O kiek įmonių Lietuvoje užsiima juvelyrikos verslu?
Vaidas Cerebiejus, VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ direktoriaus pavaduotojas, pateikia skaičių: šiuo metu šalyje yra registruotas 1 571 ūkio subjektas, užsiimantis veikla su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais. Tai daug ar mažai? Prieš maždaug 20 metų tokių įmonių buvo registruota iš viso tik 313. Tai mažmeninės, didmeninės prekybos įmonės, gamintojai, importuotojai, lombardai ir t. t. Deja, statistinių duomenų apie jų veiklos apimtis pašnekovo atstovaujama įstaiga neturi. Tačiau įvertinus vykstančius globalizacijos procesus bei besiplečiančią vieningą ES rinką, Lietuvoje dominuoja daugiau įvežtiniai (importuojami) tauriųjų metalų ir brangakmenių jau gatavi gaminiai. Dažniausiai tokia produkcija įvežami iš Turkijos, Italijos, Lenkijos. Mat bent jau minėtose šalyse juvelyrikos pramonė turi gilias tradicijas ir dauguma ten sukurtų masinių gaminių skirti daugiau vidutines pajamas turintiems pirkėjams.
O kas domina mūsų pirkėjus? Populiarūs ir sidabro, ir aukso dirbiniai. Dirbiniai iš platinos ar paladžio – pasitaiko tik labai retais atvejais. Sidabro dirbinių skaičius rinkoje (ir jų paklausa), palyginti su aukso dirbiniais, yra žymiai didesnis. Priežastis paprasta: sidabro dirbiniai yra gerokai pigesni, todėl prieinami žymiai didesnei vartotojų grupei. O prie mūsų vartotojų įpročių, aišku, priversti taikytis ir gamintojai, ir importuotojai ar pardavėjai.
Tiesa, kartais tarp mūsų juvelyrų pasigirsta kalbų, kad Lietuvoje užsiimama ir „aukštuoju pilotažu“ juvelyrikoje: šlifuojami deimantai, taip juos paverčiant briliantais. Tačiau kol kas LPR neturi duomenų apie tokias įmones ar asmenis, šlifuojančius deimantus Lietuvoje. Tai nėra paplitęs verslas mūsų šalyje, diplomatiškai atsako V. Cerebiejus. Jau vien dėl to, kad norint šlifuoti deimantus, reikia turėti ir atitinkamą brangią įrangą, ir kvalifikuotų specialistų ir – svarbiausia – turinčių nemažos tokio darbo patirties. Juk deimantų šlifavimo kokybė labai įtakoja galutinio produkto – brilianto – kainą. Todėl tradiciškai (nes tai jau susiklostė istoriškai) deimantų šlifavimo kokybe ir patirtimi gali pasigirti Rusija, Izraelis, Belgija, o dabar – jau ir Indija.
Taurieji metalai ne tik įvežami, bet ir – išgryninami čia, Lietuvoje
Mat, kaip teigia V. Cerebiejus, tauriųjų metalų (aukso, sidabro) apdorojimas yra labiau ir plačiau paplitęs nei brangakmenių. Brangakmenius paprastai mūsų įmonės įsigyja iš užsienio tiekėjų, vykdami į įvairias parodas, muges, o taip pat iš atsiveža iš egzotinių tuo garsėjančių kraštų, pvz., Tailando. Taurieji metalai kaip žaliava taipogi įsivežama iš užsienio, tačiau Lietuvoje yra įmonių, kurios užsiima tauriųjų metalų išgryninimu. Šiuolaikinių technologijų dėka šie metalai išgaunami iš gyventojų supirktų senų, nenaudojamų daiktų – nuo dantų karūnėlių, juvelyrikos bei nemažai (santykinai) tauriųjų metalų turinčiose sovietinėse radijo detalėse.
