Šioje dramoje dalyvavo keletas intriguojančių personažų. Tarp jų buvo rusų teisininkė, 2016 m. susitikusi su Donaldo Trumpo rinkiminės kampanijos atstovais – vėliau apie šį susitikimą rašyta R. Muellerio ataskaitoje apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkimus. Dar vienas įdomus veikėjas buvo susietas su kaltinimais korupcija pasaulinėje futbolo organizacijoje FIFA. Pinigų plovimo byla ir įtarimai, kad Šveicarijos teisėsaugos pareigūnai palaiko artimus santykius su pareigūnais Rusijoje, gali visiškai sužlugdyti Šveicarijos pastangas nusikratyti reputacijos, kad ji pasiruošusi slėpti įtartinų žmonių pinigus.
Šio skandalo centre – grobis iš vadinamosios Magnitskio bylos. 2009 m. teisininkas Sergejus Magnitskis mirė Rusijos kalėjime. Jis dirbo sukčiavimo byloje, kurioje buvo tiriama, ar Rusijos valdžios pareigūnai ir policininkai padedami jiems nuolaidžiaujančių teismų pasisavino 230 mln. dolerių susigrąžintų mokesčių iš investicijų įmonės „Hermitage Capital Management“. Nuo to laiko apgaulę atskleisti stengiasi įmonės įkūrėjas ir buvęs S. Magnitskio darbdavys Billas Browderis. Dėl jo pastangų keletas šalių, tarp jų ir JAV bei Jungtinė Karalystė, priėmė vadinamuosius „Magnitskio įstatymus“, kuriuose numatoma, kad žmogaus teisių pažeidimus vykdantys ar pinigus vagiantys užsienio pareigūnai bus baudžiami sankcijomis. Gruodžio 7 d. priimta visą ES apimanti šių įstatymų versija.
B. Browderio komanda apgaule pasisavintus pinigus atsekė į 26 valstybes, tarp jų ir Šveicariją. Maždaug 11 mln. dolerių „Credit Suisse“ banke susieti su Vladlenu Stepanovu – neteisėtą mokesčių grąžinimą patvirtinusios pareigūnės vyru. Porai įvestos JAV sankcijos. Neatskleidžiamo dydžio suma UBS banke buvo susieta su rusų verslininku Dmitrijumi Klyujevu, kuriam taip pat įvestos sankcijos. Be to, dar 7 mln. dolerių UBS banke priklausė kitam verslininkui Denisui Katsyvui ir su juo susietoms įmonėms. 2017 m. viena iš jų – „Prevezon“ – nepripažindama kaltės sutiko išmokėti 5,9 mln. dolerių, kad be teismo susitartų byloje, JAV pradėtoje dėl turto konfiskavimo.
Visi su byla susiję rusai teigė, kad pinigai jų sąskaitose neturi nieko bendro su tariama apgavyste ir neigia, kad nusikalto. Tačiau B. Browderis nesutinka. 2011 m. „Hermitage“ pateikė baudžiamuosius kaltinimus Šveicarijos prokurorams dėl 230 mln. dolerių vagystės. Šie pradėjo tyrimą ir užšaldė sąskaitas. Tačiau nepaisant byloje padarytos pažangos ir kitų su byla susijusių tyrimų bei nemažai įvykius siejančių įrodymų, iki šiol niekam nebuvo pateikti kaltinimai ar konfiskuotas turtas. Lapkričio mėnesį Šveicarijos prokuratūra paskelbė planuojanti nutraukti tyrimą ir gražinti didžiąją dalį sąskaitose esančių pinigų savininkams. Ji taip pat paskelbė, kad nebeleis „Hermitage“ būti bylos ieškovu, remdamasi skundu, kurį, kaip spėja „The Economist“, pateikė „Prevezon“. Jei taip nutiks, „Hermitage“ nebegalės apskųsti sprendimo nutraukti tyrimą.
Pasak B. Browderio, šveicarai „kapituliavo“ susidūrę su Rusijos pastangomis kenkti tyrimui. Taip mano ne jis vienas. Keletas Šveicarijos politikų ėmė apie bylą kalbėti parlamente. 20 politikų grupė iš kelių Europos šalių pasirašė deklaraciją, kurioje skundžiamasi, kad Magnitskio bylą tiriantys Šveicarijos tyrėjai palaiko artimus santykius su Rusija. Gruodžio mėnesį JAV senatorius Rogeris Wickeris parašė valstybės sekretoriui Mike Pompeo ragindamas „užtikrinti, kad abipusė teisinė pagalba Šveicarijai netyčia netaptų Rusijos įtakos skleidimo įrankiu.“
Bylą tiriantys Šveicarijos pareigūnai neigia, kad jiems darė įtaką. Generalinė prokuratūra teigia, kad ryšys tarp pinigų, kurie, kaip manoma, plaunami Šveicarijoje, ir užsienyje atlikto nusikaltimo „turi būti įrodytas pakankamai įtikinamai“ ir kad nutraukti bylą neatlikus kruopštaus tyrimo buvo „pateisinama“. Tačiau „The Economist“ žurnalistams parodyti dokumentai, tarp jų ir teismo įrašai, verčia susimąstyti, ar Šveicarijos tyrimas tikrai buvo sąžiningas.
