir Tailando žiniasklaidoje aprašyta gauja buvo įvardijama kaip kauniečių grupuotė, užmezgusi glaudžius ryšius su Tailando nusikaltėlių gaujomis. Vienai jų vadovavo pakistanietis, pinigams išgryninti samdantis žmones iš Rytų Europos. Šios gaujos nariai ne tik šluodavo bankomatus, bet ir netikromis kortelėmis atsiskaitinėjo prekybos centruose, pirko brangius papuošalus. Pavyzdžiui, A. Chmieliauskas įkliuvo Patajos juvelyrikos parduotuvėje, kai bandė atsiskaityti už aukso dirbinius.
Yra duomenų, kad neva dabar A. Šalaka gyvena Jungtinėje Karalystėje. Per socialinių tinklų profilius pavyko sužinoti, kad vyras greičiausiai verčiasi legalia veikla, turi šeimą. Pagrindinėje profilio nuotraukoje jis pozavo su dviem mažamečiais vaikais.
„Kartą visai netikėtai vienoje iš Kauno parduotuvių sutikau vieną iš tos kompanijos veikėjų. Jis aiškino, kad neva tą pagrindinį Tailande veikusį lietuvį, jie patys vis bando sugauti dėl skolų ir apgavysčių. Rodos, kad dabar jie gyvena normaliai, ramiai. Bet nenorėčiau daugiau jų sutikti ir apie juos ką nors žinoti“, – pasakojo Andrius.
Pasiteiravus, galbūt jis vis dar jaučia nuoskaudą ir pyktį minimų kauniečių atžvilgiu, kurie jo gyvenimą kardinaliai pakeitė ir dėl kurių jam teko praleisti gražiausius savo jaunystės metus Japonijos ir Lietuvos kalėjimuose, A. Gavėnas atsakė filosofiškai: „O gal visgi turėjo būti toks mano nueitas kelias? Gal žvelgiant giliau, jie ir savotišką dovaną man padarė, kad tapau tuo, kuo šiandien esu. Juk būtent pirmąsyk būdamas už grotų Japonijoje ir išsiblaiviau. Nes iki tolei – faktiškai nuo 16 metų labai neilgam būdavau išsiblaivęs ir išsilaisvinęs nuo gėrimų bei kvaišalų. Šiandien sau tikrai patinku ir džiaugiuosi dabartiniu gyvenimu“.
Džiaugiasi gyvenimu be svaigalų
Per tuos Andriaus kalėjime praleistus metus jo mamai buvo rimtai sušlubavusi sveikata – pasklidus žiniai apie Japonijos kalėjimą, moterį ištiko insultas. Tačiau sūnui sugrįžus į laisvę ėmė taisytis mamos sveikata bei nuotaikos. Šiandien jie labai gerai sutaria ir dažnai kontaktuoja.
Andrius sako, kad net sugrįžęs iš kalėjimo kuriam laikui buvo įnikęs į alkoholizmą bei narkotikus. Būdamas neblaivus padarė avariją ir kone nusikaltimo vietoje buvo sučiuptas už vairo. Nedaug trūko, kad jis vėl būtų sugrąžintas į kalėjimą.
„Jau tada buvo pasiektas toks lygis, kad negalėjau nei baliavoti, nei nebaliavoti, – neslėpdamas tamsios praeities pasakojo Andrius. – Paskui savo noru kreipiausi į Linksmakalnyje esantį reabilitacijos centrą „Sugrįžimas“. Bendravau su psichologais, tiesiog per ašaras įsiprašiau pas juos. Būtent jie mane ir prikėlė bei pastatė ant kojų. Tik jų pastangų dėka, šiandien eina jau 2 metai ir beveik 4 mėnesiai, kai visiškai nevartoju alkoholio ir jau beveik 1,5 metų nerūkau“.
