2016 m. labai išaugus kobalto kainoms, jaunuoliai iš viso Kongo patraukė šalies pietus jo kasti. Šio išmaniesiems telefonams ir elektromobiliams naudojamo metalo paklausa labiausiai išaugo dėl to, kad norint pagaminti vieną automobilį jo reikia maždaug 10 kg (tuo tarpu telefonų baterijoms užtenka vos kelių gramų). Dalis atvykusių jaunuolių apsistojo Kavamos kaime, kur įsirengė trobeles iš brezentu dengtų lentų.
Dabar kaime vilties maža. Basi skudurais apsivilkę vaikai žaidžia gaudynių tarp smilkstančių malkų, deginamų pasigaminti anglies. 2018 m. rinkai persipildžius ir įmonėms ėmus dvejoti dėl elektromobilių dizaino, kobalto kainos smarkiai smuko. Maždaug 60 proc. visų pasaulio kobalto atsargų glūdi Konge, telkiniuose, išsibarsčiusiuose į kaimyninę Zambiją nusidriekusioje vadinamojoje kobalto juostoje. Kavamos gyventojai skundžiasi, kad pernelyg daug žemės parduota kalnakasybos įmonėms.
„Anksčiau kasdavome laisvai, – teigia kalnakasys Gerardas Kaumba. – Bet dabar vyriausybė pardavė visus kalnus.“ Vietovių, kuriose kasinėti gali atvykę darbininkai, vis dar yra, tačiau iškastą kobaltą jie privalo parduoti koncesijos leidimą turinčiai įmonei. Visą dieną liejant prakaitą galima uždirbti 7 dolerius. Daugelis suprato, kad daugiau uždirbti galima naktimis vagiant iš pramoninių kasyklų.
Konge dvi kasyklas turinti žaliavų milžinė „Glencore“ spėja, kad į jas naktimis įsibrauna apie 2 000 žmonių. Kitos įmonės sulaukia dar daugiau vagių. Praeitais metais iš Kinijai priklausančių molibdeno kasyklų vagis kartą išvarė Kongo kariuomenė – manoma, kad tuo metu neteisėtai kasinėjo apie 10 000 žmonių. Pasak vieno Kavamos gyventojo, į „Glencore“ kasyklas įsibrauti sunkiausia, nes jų apsauginiai su vagimis nesidera ir dažnai juos išvaiko paleidę šunis.
Kitose vietose kasinėtojus dažniausiai skatina patys apsauginiai, kurie vėliau pareikalauja pusės pelno. Neseniai kasyklose apsilankiusi penkių kasinėtojų grupelė pasakojo net ir sumokėjusi apsauginiams užsidirbusi po 150 dolerių. „Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio prabuvau skylėje“, – teigė vienas vyras, pasakodamas, kaip jie iškasė tunelį ir perdavė vienas kitam mineralo gabalus. Kartais skylėje slėpdavosi ir dieną. Komanda savo grobį pardavė pirkėjams kinams, dirbantiems netoliese miškelyje prie neasfaltuoto kelio pastatytoje skardinėje pašiūrėje. Prie pašiūrės atvykus korespondentei, jie reikalavo pasakyti, kaip rado pašiūrę, ir grasino, kad jei tuoj pat neišeis, pakvies ginkluotus sargus.
Praeitais metais „Glencore“ dėl sumažėjusių kainų ėmė mažinti gavybą ir uždarė didžiausią kasyklą. Šiandien tokio pelno kaip anksčiau negauna nei kalnakasybos milžinės, nei vagys. Prasidėjus pandemijai, vario kaina smuko į žemiausią lygį per trejus metus, o kobalto kaina tesiekia trečdalį aukščiausiu laikotarpiu siektos sumos. Didelė elektromobilių gamintoja „Tesla“ stengiasi kobalto nebenaudoti – iš dalies dėl to, kad nenori susigadinti reputacijos pirkdama mineralus iš Kongo.
Taip yra todėl, kad šalies savadarbiuose tuneliuose dažnai dirba, o kartais tuneliams sugriuvus žūsta ir vaikai. Be to, net jei automobilių gamintojai nusprendžia pirkti kobaltą tik iš pramoninių gamyklų, kuriose kasama mašinomis, metalas dažnai lydomas Kinijoje, todėl nelengva patikrinti, kur jis iš tiesų gaunamas.
O Kongo kalnakasybos įmonės – taip pat ne angelai. Valstybinė įmonė „Gécamines“ jau pusę šimtmečio kemša korumpuotų politikų kišenes. Londone įsikūrusi pramonės kontrolės institucija „Global Witness“ teigia, kad 2013–2015 m. Kongo iždas dėl kyšininkavimo neteko 750 mln. dolerių pajamų iš kasyklų. Konge kasyklų turinčiai įmonei ENRC pateikti kaltinimai korupcija, dėl kurių pradėtas Jungtinės Karalystės sunkių sukčiavimo nusikaltimų tarnybos tyrimas (įmonė kaltinimus neigia). Kaltinimai pateikti ir su Izraelio milijardieriumi Danu Gertleriu dirbusiai „Glencore“. Geram buvusio Kongo prezidento Josepho Kabila draugui D. Gertleriui įvestos ir JAV sankcijos. „Glencore“ jau seniai neigia vykdžiusi neteisėtus sandėrius ir teigė bendradarbiaujanti su tyrėjais.
O kol didžiosios įmonės kraunasi milijonus, smulkūs nusikaltėliai sodinami į kalėjimus. Didžiausio kalnakasybos regiono miesto Kolvezio kalėjimai pilni vagiant varį ir kobaltą pagautų vyrų. Vienoje dvokiančioje kameroje gyvena daugiau kaip šimtas kalinių, susėdusių ant žemės vienas kitam tarp kojų. Į tualetą nueiti kaliniams galima tik kartą per dieną, tad jie dažnai šlapinasi į drabužius. „Kartojau sau, kad tai tik vienas gyvenimo etapas ir kad kančios galų gale praeis“, – prisimena pramoninėje kasykloje pagautas ir šešis mėnesius kalėjime praleidęs Cisco Ngoyi.
Kolvezyje dailūs džipai lenkia pakelėse sustojusius valkatas. Miesto centrą sudaro prašmatnūs viešbučiai ir kinų kazino, o pakraščius supa dulkinos savadarbės gyvenvietės. Cinikai čia gali įžvelgti viso Kongo mikrokosmą – maža grupelė galingųjų kaupia iš mineralų uždirbtą turtą, o didžioji dauguma vos suduria galą su galu ir meldžiasi, kad nepakliūtų į kalėjimą.