2013 m. tyrime dalyvavo trys Šveicarijos pareigūnai. Vyriausiuoju prokuroru ką tik buvo tapęs Patrickas Lamonas. Maždaug tuo pačiu metu padėti prokuratūrai tirti bylą buvo paskirtas policijos pareigūnas ir Rusijos ekspertas „Viktoras K.“ („The Economist“ negali atskleisti tikrojo jo vardo, nes taip būtų pažeidžiami Šveicarijos įstatymai, kuriuose numatyta, kad pavienių asmenų, nelaikomų viešaisiais asmenimis (taip pat ir nuteistų nusikaltėlių) tapatybės neviešinamos). Jų darbą prižiūrėjo Šveicarijos generalinis prokuroras Michaelas Lauberis. Tačiau negalima sakyti, kad tyrėjai nuo įtariamųjų palaikė tinkamą atstumą.
Šernai, meškos ir sraigtasparniai
2014 m. Viktoras K. išvyko į šernų medžioklę su Rusijos prokuroru Saaku Karapetjanu. Teismo dokumentų duomenimis, jie apsistojo Jaroslavlio regione, 320 km atstumu nuo Maskvos, o kelionę apmokėjo energetikos ir žemės nuosavybės srityse praturtėjęs oligarchas. Tą vasarą visi trys šveicarai su S. Karapetjanu poilsiavo prie Baikalo ežero. Už išvyką laivu sumokėjo rusai. 2015 m. rugsėjį P. Lamonas ir Viktoras K. kviečiami generalinio prokuroro Rusijos valstybiniu lėktuvu nuskrido iš Ciuricho į Maskvą. Dalį išlaidų apmokėjo rusai. Viktoras K. dar kartą išvyko medžioti su S. Karapetjanu (į „The Economist“ pateiktus klausimus Viktoras K. neatsakė).
Kas buvo šis svetingasis Rusijos prokuroras? Yra įrodymų, kad gali būti, jog S. Karapetjanas slepiant 230 mln. dolerių vertės apgavystę atliko pagrindinį vaidmenį. 2014 m. jis nusiuntė laišką JAV teisingumo departamentui, kuriame atsisakė pagalbos tiriant „Prevezon“ bylą ir tikino, kad įmonė bei jos savininkas nekalti. 2018 m. sraigtasparnio avarijoje žuvęs S. Karapetjanas apgavyste kaltino B. Browderį.
Įdomu, kad Teisingumo departamento tyrimas atskleidė, jog laiškas parašytas padedant „Prevezon“ konsultacijas teikiančiai teisininkei Natalijai Veselnitskajai. Teisingumo departamentas pateikė jai kaltinimus trukdymu vykdyti teisingumą byloje prieš „Prevezon“. Teisininkė taip pat žinoma dėl to, kad 2016 m. birželį D. Trumpo dangoraižyje susitiko su aukščiausiais Donaldo Trumpo rinkiminės kampanijos atstovais. Rinkiminei kampanijai buvo pažadėta, kad teisininkė padės rasti kompromituojančios informacijos apie Hillary Clinton. Tačiau, pasak kelių dalyvių, N. Veselnitskaja nukreipė temą ir ėmė kalbėti apie Magnitskio aktą – ji jau kurį laiką siekė, kad jis būtų anuliuotas.
Tais pačiais metais „Hermitage“ pateikė prašymą pateikti kaltinimus V. Stepanovui, kuris, pasak įmonės, negalėjo paaiškinti, kaip fondai atsidūrė jo sąskaitoje Šveicarijoje. Po keturių mėnesių P. Lamonas prašymą atmetė teigdamas, kad pateikti kaltinimus neužtenka įrodymų (vėliau „Hermitage“ prašė, kad jis iš tyrimo būtų pašalintas dėl šališkumo, tačiau teismas to padaryti nesutiko). 2016 m. rugpjūtį Viktoras K. vėl susitiko su S. Karapetjanu. Šįkart jie išvyko į Rusijos rytus medžioti meškų. Į kitam oligarchui priklausančią sodybą juos nugabeno sraigtasparnis. Pasak Viktoro K. duotų parodymų, vyrai kelias valandas kalbėjosi apie Magnitskio bylą.
