Psichoterapeutė atsakė į šiuos klausimus:
– Šiuo metu, jau apie tris mėnesius, jaučiuosi labai prislėgta. Daugiau apatiška, nuolatos pavargusi, jautri. Stengiuosi save prablaškyti, sportuoju, pasivaikštau, tačiau šis jausmas neapleidžia. Niekas nebedžiugina, skaityti nebegaliu, nes sunku dėmesį išlaikyti. Nebežinau, kas man įdomu ar ko noriu. Toks jausmas, kad gyvenu nesavo gyvenimą. Sunku. Blogas mintis veju šalin, bet jos darosi labai atkaklios ir sunkiai išvejamos. Puikiai suprantu, kad patarimo niekas auksinio duoti negali, tik aš pati, savo galvoje galiu atrasti atsakymus ir išeitį, bet kasdien darosi vis sunkiau.
– Visą gyvenimą nuo pat vaikystės patiriu nerimą. Darželyje sunku išskirti su mama, mokykloje kontrolinių baimė, muzikos mokykloje, kad neišmokau, kad nesiseka. Universitete, kad neišlaikysiu egzamino... Ištekėjusi trečiame kurse, kad bijojau, kad nepavyks baigti mokslų. Gimė vaikai bijojau, kad susirgs baisiom ligom, kad susirgsiu pati ir t.t. Šiuo metu po dviejų klubų sąnarių endoprotezavimo ir užklupusios pandemijos, bijau dirbti, nes fizinis krūvis tapo per sunkus, nes kolegų požiūris pasikeitė. Daug tenka darbe patirti kontaktų, baisu susirgti. Nerimas kankina ištisai. O dar santykiai su artimaisiais? Atsirado didžiulis nepasitikėjimas. Kaip neišprotėti, kaip save nuteikti pozityviai?
– Dirbu vaikų darželyje. Noriu paklausti, ką daryti su vaiku, kuris per visą dieną suvalgo kelis kąsnelius. Mūsų santykiai – puikūs.
– Noriu paklausti, kodėl KIEKVIENĄ dieną galvoju, ką turėjo iškęsti Matukas, kurį daužė ir nužudė tėvai. Aš niekaip tos istorijos negaliu pamiršti, ji persekioja mane kiekvieną dieną, nors aš svetimas žmogus. Kas tai galėtų būti, kodėl aš visada apie tai galvoju, kaip tai baisu? Tegul ilsisi ramybėje.
– Pastaraisiais metais įvyko daug pokyčių. Nekalbant apie pasaulinio lygio pokyčius, mano gyvenime įvyko fizinės ir oficialios skyrybos, gyvenamosios vietos pakeitimas bei darbo pakeitimas. Vienu metu jaučiausi, kad naujas gyvenimas mane veda aukštyn. Bet jau antras mėnuo, kai nesusidoroju su pesimizmu. Jaučiuosi labai vieniša, bet žmonės mane erzina. Tai labai keista, nes visada buvau kompanijos žmogus. O dabar atrodo, jog niekas man neįtinka. Pyktis kyla net ant artimųjų. Nenoriu nuodyt nei savo gyvenimo, nei kitų. Bet nežinau, kaip su tuo tvarkytis. Nes nei malda, nei meditacija čia nepadeda.
