Kai kurie į valdžią ateinantys lyderiai turi aiškią ekonominę viziją, kaip jų šalis turėtų kurti turtą ir jį pasidalinti. O kiti lyderiai būna pragmatikai, kurių tikslas – subtiliai pakreipti esamas politines ir ekonomines jėgas. Joe Bidenas neabejotinai priklauso antrajai kategorijai. Jis visą savo gyvenimą buvo centristas, o ilgiausiai jo puoselėjamas įsitikinimas ekonomikos srityje – kad sunkiai dirbančiais amerikiečiais verta didžiuotis. Kitos jo ekonominės idėjos keitėsi kartu su visos Demokratų partijos įsitikinimais. Dėl to, kad J. Bidenas geba plaukti pasroviui, galimybė, kad ekonomika pateks į jo rankas, neramina tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius.
Jei J. Bidenas laimės rinkimus lapkritį ir įžengs į Ovalinį kabinetą 2021 m. sausį, susidurs su neįtikėtinomis aplinkybėmis, kurios jam darys didelį spaudimą. Ekonomika pamažu atsigauna po covid‑19 pandemijos sukelto didžiausio per visos kartos gyvenimą nuosmukio. Pandemija šalyje paliks milijonus ilgalaikių bedarbių, valstybės skola netrukus pasieks visų laikų rekordą (106 proc. BVP), daugės bankrotų, o daugelį pramonės šakų sudrebins pagreitėjusi skaitmeninė revoliucija.
Be to, rinkimus laimėjęs J. Bidenas vadovautų partijai, kuri neabejotinai ėmė labiau linkti į kairę ir turi radikalesnę frakciją, kuri nors ir nedominuoja, tačiau turi didelę įtaką, o jos atstovai mano, kad JAV ekonominis modelis neveiksmingas ir kad šią problemą galima išspręsti gerokai padidinant vyriausybės galias. Negana to, visuomenė labai susiskaldžiusi, o daugelis gyventojų baiminasi globalizacijos. Valdant prezidentui Donaldui Trumpui JAV padėtis pasaulyje pablogėjo.
Dėl tokios chaotiškos valstybės padėties ir dėl to, kad J. Bidenas neturi aiškios ekonominės doktrinos, spėjimai, koks galėtų būti J. Bideno valdymo poveikis ekonomikai, trikdo, o kartais net gąsdina. Kai kurie respublikonai Volstryte ir įmonių valdybose baiminasi, kad jis padėtų radikaliems kairiesiems jėga perimti valstybę. „Kyla grėsmė, kad prisidengiant socialiniu teisingumu bus įvesti didžiuliai struktūriniai pokyčiai, sudarysiantys tokią padėtį, kad šalis nebegalės funkcionuoti“, – tikina vienas iš jų. Tuo tarpu kairieji mano, kad J. Bidenas – nedrąsus politikas, o nuosaikias jo priemones sutriuškins užsispyręs Kongresas ir konservatyvūs teismai.
Gimęs bėgti
Tačiau pažvelgus į J. Bideno išsikeltus tikslus abu šie tvirtinimai atrodo perdėti. Jis teigia, kad sieks pakeisti Amerikos kapitalizmo pusiausvyrą, kad šis būtų palankesnis ne turtingiesiems, o darbininkams. J. Bidenas tikrai suburtų kompetentingą administraciją – jis nelinkęs vykdyti socialinių eksperimentų ar trypti valstybės institucijų. Pirmenybę jis teiktų ekonomiką gaivinančiam skatinamųjų priemonių paketui, nors greičiausiai pastūmėtų JAV šiek tiek toliau į kairę negu jo pirmtakai demokratai Barackas Obama ar Billas Clintonas. Be to, kurtų ekologiškesnę ekonomiką, vykdytų aktyvesnę pramonės politiką, šiek tiek padidintų viešąsias išlaidas ir atvertų sienas kvalifikuotiems migrantams. Tačiau jis nekeistų naujosios protekcionistinės politikos, be to, panašu, kad neturi plano išspręsti ilgalaikes šalies fiskalines problemas.