Ir, aišku, save bei savo klientus gerbiantys gamintojai tauriųjų metalų lydinius gaminasi patys. Paprastai tam, kad lydinys būtų tinkamas juvelyriniams dirbiniams gaminti (nes grynieji taurieji metalai tam yra per minkšti) jis yra gaminamas ne vien iš tauriojo metalo, bet iš tam tikro „mišinio“: t. y. tauriųjų metalų ir kitų metalų lydinio. Tauriojo metalo kiekį lydinyje ir nusako trijų skaičių kombinacija–praba. Jeigu, tarkime, lydinyje yra 58,5 proc. aukso, vadinasi šio lydinio praba yra 585 (t. y. tūkstantyje lydinio masės dalių 585 dalys yra grynojo aukso). Kuo aukštesnė lydinio praba, tuo lydinys yra brangesnis, vertingesnis. Siekiant, kad būtų daugiau aiškumo ir mažiau sumaišties rinkoje, tauriųjų metalų prabos jau seniai yra standartizuotos. Štai Lietuvoje galioja aukso 375, 585, 750, 916, 999 standartinės prabos, kurios parodo minimalų tauriojo metalo kiekį lydinyje. Reikia turėti omeny, kad nuo aukso lydinyje esančių kitų komponentų – vario, cinko, sidabro ir kt. – labai priklauso lydinio spalva. Todėl, auksinio lydinio spalva gali būti labai įvairi: nuo rausvos, žalsvos, geltonos iki baltos. Tik pirkėjams svarbu žinoti, pabrėžia pašnekovas, kad gražesnės spalvos aukso dirbinys, nebūtinai bus vertingesnis (vertinant grynai merkantiliškai – pagal aukso kiekį jame).
Abejojate pardavėju, gaminiu ar jo etikete – kreipkitės į LPR specialistus
V. Cerebiejus kategoriška ir rekomenduoja visiems pirkėjams: papuošalus patartina įsigyti tik oficialiose parduotuvėse, o perkant – būtinai reikalauti pirkimo dokumentų (kasos čekių ir pan.), nepirkti turguose iš nepažįstamų asmenų ir pan. Reikėtų vengti pirkti tauriųjų metalų ir brangakmenių dirbinius, jeigu jie parduodami įtartinai pigiai, vengti pirkti elektroniniu būdu, ypač didesnės vertės, o jei jau pasiryžote – visaip įvertinkite visus nurodytus pardavėjo rekvizitus (pvz., fizinis adresas, pavadinimas, kodas ir kt.).
Perkant tauriųjų metalų dirbinį, būtina apžiūrėti dirbinyje esančius įspaudus (elektroniniu būdu pirkdami to padaryti, aišku, negalėsite). Lietuvoje veikia išankstinė tauriųjų metalų ir brangakmenių dirbinių kontrolės sistema – t. y. visi Lietuvoje skirti realizuoti tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai privalo būti patikrinti nepriklausomos (nei nuo gamintojo, nei nuo pardavėjo nei nuo vartotojo) institucijos ir paženklinti atitinkamais valstybiniais kontroliniais prabavimo ženklais, patvirtinančiais to gaminio tauriojo metalo prabą. Tas ženklinimas skirtas išimtinai pirkėjui. Lietuvos valstybinį kontrolinį prabavimo ženklą yra įgalioti įspausti tik Lietuvos prabavimo rūmai. Populiariausi aukso gaminiai 585 prabos gaminys ženklinami Lietuvos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu 585. Sidabro dirbinių populiariausia praba yra 925.
Be to, Lietuvoje galioja ir kitų Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybių nepriklausomų prabavimo priežiūros institucijų valstybiniai kontroliniai prabavimo ženklai. Taigi, pirkėjo užduotis yra įsitikinti, ar gaminyje yra tie ženklai, ir ar jie atitinka pirkėjo lūkesčius – t. y. ar jie reiškia tai, ką nori įsigyti pirkėjas. O pardavėjas privalo suteikti informaciją pirkėjui apie parduodamą gaminį ir apie gaminyje esančius ženklus, nors kartais ir patiems pardavėjams tų žinių trūksta. Gi perkant užsienyje, būtinai reikia susipažinti su toje valstybėje galiojančiomis taisyklėmis: kas ir kaip (kokiais ženklais) ženklina tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminius toje valstybėje.