Grįžęs į Šveicariją policininkas pareikalavo susitikti su Andreasu Grossu – Šveicarijos politiku, kuris parašė ataskaitą apie Magnitskio bylą Europos Tarybai, kurioje apkaltino Rusiją „masiniu nusikaltimo dangstymu“. Vėliau Viktoras K. teismui teigė: „Mano užduotis buvo pademonstruoti, kad ataskaitoje nepateikiama absoliuti tiesa, kad niekas dar nebuvo įrodyta, ir kad joje paprasčiausiai pateikiama B. Browderio versija... Pasakiau P. Lamonui, kad turime tučtuojau nutraukti tyrimą.“ A. Grossas apie savo susitikimą su Viktoru K. pasakojo taip: „Sutikau su juo pasimatyti, nes maniau, kad jis nori mano pagalbos. Tačiau iš tiesų susitikimas tapo visą dieną trukusiu tardymu. Atrodė, kad jis – ne Šveicarijos, o Rusijos tyrėjas.“ B. Browderis tikina, kad Viktoras K. norėjo pasėti dvejones ataskaitos tikslumu, kad galėtų nutraukti bylą.
Netrukus S. Karapetjanas pakvietė Viktorą K. į Maskvą aptarti „konfidencialaus“ klausimo. Viktoras K. paklausė savo viršininko, ar gali vykti. Leidimo jam nedavė – tačiau jis vis tiek išvyko. Pasak teismo dokumentų, jis be leidimo naudojosi diplomatiniu pasu. Už skrydžius jis sumokėjo pats, tačiau viešnagę Maskvoje apmokėjo rusai. Pasak 2018 m. Šveicarijos teismo dokumentų, viešėdamas Maskvoje jis „buvo pakviestas aptarti problemų bendrai tiriamose bylose“. Dokumentuose teigiama, kad jį apgyvendinęs rusas suorganizavo susitikimą su Magnitskio bylos atsakovo teisininke, nors „jis [Viktoras K.] apie tai nebuvo perspėtas iš anksto“. Manoma, kad toji teisininkė buvo N. Veselnitskaja – Magnitskio įstatymo panaikinimo siekusi teisininkė, kuri dalyvavo susitikime D. Trumpo dangoraižyje.
Medžiotojas tapo taikiniu
Teigiama, kad Viktoro K. kelionė įsiutino jo vadovus. Jam grįžus policija pateikė baudžiamuosius kaltinimus dėl keturių nusižengimų, tarp jų ir piktnaudžiavimo pareigomis bei kyšių ėmimo. Tačiau 2019 m. sausį M. Lauberio padalinys šiuos kaltinimus pakeitė lengvesniu kaltinimu „neteisėto pranašumo priėmimu“. Už šį nusižengimą skiriama maksimali bausmė – trys metai kalėjimo.
Iš dalies dėl to, kad be leidimo išvyko į Rusiją, Viktoras K. neteko darbo, be to, buvo nuteistas dėl dalyvavimo meškų medžioklėje. Tačiau kalėjimo jam neskirta. Vyrui net nereikėjo mokėti baudų: jam paskirta 9 000 Šveicarijos frankų (8 950 dolerių) bauda apskųsta ir vėliau panaikinta – pasak teismo, toks sprendimas priimtas siekiant „padėti jam grįžti“ į profesinį gyvenimą. Tačiau teismų elgesys su policininku netikėtai atlaidus pasirodė ir dėl kitų priežasčių. Jo teistumas neužfiksuotas registre. Tris ketvirčius jo išlaidų advokatams apmokėjo valstybė. Jis pripažintas nekaltu dėl dviejų kitų kelionių argumentuojant, kad jei būtų buvę bandyta jį papirkti, tai būtų įvykę ne Šveicarijoje, o Rusijoje – neatsižvelgiant į tai, kad Šveicarijos įstatymai apima visus nusižengimus, kurie daro įtaką pareigūno darbui jo šalyje, kaip, rodos, buvo ir šiuo atveju. Generalinė prokuratūra sprendimo neapskundė.
2019 m. birželį įvykusio posėdžio protokolo duomenimis, Rusijos pareigūnai tuo pačiu metu gyrė Viktoro K. darbą. Generalinis prokuroras teigė, kad jo „veikla labai paskatino Rusijos ir Šveicarijos pareigūnų bendradarbiavimą“.
M. Lauberio elgesys tais metais sukėlė ir daugiau skandalų. Laikraštyje „Financial Times“ pacituoti jo laiškai Šveicarijos teisininkams ir pranešta, kad jis planavo pasidalinti slapta Magnitskio bylos liudininkų informacija su pareigūnais Rusijoje. Prokuratūra atsisakė patvirtinti, ar šie duomenys teisingi. B. Browderis tikina, kad laiškai buvo autentiški. Sprendimas perduoti tokią informaciją supykdė daugelį politikų Europoje ir JAV, nes taip pažeidžiamos Interpolo ir Europos Tarybos, kuriai priklauso ir Šveicarija, gairės.