Pažvelgus į ilgą J. Bideno karjerą neatrodo, kad jis žavėjosi ekonomika. Per 36 metus Senate jis labiausiai domėjosi teisingumo sistema ir užsienio politika. Jis iš prigimties labiau vertina šalies viduriniąją klasę, o ne plutokratinį elitą ar skurdžiausiuosius gyventojus. Politikas užaugo Delavero valstijoje, kurią vėliau ir atstovavo, o ši nedidelė valstija duoną užsidirba iš didelių įmonių. Dėl akcininkams palankių įstatymų ir mokesčių kodekso joje įregistruoti beveik du trečdaliai į „Fortune 500“ sąrašą įtrauktų įmonių. Delavero valstijoje įsikūrusios kai kurios XX a. pramonės žvaigždėmis buvusios įmonės, pavyzdžiui, „DuPont“ – kai kurie šios įmonės darbininkai gyveno tame pačiame užmiesčio rajone, kur paauglystę praleido ir J. Bidenas. Žinant, kad jis dažnai bendraudavo su tokiais žmonėmis, aiškiau, kodėl taip žavisi gamyba ir globėjišku kapitalizmu.
2009–2017 m. būdamas viceprezidentu J. Bidenas padėjo įgyvendinti 2009 m. skatinamųjų priemonių paketą ir daryti susitarimus dėl biudžeto. Tačiau jis garsėjo ne ateities vizijomis, o gebėjimu derėtis su Kongresu. Dabar didžiąją jo patarėjų ir palydovų dalį sudaro seni rėmėjai iš tarnybos Senate ir Baltuosiuose rūmuose laikų, o papildomai pataria tokie centro kairieji ekonomistai kaip Jaredas Bernsteinas, Heather Boushey ir Benas Harrisas. Kitaip negu B. Obama, į savo komandą jis dar neįtraukė ekonomikos srities lyderio.
Visų galų meistras
Kadangi sunku nuspėti, kokia linkme tapęs prezidentu ekonomiką pasuktų J. Bidenas, svarbu atsižvelgti į tris išorines jį paveikti galinčias jėgas, kurios teoriškai galėtų pastūmėti jį į radikalesnę pusę. Pirmoji iš jų – tai covid‑19 pandemijos sukeltas nuosmukis. JAV ekonomika atsigauna greičiau, negu iš pradžių prognozuota. Spėjama, kad BVP šiais metais sumažės 4 proc., nors vienu metu atrodė, kad gali susitraukti net 7 proc. Vis dėlto gali būti, kad ekonomika dar susvyruos, ypač dėl to, kad Kongresas iki šiol nesusitarė dėl naujo skatinamųjų priemonių paketo.
Tačiau jau dabar aiškėja, kad nuosmukis labiausiai atsiliepė vargingiausiems ir padidino nelygybę. Nemažai verslininkų įspėja, kad daugėja bankrutuojančių smulkių įmonių, nesugebėjusių gauti vyriausybės pagalbos – nenusisekusi Federalinio rezervo ir valstybės iždo remta 600 mlrd. dolerių vertės programa teikti paskolas smulkiems verslams išdalino mažiau kaip 1 proc. lėšų. Valstijų ir vietos vyriausybėms gresia labai sumažėjęs finansavimas. Šie pokyčiai – tai ne tik laikinas nuosmukis. Visiškai pasikeis ištisos pramonės šakos – pavyzdžiui, kelionių ir mažmeninės prekybos.