O pasitikrinti tauriųjų metalų ir brangakmenių dirbinius V. Cerebiejus siūlo ne pas juvelyrą ar jo kolegą, o nepriklausomoje, nešališkoje institucijoje, Lietuvoje – bet kuriame LPR padalinyje – Druskininkuose, Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.
O va su brangakmeniais – viskas žymiai, žymiai sudėtingiau
Taip teigia dr. Arūnas Kleišmantas, tarptautinės klasės brangakmenių ekspertas, jo įsteigtoje ir vadovaujamoje Brangakmenių tyrimo laboratorijoje ekspertizes atliekantis nuo 1992 metų. Nes, pasak antrojo mūsų pašnekovo, Lietuvoje brangakmenių pramonės nėra, nes nėra nei apie brangakmenius žinių, nei gamybos tradicijų, nei jų nešiojimo kultūros. Nes terminas „brangakmenis“ turi griežtą apibrėžimą: tai natūralus (!) neorganinės kilmės mineralas, pasižymintis ypatingomis optinėmis, fizinėmis savybėmis, turintis aukštą komercinę vertę dėl savo grožio, retumo, ilgaamžiškumo, kietumo. O į tikrus brangakmenius Lietuvos ir visuosmenė, ir pati rinka, deja, dar nėra pasiruošusios investuoti.
Štai mūsų juvelyrinės parduotuvės pilnos papuošalų su brangakmeniais. Deja, „nuramina“ A. Kleišmantas: dauguma iš jų yra padirbiniai, imituojantys natūralius brangakmenius ar įvairiais metodais paveikti mineralai, pvz., perkristalizuoti; tad jų vertė tesudaro dešimtadalį natūralaus brangakmenio vertės. Dažniausiai nei pardavėjai, nei įmonių savininkai apie tai net nežino. Svetur pigiai įsigiję juvelyrinių dirbinių, Lietuvoje juos parduoda pakankamai brangiai, nors ir taikydami dideles nuolaidas. A. Kleišmantas dėl to kaltina tik pas mus bei Latvijoje (išskyrus visą ES) monopolines teises turinčias valstybines brangakmenių laboratorijas. Taip, kaip buvo buvo sovietiniais laikais. Dabar Rusijoje jau veikia per 10 privačių laboratorijų, kur brangakmenių sertifikavimas yra pripažįstamas tarptautinėje rinkoje. Aišku, ten labai stipri ir brangakmenių pramonė. O Lietuvoje kitų laboratorijų brangakmenių sertifikatai nėra pripažįstami, išskyrus valstybinę įmonę, priklausančią LPR. Tačiau patikimiausios ir garsiausios pasaulyje laboratorijos ar gemologijos institutai ir Europoje, ir Amerikoje yra… privatūs. Mat pasaulyje valstybinės įmonės, valstybės valdžios institucijos glaudžiai bendradarbiauja su privačiomis mokslinėmis laboratorijomis ar gemologijos institutais ir skatina, kad būtų kuo daugiau ruošiama specialistų ir kurtųsi naujos laboratorijos, nes visame pasaulyje nuolat gausėja brangakmenių falsifikatų gamyba ir prekyba.