Kol kas didžioji UBS ir „Credit Suisse“ įšaldytose sąskaitose esančių pinigų dalis grįš sąskaitų savininkams. Likusi dalis – vos 1,1 mln. – laikomi lėšomis, kurių neteisėtumas įrodytas. Tačiau Šveicarijos generalinės prokuratūros naudotas metodas apskaičiuoti šią sumą sukėlė dar daugiau prieštaringų reakcijų. Buvo pasirinkta naudoti „proporcionalų“ metodą, kuriuo neteisėtų lėšų dalis labai sumažinama, jei (kaip nutiko ir šiuo atveju) pinigai kilnojami po kitas sąskaitas ir maišomi su kitomis lėšomis.
Toks sprendimas prieštarauja JT konvencijai dėl organizuoto nusikalstamumo, kuria leidžiama konfiskuoti kur kas didesnę pinigų dalį, net jei ji sumaišyta su kitomis lėšomis. Pasak šalies kovos su pinigų plovimu įstatymus padėjusio parašyti eksperto Marko Pietho, taip nesilaikoma ir įprastos daugelio šalių (tarp jų ir Šveicarijos) praktikos. „Jų naudota teorija paprasčiausiai neteisinga, – teigia jis. – Tokio argumento būtų galima tikėtis iš beviltiškai išeities ieškančio atsakovo advokato, o ne prokuroro, kuris privalo sekti neteisėtus pinigus. Atrodo, lyg jie patys norėtų kenkti savo interesams. Labai keista.“ Generalinė prokuratūra teigia, kad tokia metodologija atspindi „pademonstruotą sąsają tarp Šveicarijoje konfiskuotų pinigų ir Rusijoje įvykdyto nusižengimo“.
B. Browderis pagrasino, kad jei Šveicarijos bankai grąžins lėšas savininkams, jis paduos juos į teismą dėl JAV sankcijų pažeidimo (abu bankai teigia, kad negali komentuoti esamų ar galimų santykių su klientais, tačiau yra įsipareigoję laikytis jiems taikomų įstatymų ir reglamentų). Spėjama, kad B. Browderis ieškinį pateiks per kelias artėjančias savaites.
Tuo tarpu M. Lauberis bylos vykdymui nebevadovauja. Rugpjūčio mėnesį teismui pripažinus, kad jis slėpė susitikimą su FIFA vadovu Gianni Infantino ir melavo savo viršininkams tuo metu, kai prokuratūra tyrė korupciją šioje organizacijoje, jis pasitraukė iš generalinio prokuroro pareigų. Šveicarijos parlamentas atėmė jo neliečiamybę, taip atverdamas kelią jam iškelti baudžiamąją bylą. M. Lauberis nusikaltęs neigia. Jis nesutiko atsakyti į „The Economist“ pateiktus klausimus pareiškęs, kad nebeina generalinio prokuroro pareigų. Pasak M. Pietho, FIFA ir Magnitskio bylos atskleidžia, kad Šveicarijos kriminalinio teisingumo sistemoje „yra rimtų bėdų“. Jis teigia, kad abiem atvejais prokurorai palaikė neprofesionaliai artimus santykius su trečiosiomis šalimis. Be to, niekur neužfiksuota, apie ką kalbėta svarbiausiuose susitikimuose.
Ši istorija apie rusų pinigus ir glaudžius santykius tarp pareigūnų gali būti žalinga Šveicarijai, turinčiai didžiulę lengvatinio apmokestinimo privačiam turtui rinką ir du didelius finansų centrus – Ženevą ir Ciurichą. Nėra jokių abejonių, kad per pastarąjį dešimtmetį šalis tapo nebe tokia svetinga nešvariems pinigams, tarp jų ir kleptokratų pavogtoms valstybinėms lėšoms. Be to, Šveicarija labiau pasiryžusi padėti kitoms Vakarų šalių vyriausybėms sekti mokesčių vengiančius asmenis ir netgi dalinasi informacija apie sąskaitas, kuri pagal šalies saugumo įstatymus kažkada buvo laikoma neliečiama. Tačiau Magnitskio byla stabdo šią nedidelę pažangą. B. Browderio nuomone, padėtis dar blogesnė. Pasak jo, viešai pateikti įrodymai atskleidžia, kad Šveicarijos pareigūnai elgėsi taip, jog „buvo gana aišku, kad vyksta kažkas neteisėto.“ „Niekas nesitikėtų tokio Šveicarijos pareigūnų elgesio. Dėl to valstybė atrodo kaip korumpuota trečiojo pasaulio šalis“, – teigė jis.