Visi įprasti ekonomikos dėsniai nebegalioja. Palūkanų normos smuko į neregėtas žemumas, todėl skolintis galima beveik už dyka. JAV fiskalinis deficitas šiais metais sieks 16 proc. BVP. Tuo tarpu turto kainos nepaprastai išaugo, o remiantis kainos santykiu su pagal ekonominius ciklus pakoreguotomis pajamomis, akcijų birža pasiekė aukštumas, nematytas nuo „dotcom“ burbulo 2000 m.
Bandydamas suvaldyti nenuspėjamą ekonomiką, J. Bidenas turės atsižvelgti ir į kitą jėgą – kairiąją savo partijos frakciją. Trečdalis Demokratų partijos pirminiuose rinkimuose dalyvavusių rinkėjų palaikė Bernie Sandersą arba Elizabeth Warren, kurie žadėjo labai išplėsti kasmetines vyriausybės išlaidas. Nuo tada J. Bidenas meistriškai gerinosi radikalesniems kairiesiems tuo pačiu nekreipdamas dėmesio į ambicingesnius jų pasiūlymus – pavyzdžiui, nacionalizuoti sveikatos apsaugą arba įvesti „Žaliojo naujojo kurso“ planą, palaikomą Kongreso narės Alexandria Ocasio-Cortez ir kitų parlamentarų, kuriame pateikiamas pasiūlymas visiems garantuoti darbo vietą. Liepos mėnesį bendra J. Bideno ir B. Sanderso darbo grupė susitarė dėl švelnesnės politinių rekomendacijų versijos. Kai kurias rekomendacijas J. Bidenas dar labiau sušvelnino ir pavertė savais pasiūlymais. Tačiau kad ir kuris kandidatas laimėtų, kairieji vis tiek reikalaus postų administracijoje. O Demokratų partija į kairę linksta labiau negu visuomenė: iš apklausų galima spėti, kad amerikiečiai dažniau nerimauja dėl klimato kaitos ir Kinijos bei atlaidžiau žiūri į vyriausybės skolinimąsi – tačiau 87 proc. vis dar palaiko laisvąją rinką.
Paskutinė išorinė jėga, su kuria reikėtų susiremti J. Bidenui – tai Kongresas. Remiantis „The Economist“ sudarytu rinkimų modeliu, Demokratų partija turi 98 proc. tikimybę įgyti daugumą Atstovų Rūmuose ir 69 proc. tikimybę kontroliuoti Senatą, o pokyčiai padėtų daugiau vietų gauti nuosaikiems demokratams. Jei įprastos taisyklės vis dar galios, Senatas galimus J. Bideno veiksmus bandys apriboti. Jei Demokratų partija turės tarp 50 ir 59 vietų ir laikysis įprasto Senato protokolo dėl parlamentinės obstrukcijos, mokesčius ir vyriausybės išlaidas reguliuojančius įstatymus pavyks įvesti tik tuo atveju, jeigu juos rems abi partijos, arba naudojant vadinamąjį „susitaikymo“ (reconciliation) procesą. Juo priimamų politinių aktų skaičius paprastai sumažinamas iki trijų per metus (vienas skirtas vyriausybės išlaidoms, vienas mokesčiams ir vienas valstybės skolos ribojimui), neleidžiama keisti socialinės apsaugos sistemos ir paprastai reikalaujama, kad pasekmės biudžeto deficitui per dešimt metų būtų neutralizuotos – arba dėl to, kad baigiasi vyriausybės priemonių finansavimo galiojimo laikas, arba dėl to, kad pakeliami mokesčiai. Tačiau demokratai galėtų atsisakyti parlamentinę obstrukciją numatančių taisyklių ir įvesti įstatymus turėdami tik 50 balsų (bei vieną lemiamą balsą, kuris atitektų viceprezidentei). Taip jie galėtų siekti ir kitų tikslų, pavyzdžiui, padidinti Aukščiausiojo Teismo teisėjų skaičių.
