Nuo pat 2015 m., kai valstybės remiama Rusijos dujų milžinė „Gazprom“ ir penkios didelės Europos energetikos įmonės sudarė 9,5 mlrd. eurų vertės konsorciumą šalia esamo dujotiekio Baltijos jūroje pakloti dar vieną, šis projektas sulaukė aršios kritikos. JAV vyriausybės pasipriešinimas NS2, kurį paskatino nerimas, kad dujotiekis padidins neigiamą Kremliaus įtaką – vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių sutaria abi JAV partijos. Daugelis europiečių, ypač rytuose, taip pat baiminasi, kad dujotiekis padidins ES priklausomybę nuo Rusijos energetikos, be to, pakenks Ukrainai, kuri neteks tranzitinių mokesčių iš dabartinio dujotiekio. Prancūzija šią savaitę vėl pakartojo nepritarianti projektui. Europos Komisija, kuri daugelį metų sėkmingai sutramdė „Gazprom“ ambicijas Europoje, į projektą žvelgia skeptiškai, o Europos Parlamentas griežtai jam priešinasi. Daugelis jų nuomonę vertinančių vokiečių svarsto, kodėl jų vyriausybė vis tiek užsispyrusi siekia vykdyti projektą.
Tačiau vyriausybė nenusileidžia. Praėjusį rugpjūtį apnuodijus Rusijos disidentą Aleksejų Navalną, Vokietijos ministrai kurį laiką svarstė nutraukti NS2, tačiau netrukus apsigalvojo. Paklausta apie neseniai Maskvoje suimtą A. Navalną, Vokietijos kanclerė Angela Merkel atsakė, kad savo nuomonės apie NS2 nepakeitė ir pridūrė, kad pati JAV ir toliau perka Rusijos naftą. Kad galėtų apeiti JAV sankcijas, negausiai apgyvendintos šiaurės rytų Vokietijos žemės Meklenburgo Vakarų Pomeranijos, į kurią bus atvestas dujotiekis, savivaldybė netgi įkūrė fondą (daugiausiai remiamą „Gazprom“), kuris tarpininkauja tarp NS2 ir rangovų įmonių – neva „kovos su klimato kaita“ vardan (tikri klimato kaitos aktyvistai tuo pasipiktino).
Tačiau panašu, kad toks bandymas nenusiseks. JAV pastangos užkirsti kelią NS2 jau davė vaisių. Kongresas patvirtino dvi į dujotiekį nutaikytų sankcijų serijas, o per pastaruosius septynis mėnesius jas dar praplėtė. 2019 m. gruodį vien pagrasinus sankcijomis Šveicarijos povandeninės statybos įmonė „Allseas“ atsiėmė iš projekto savo laivus, taip sustabdydama statybas beveik metams ir atnešdama „Gazprom“ šimtus milijonų dolerių nuostolių. Išsigandusios pasitraukė ir daugelis kitų įmonių – nuo inžinerijos iki draudimo.
Statybos vėl pradėtos gruodį. Tačiau spaudimas didėja. Sausio 19 d., paskutinę D. Trumpo valdymo dieną, JAV vyriausybė įvedė sankcijas dujotiekį tiesti pritaikytam Rusijos laivui „Fortuna“. Prieš kelias savaites Kongresas pritarė 2019 m. priimtos sankcijų serijos pataisoms. Pasak Varšuvos konsultacijų įmonės „Esperis“ analitiko Mateuszo Kubiako, smarkiai praplėtus Amerikos sankcijų galinčių sulaukti įmonių sąrašą, kad šis apimtų ir draudimo bei sertifikatų teikimo įmones ir kitas įmones, remiančias „dujotiekio tiesimo veiklą“, naujieji JAV įstatymai „gali viską pakeisti“. Jis teigia, kad nepaisant vėlavimo ir didesnių išlaidų, Rusija greičiausiai galų gale užbaigtų tiesimo ir kitus techninius darbus. Tačiau sertifikavimo (techninio proceso, skirto pademonstruoti, kad dujotiekis atitinka tarptautinius saugumo ir projektavimo standartus) „negalima paprasčiausiai perleisti kokiai nors neaiškiai Rusijos įmonei“, – tvirtina jis.