Monopolija stabdo Lietuvos brangakmenių rinkos vystymąsi
Vienas iš stabdančių brangakmenių pramonės vystymosi Lietuvoje stabdančių veiksnių, A. Kleišmanto nuomone, yra tas, kad Lietuvoje monopolizuota brangakmenių laboratorija. Nes ji negina pirkėjų intereso: ten prisegtose brangakmenių etiketėse nurodoma ribota ar netiksli informacija. Iš Lietuvoje parduodamų deimantų nuo 80 iki 90 proc. yra tam tikrais būdais paveikti (tai ppat ir perkristalizuoti) sintetiniai deimantai. Tačiau minėtoje laboratorijoje išduotose etiketėse apie tai nerašoma. O tokių deimantų vertė – vos dešimtadalis natūralaus mineralo vertės. Ir spalvoti, ir paveikti brangakmeniai taipogi teverti tik 10 proc. natūralaus akmens. Tačiau minėtose etiketėse apie tai nerašoma; arba brangakmenio spalvos charakteristikos yra pažymima sklaisteliuose raide, kurios prasmės nesupranta nei pardavėjas nei pirkėjas. Beje, pastebi A. Kleišmantas, taip, kaip žymi brangakmenių charakteristikas vienintelė šalyje valstybinė brangakmenių laboratorija, taip nežymima tarptautiniuose jų sertifikatuose. O jei brangakmenis yra paveiktas, tai būtina apie tai pažymėti sertifikate prie akmens kilmės, o ne prie spalvos ir informuoti pirkėją: tai sintetinis, o ne natūralus brangakmenis.
Žymiausią Lietuvos gemologą liūdina tai, kad minėtoje laboratorijoje neatliekami moksliniai brangakmenių tyrimai. Kai pasaulyje dabar vos ne kas kas savaitę yra sukuriamos vis naujos brangakmenių poveikio priemonės. Tad situaciją su brangakmenių apdirbimu bei prekyba A. Kleišmantas apibendrina vienu sakiniu: kam vežti natūralius brangakmenius į Lietuvą ir jais prekiauti, jei dabartinė situacija suteikia galimybes klestėti falsifikatams, prilygindama juos natūraliems mineralams? O ištyrę tokius neva „natūralius“ brangakmenius kitose laboratorijose, rimti klientai jau nebepasitiki visa Lietuvos brangakmenių rinka.
Mūsų protėviai buvo žemdirbiai, o ne prekybininkai
Pasaulyje yra apie 4500 mineralų, o iš jų juvelyrinių akmenų ir brangakmenių yra tik apie 300, apie kuriuos mes ir toliau žinome labai mažai. Kodėl? Nes mūsų protėviai buvo nuostabūs žemdirbiai, ūkininkai, tad ir žinios jų buvo apie žemdirbystę, gyvulininkystę, o ne apie papuošalus, teigia A. Kleišmantas. O jie ir investuodavo: į žemę, arklą ir arklį. Deja, ir dabar mažai kas pasikeitė Lietuvoje, daugeliui liko tos pačios vertybės: investavimas į žemę ir į arklį, tik su keturiais ratais. Šioms vertybėms negailima, ypač automobiliui, nesvarbu, kad sumokėjus vis naujesniam modeliui dideles išlaidas, po 10-ies metų jo pradinės vertės lieka tik apie 10 procentų. Na, o jei damą papuošus juvelyriniais dirbiniais su natūraliais brangakmeniais, investicijos matomos akivaizdžiai, priešingai nei išlaidos į automobilį. Po 10 metų brangakmenio vertė gali padidėti ir 2 ir 3 ar net ir 10 kartų nei įsigyjant. Įprastai natūralūs brangakmeniai brangsta atspindėdami pasaulinę infliaciją. Tad jie buvo ir bus valiuta, bet tik tuomet jei jie yra natūralūs. Ir jei šeima įsigyja natūralų brangakmenį tai visada lieka išliekamoji jo vertė ir šeima išsaugo santaupas, išsaugodama turtą, o kartu ir valstybė yra išlieka turtinga, priešingu atveju kai perkami falsifikuoti brangakmeniai iš Lietuvos išvežama valiuta, o kartu ir valstybė skursta.