Ką susidūręs su tokia išorine įtaka darytų J. Bidenas? Savo galią jis galėtų panaudoti trimis būdais – per įstatymų leidybą, postų vyriausybėje skyrimą ir vykdomuosius dekretus, kuriais, pavyzdžiui, galėtų įvesti reglamentus. Pradėkime nuo įstatymų leidybos – J. Bidenas pateikė keletą pasiūlymų, vyriausybės išlaidas per daugiau kaip dešimtmetį galinčių padidinti 7 trln. dolerių. Kongresas neabejotinai bandytų juos apriboti. Pagrindinis Demokratijų partijos ratelis Atstovų Rūmuose vis dar centristinis – didžiausia frakcija „Naujoji demokratų koalicija“ turi daugiau kaip 100 narių ir laikosi nuosaikios politikos. Dauguma naujų vietų greičiausiai atitektų nuosaikiesiems partijos atstovams, be to, nuosaikieji užima ir svarbiausius postus – pavyzdžiui, mokesčius reguliuojančio biudžeto komiteto vadovo postą.
Tuo tarpu Senate padėtis kitokia: net jei demokratams pavyktų įgyti daugumą, suteikiančią galimybę atsisakyti parlamentinės obstrukcijos (nors tai mažai tikėtina – apytikriu skaičiavimu jiems reikėtų 55 Senato vietų), gali būti, kad J. Bidenas priešintųsi – jis šia institucija taip žavisi, kad net būdamas viceprezidentu neatsisakė savo spintelės Senate, be to, pakeitus parlamentinės obstrukcijos taisykles būtų nepaprastai paaštrinama konstitucinė partijų kova. Jei į Senatą pateks naujų demokratų, greičiausiai jie bus nuosaikieji.
Viltys ir svajonės
Visa tai reiškia, kad J. Bidenui reikėtų ieškoti kompromisų, todėl gali būti, kad Kongrese priimti pavyktų tik du svarbiausius pasiūlymus. Taigi tikėtina, kad vyriausybės galia būtų didinama nesmarkiai. E. Warren ir B. Sandersas siūlė padidinti vyriausybės išlaidas iki 16–23 proc. BVP, taip priartėjant prie Švedijos lygio aštuntajame dešimtmetyje. Pagal J. Bideno oficialius pasiūlymus išlaidos turėtų būti didinamos tik 3 proc., bet gali būti, kad patvirtinimą gauti pavyktų tik pusei to – taigi išlaidos per dešimt metų būtų didinamos apie 3–4 trln. dolerių, maždaug 1–2 proc. BVP.
Pirmenybė neabejotinai būtų teikiama milžiniškam 2–3 trln. dolerių vertės „gaivinimo“ planui, skirtam stimuliuoti ekonomiką bei siekti svarbaus strateginio tikslo – finansuoti ekologiškesnę infrastruktūrą. Šis tikslas galėtų pritraukti respublikonų, nes juo būtų kuriamos darbo vietos, be to, tuo pačiu būtų patenkinti ir kovą su klimato kaita palaikantys J. Bideno rėmėjai. Trumpalaikės ekonomikos stimuliavimo priemonės galėtų apimti paramą valstijų ir vietos savivaldybėms, nedarbo išmokų didinimą, minimalaus atlyginimo pakėlimą iki 15 dolerių per valandą ir tolesnę paramą smulkiems verslams.
Ekologiškos infrastruktūros plėtimas galėtų apimti tokias priemones kaip atnaujinami elektros tinklai ir statomos elektromobilių įkrovimo stotelės. Kad būtų mažinamas klimato šilimą sukeliančių dujų kiekis, J. Bidenas siekia maždaug iki 2035 m. užtikrinti, kad energijos gamyba išmetamo anglies dioksido atžvilgiu taptų neutrali. Jis pasiruošęs kasmet skirti dešimtis milijardų dolerių atsinaujinančių energijos šaltinių bei kitų sričių, pavyzdžiui, 5G tinklo, moksliniams tyrimams ir plėtrai, taip tikėdamasis neatsilikti nuo Kinijos.