Šiandien jis mąsto, kad kai žmogus be saiko vartoja alkoholį – tuo pačiu bėga nuo savo jausmų. „Supratau, kad jausmus reikia išjausti. Kur kas daugiau žalos sau pridarai kaip svaigalus ištisai vartoji“, – tvirtai įsitikinęs Andrius.
Šiais metais A. Gavėnas ketina baigti dvyliktos klasės mokslus. Jis įsidarbino elektriku. Pagaliau jis išlaikė vairuotojo teisių egzaminą, gavo pažymėjimą ir vairuoja automobilį. Neretai darbo reikalais keliauja po Lietuvą.
Džiaugiasi, kad pagaliau gerai sutaria su mama, ir broliu, kuris šiuo metu gyvena Norvegijoje. „Moteris? Yra... Nors jau kurį laiką bendraujame, bet dar negyvename kartu, – kalbėjo Andrius. – Atvirai pasakius, dar negalvoju apie šeimą. Nes dar reikia šiek tiek pabūti su savimi. Geriau suvokti, ko noriu šitame gyvenime“.
Pašnekovas teigia, kad pasižiūri per internetą mano transliuojamus kriminalinius pasakojimus. „Tačiau juos žiūrėdamas dabar kur kas labiau žaviuosi ne demonstruojamu banditų gyvenimu, bet policijos darbu. Dabar jei būčiau vaikas – gal ir policininku norėčiau tapti, – samprotavo jis. – Nuo jaunystės žavėjausi „Krikštatėvio“ romanu bei filmais, jakudzomis, kalėjimais. Bet štai ir viskas išsipildė. Realiai visa tai – pamačiau gyvai ir savo akimis. Taigi, sakyčiau: būk labai atsargus, kai tikrai kažko nori...“.
Baigdamas atvirą pasakojimą Andrius patvirtino, kad savo išpažintimi labiausiai norėtų prisibelsti iki pasiklydusių jaunuolių. Dabar jis nė trupučio neabejoja, kad daugelis jaunų žmonių kurjeriais tampa dėl pinigų.
„Bet jei vieną sykį pravažiavai, tikrai nesibaigs tuo, kad čia jau viskas. Teks vėl važiuoti arba net įsiprašyti pačiam važiuoti ir tada papulsi, – dalijosi savo skaudžia patirtimi Andrius. – Jei tau kažkas jėga tai liepia daryti – nepasimesk, atvykęs į oro uostą nepabijok kreiptis į paprastus darbuotojus ir jiems pasakyk, jog kažkas guli įtartino tavo krepšyje. Šita problema tikrai egzistuoja. Buvau nustebęs, kai sužinojau, kad kilogramas amfetamino kainuoja 1 – 4 tūkstančius dolerių, o tuo tarpu Japonijoje pas jakudzas kaina būtų pašokusi net iki 400 tūkstančių. Anų laikų kainomis tiems, kurie pasiunčia mulus, už vieną kilogramą būdavo sumokama iki 125 tūkst. Žinau, kad vieną kartą tu praveži, bet antrą kartą tu busi nenaudingas ir tau specialiai vis tiek įdės kažko pamaišyto. Dar keturis žmones tokius siųs, juos priduos, paskambins, kad šitie veža. O tarpu tas penktas – vienintelis taps laiminguoju ir su 5 kilogramais praeis tuo metu, kai policija bus užsiėmus tais sulaikytais keturiais nelaimėliais. Žinau, kad be manęs į Japoniją dar penki lietuviai taip važiavo ir panašiai papuolė kaip aš. Jų visų tiesus kelias buvo nutiestas į Tokijaus kalėjimą“.
Kai atsisveikinus Andriaus paklausiau, ką jis palinkėtų žmonėms, kurie verčiasi narkotikų prekyba ir sulaužo jaunuolių likimus, mano pašnekovas atsakė ramiai: „Žymus kinų mąstytojas Konfucijus kartą yra pasakęs: Nei viena snaigė nenukrenta ten, kur jai nereikia...“.