Kita problema – laikas. Net ir geriausiomis sąlygomis visus darbus, taip pat ir sertifikavimą, Rusijai būtų sunku užbaigti iki Vokietijos rinkimų rugsėjo 26 d. Gali būti, kad šie rinkimai padės į valdžią ateiti Vokietijos Žaliųjų partijai, kuri griežtai priešinasi NS2, o jai tektų valdyti su A. Merkel Krikščionių demokratų partija, dabar vadovaujama Armino Lascheto, kuris projektą palaiko. Dujotiekis gali tapti rimta problema derybose dėl koalicijos. „Jei A. Laschetas nori sudaryti koaliciją su mumis, patarčiau jam nestoti į V. Putino ir „Nord Stream 2“ gerbėjų klubą“, – pareiškė vienas vyriausiųjų Žaliųjų partijos narių Cemas Özdemiras, laikomas tikėtinu kandidatu į užsienio reikalų ministro postą.
Agresyvi D. Trumpo administracijos sankcijų politika sukėlė nerimą net griežčiausiems NS2 priešininkams Europoje (ir apsunkino gyvenimą tokiems politikams kaip C. Özdemiras). J. Bideno politika neabejotinai bus švelnesnė. Tačiau jis NS2 priešinosi dar būdamas B. Obamos viceprezidentu, o praeitą savaitę jo atstovė spaudai pavadino projektą „labai blogu sandoriu Europai“, tačiau pridūrė, kad naujoji administracija vis dar peržiūrinėja atitinkamus įstatymus. Vis dėlto, kaip pastebi B. Obamos laikų Valstybės departamento sankcijų koordinatorius Danas Friedas, galutinis naujųjų įstatymų tekstas sudaro sąlygas prezidentui šiek tiek lengviau jų atsisakyti. „Tai – užuomina, kad Kongresas nori susitarti“, – teigia jis.
Koks galėtų būti susitarimas? Vienas pasiūlymas – sukurti automatišką procesą įvesti sankcijas „Gazprom“, jei Kremlius nesilaikytų 2019 m. su A. Merkel sudaryto penkerių metų trukmės sutarimo ir toliau tiekti dujas per Ukrainą. Kitas pasiūlymas – sudaryti platų susitarimą, kuriuo JAV sutiktų atsisakyti sankcijų mainais už platesnius Vokietijos įsipareigojimus skatinti energetinį saugumą Rytų Europoje. Dėl sankcijų vėluojantys darbai atveria daugiau erdvės deryboms. Tačiau kol kas Vokietijos vyriausybė susidomėjimo tokiu pasiūlymu nerodė. „Neteisinga, kad JAV atvyksta ir prašo Vokietijos susitarimo; Vokietija to turi norėti ir pati“, – teigia D. Friedas.
Kai kas vis dar tikisi, kad nuomonę pakeis Vokietijos kanclerė. „Atsisakyti projekto dar ne per vėlu“, – teigia Lenkijos ambasadorius Vokietijoje Andrzejus Przylebskis. Tačiau, pasak Berlyno organizacijos „German Council on Foreign Relations“ atstovės Sarah Pagung, gali būti, kad jei JAV projektą sustabdys, A. Merkel dėl to labai neliūdės. NS2 jau tapo didžiausiu Vokietijos užsienio politikos galvos skausmu. Jei projektą pražudytų sankcijos, Vokietija atsikratytų naštos ir neturėtų prisiimti kaltės, be to, jai greičiausiai nereikėtų mokėti Rusijai didelių kompensacijų. Tai būtų liūdnas galas netikusiam projektui.