Jei ekonomikos gaivinimo priemonės būtų sėkmingos, J. Bideno administracija galėtų siekti kito didelio prioriteto. Šis prioritetas galėtų būtų teikiamas migracijos reformai. Tačiau taip pat įmanoma, kad būtų nuspręsta didinti viduriniosios klasės socialinį judumą: šioje srityje J. Bidenas siūlo teikti visuotinį priešmokyklinį lavinimą, mokesčių lengvatas vaikų priežiūrai bei nemokamą universitetinį išsilavinimą mažiau kaip 125 000 dolerių per metus uždirbančioms šeimoms. Įgyvendinus ambicingus socialinio judumo planus per dešimtmetį vyriausybės išlaidos išaugtų dar 1 trln. dolerių.
Kongreso galimybės ribotos, tad J. Bidenui taip pat reikėtų nuspręsti, ko atsisakyti. Nepanašu, kad jis aistringai siekia atnaujinti sveikatos draudimo programą, vadinamąją „Obamacare“, kurios būdamas viceprezidentu nelaikė svarbiausiu prioritetu (nors, kaip ir dauguma politikų, jis greičiausiai norėtų sumažinti vaistų kainas). Jam lieka tikėtis, kad dėl to neteks susiremti su Aukščiausiuoju Teismu – lapkričio 10 d. teisme bus imama nagrinėti, ar sveikatos draudimo programa teisėta, o nuo sprendimo priklausys milijonų žmonių naudojamos sistemos lemtis. Jei taip nutiktų, J. Bidenas gali būti priverstas ieškoti jai pakaitalo. Tuo tarpu apie poreikį modernizuoti neveiksmingus JAV antimonopolinius įstatymus kol kas nekalbama. Jei nebus įvedami nauji įstatymai, bus sunku užkirsti kelią augančioms verslų grupėms arba didelių technologijų įmonių monopoliams, nes atrodo, kad teismai imtis iniciatyvos nesiryžta. O J. Bideno kandidatė į viceprezidentus Kamala Harris būdama Kalifornijos generaline prokurore 2011–2017 m. technologijų įmones rėmė.
Atsparesnis už kitus
Iš J. Bideno pasiūlymų galima spėti, kad maždaug pusę jo numatomų išlaidų būtų bandoma finansuoti didesniais mokesčiais. Jo planuose numatoma mokesčius padidinti 4 trln. dolerių, tačiau kaip ir anksčiau aptartu atveju, iš tiesų suma greičiausiai tesiektų tik pusę to ar net mažiau – apie 1,5–2 trln. dolerių. Smarkiai pakeisti socialinę apsaugą greičiausiai taip pat nepavyktų, nes to padaryti nepadėtų „susitaikymo“ procesas Senate. Daugelis Kongreso demokratų nenori per daug didinti kapitalo mokesčio. Dėl to 2017 m. D. Trumpo sumažintus mokesčius bus bandoma kompensuoti didinamais verslo pajamų mokesčiais.
J. Bidenas padidintų nominalųjį verslo pajamų mokestį nuo 21 proc. iki 28 proc., minimaliai apmokestintų pajamas iš užsienio ir atimtų mokesčių lengvatas nekilnojamojo turto ir privataus kapitalo įmonėms. Daugiau kaip 400 000 dolerių per metus uždirbantiems asmenims, patenkantiems į aukščiausią mokesčių mokėtojų kategoriją, mokesčiai išaugtų iki 39,6 proc., o uždirbantiems daugiau kaip 1 mln. kapitalo mokesčiai priartėtų prie pajamų mokesčių.
Daryti įtaką ekonomikai ir suteikti laisvę radikalesniems savo partijos polinkiams J. Bidenas galėtų ir antru būdu – skirdamas postus administracijoje. Nepanašu, kad jis paskirs E. Warren iždo sekretore ar net generaline prokurore. Taip jis tik išgąsdintų ir taip su trapia ekonomika vargstančią verslininkų bendruomenę. Be to, tada reikėtų surengti neeilinius rinkimus užimti dabar jos einamas Masačusetso atstovės Senate pareigas. Taigi į iždo sekretoriaus postą kandidatuoja centristai, tarp jų Federalinio rezervo valdybos centro kairioji narė Lael Brainard; vienas iš J. Bideno pereinamojo laikotarpio vadovybės lyderių Jeffas Zientsas; buvusi B. Obamos administracijos narė Sylvia Mathews Burwell bei buvusi Federalinio rezervo ir iždo pareigūnė Sarah Bloom Raskin. Jei prireiktų verslo atstovo, manoma, kad kandidatuoti galėtų ir technologijų milžinės „Alphabet“ finansų skyriaus vadovė Ruth Porat.
Būdamas viceprezidentu J. Bidenas buvo vienas pagrindinių B. Obamos patarėjų, todėl galima spėti, kad K. Harris jo administracijoje taip pat turėtų svarų balsą. Mokesčių ir vyriausybės išlaidų srityje ji į kairę linksta labiau už jį, tačiau neperžengia nuosaikumo ribų. Pagrindinių Demokratų partijos politinių pasiūlymų atsisakęs ir jos žvaigždes nugalėjęs J. Bidenas tikriausiai stengtųsi nuraminti savo partijos kairiuosius teikdamas jiems postus reguliavimo sistemoje, o gavę šiuos postus kairieji greičiausiai aiškiai parodytų, kad valstybė linksta į kairę.
Paskutinis J. Bidenui prieinamas įrankis, kuriuo naudojosi tiek D. Trumpas, tiek B. Obama – tai prezidentiniai dekretai. Tačiau ir čia J. Bidenui kelią gali pastoti teismai, kurie nuo B. Obamos laikų tapo kur kas konservatyvesni. J. Bidenas neabejotinai bandytų pasinaudoti savo galia ir panaikinti kai kuriuos D. Trumpo dekretus. Ko gero, pirmiausia jis bandytų atsikratyti draudimo kai kuriems imigrantams atvykti į šalį ir šiais metais sugriežtintų priemonių, nukreiptų prieš pabėgėlius bei neteisėtai šalyje gyvenančius darbininkus. Vizos teikimo taisyklės kvalifikuotiems darbininkams būtų supaprastintos. Tačiau nepaisant paramos migrantams, J. Bideno požiūris į protekcionizmą dviprasmiškas, o šioje srityje prezidentas turi nemažai galios ir veiksmų laisvės. Vis dėlto praeityje J. Bidenas palaikė laisvąją rinką ir greičiausiai su Kinija elgtųsi mandagiau, negu elgėsi D. Trumpas. Jis suburtų JAV sąjungininkes ir pasistengtų imtis koordinuotų veiksmų pasipriešinti Xi Jinpingo Kinijoje įvestam ekonominiam modeliui, kurį vykdant net privačiomis besiskelbiančios Kinijos įmonės dažnai laikosi strateginių komunistų partijos nuorodų.
Tačiau jis nepersistengtų ir atsižvelgtų į pasikeitusią visuomenės nuomonę. Pasak tyrimų centro „Pew Research Centre“, net 73 proc. amerikiečių į Kiniją dabar žvelgia nepalankiai – naujas rekordas. Tikriausiai J. Bidenas neskubėtų atsisakyti įvestų tarifų (vidutiniai tarifai iš Kinijos importuojamoms prekėms dabar siekia 19 proc.). Nors jis kritikavo nevykusį D. Trumpo administracijos bandymą uždrausti Kinijos socialinių tinklų programėlę „TikTok“, greičiausiai nepanaikintų embargo „Huawei“ ir nenorėtų leisti prekybos aukštosiomis technologijomis su Kinija.
Be to, nors J. Bidenas rėmė Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimą ir 2020 m. priimtą šiek tiek pakeistą JAV, Meksikos ir Kanados prekybos susitarimą USMCA (K. Harris nepritarė jiems abiem), greičiausiai neskirtų pirmenybės naujiems prekybos susitarimams. J. Bideno pramonės strategijoje gausu protekcionistinių elementų, tarp jų ir pažadų grąžinti tiekimo grandines namo, priimti politiką vyriausybės pirkimuose teikti pirmenybę amerikietiškoms prekėms, griežtinti prekių ženklinimo taisykles, transporto projektams naudoti JAV plieną, be to, strategijoje giriamas Joneso aktas, reikalaujantis, kad prekes tarp vidaus uostų galėtų gabenti tik JAV laivai.
Taigi J. Bidenui tapus prezidentu būtų galima laukti šiek tiek didesnių mokesčių ir vyriausybės išlaidų (ypač ekologiškai infrastruktūrai), pramonei palankesnės politikos ir jokių didelių pokyčių prekybos politikoje. Kam tai būtų naudingiausia? Kalbant apie pavienius gyventojus, jo politika nukreipta į viduriniąją bei žemesniąją klasę, kuriai būtų naudingos tokios pagalbinės priemonės kaip pigesnis išsilavinimas, parama būsto įsigijimui ir didesnis minimalus atlyginimas. J. Bideno planai kelti mokesčius aiškiai nukreipti prieš turtingiausius amerikiečius: „Penn Wharton Budget Model“ tyrimų centro duomenimis, jei jie būtų įgyvendinti, 1 proc. turtingiausiųjų gyventojų pelnas sumažėtų 14 proc., o turtingiausiojo 0,1 proc. – net 18 proc. Tačiau greičiausiai visi pasiūlymai įgyvendinti nebūtų. Bet kokiu atveju, poveikis 99 proc. gyventojų būtų labai mažas.
O kaip įmonės? Kurios išloštų, o kurios nukentėtų? Vieno skaičiavimo duomenimis, įmonių pelnas dėl pakilusių mokesčių sumažėtų 12 proc. Investuotojai jau atsižvelgė į galimus pokyčius ir ėmė pirkti J. Bidenui tapus prezidentu pasipelnyti galinčių atsinaujinančių energijos šaltinių, statybų ir infrastruktūros įmonių akcijas. J. Bidenui tapus prezidentu nukentėti galinčių iškastinio kuro įmonių akcijų kaina smuko. Didėjant tikimybei, kad J. Bidenas iš tiesų nugalės, akcijų birža atsigavo, tad galima spėti, jog dėl antimonopolinių prieš Silicio slėnį nukreiptų įstatymų investuotojai nesijaudina. Nepaisant nuosmukio, akcijų augimas šiais metais siekė 4,5 proc. – nepanašu, kad tai pranašauja, jog JAV netrukus taps galingo valstybinio aparato valdoma socialistine valstybe.
Tačiau J. Bideno valdymas ekonomikai galėtų kelti ir keletą pavojų. Vienas iš jų – kad jis nebesuvaldys partijos, o ši mesis dar labiau į kairę ir išgąsdins verslininkus. Jei demokratai atsikratys parlamentinės obstrukcijos, gali būti, kad atsiras galimybė padidinti Aukščiausiojo Teismo teisėjų skaičių, arba, kaip baiminasi kai kurie įmonių vadovai, įvesti dar radikalesnių įstatymų. Tačiau greičiausiai J. Bidenas sugebėtų tam pasipriešinti.
Labiau tikėtina, kad vyriausybės santykius su verslu sugadintų į kairę linkstančių pareigūnų pilnos reguliavimo institucijos. Daugumą neapdairių D. Trumpo administracijos sprendimų (pavyzdžiui, nuo 2017 m. drausti Aplinkos apsaugos agentūrai riboti anglies naudojimą) reikėtų panaikinti. Tačiau kyla grėsmė, kad naujosios taisyklės dėl profesinių sąjungų, nelygybės ir kitų sričių bus kuriamos nekoordinuotai ir lydimos kovingos retorikos. Demokratai dažnai mano, kad verslininkai skundžiasi be reikalo. Tačiau smulkūs verslai nuolat nepatenkinti reglamentais, o prastai apgalvotos taisyklės prisidėjo prie rimtų problemų būsto paskolų rinkoje 2008–2009 m.
Antrasis pavojus – silpstanti ekonomikos dinamika. Kai kurie J. Bideno planai, pavyzdžiui, vystyti infrastruktūrą ir skatinti mokslinius tyrimus ir plėtrą, padėtų JAV išlikti konkurencingai. Tačiau dėl silpnos antimonopolinės politikos ir daug biurokratinių kliūčių pernelyg daug galios gali atitekti didelėms jau įsitvirtinusioms įmonėms, kurių valdoma rinkos dalis per pastaruosius du dešimtmečius išaugo dviem trečdaliais, taip suformuojant oliglopolius įvairiausiose pramonės šakose – nuo mobiliųjų telefonų iki kreditinių kortelių. J. Bideno palaikomos protekcionistinės priemonės gali izoliuoti ekonomiką nuo užsienio varžovų ir slopinti jos gyvybingumą. Galų gale J. Bideno troškimą statyti naują infrastruktūrą greitai ir pigiai ne taip paprasta suderinti su jo noru naudotis vietos tiekimo grandinėmis ir amerikiečių darbininkų paslaugomis, be to, ši priešprieša bėgant laikui tik didėtų.
O paskutinysis pavojus – tai ilgalaikė JAV fiskalinė padėtis. Prognozuota, kad net pasibaigus covid‑19 nuosmukiui tramdyti paskirtoms priemonėms ir prieš naujajam prezidentui imantis deficitą didinančių veiksmų JAV deficitas nuolat 5 proc. viršys BPV, o valstybės skola iki 2050 m. pasieks apie 200 proc. BVP. Šiuo metu Federalinis rezervas superka didžiąją dalį naujos valstybės skolos, o fiskalinė ir pinigų politika ima jungtis į viena.
Kol kas atrodo, kad šis keistas naujas fiskalinis režimas tvarus. Tačiau laikui bėgant didės rizika Federalinį rezervą politizuoti. Ekonomikai ir finansinei sistemai kils grėsmė dėl padidėti galinčios infliacijos. Diskusijos apie šią riziką greičiausiai prasidės tada, kai 2022 m. pradžioje baigsis pirmoji Federalinio rezervo pirmininko Jay Powello kadencija. Tačiau J. Bidenas kol kas neturi jokio rimto plano pakeisti makroekonominę šalies architektūrą ir suteikti stabilų ilgalaikį pagrindą JAV finansams.
Geresnių dienų belaukiant
J. Bidenas visą gyvenimą buvo pragmatikas, tad panašu, kad ir valdytų pragmatiškai. Tai reiškia, kad siektų protingų patarimų, elgtųsi nuosekliai ir bendradarbiautų su JAV institucijomis. Nors jis neturi formalios ekonominės doktrinos, aišku, kad siektų ištraukti ekonomiką iš covid‑19 iškastos duobės, pagerinti socialinį judumą ir sukurti geresnę socialinę apsaugą. Daugiausiai vilčių jis dėtų į ilgalaikį infrastruktūros gerinimą ir kovos su klimato kaita politiką, o tada bandytų sutramdyti JAV rinkėjų ir politikų jėgas, pavyzdžiui, socialistines kraštutinių kairiųjų idėjas, šovininstinį protekcionizmą ir dešiniųjų abejingumą JAV visuomenės struktūrai. Tvirtinti, kad J. Bidenas sugriaus JAV kapitalizmą – kvaila. Jei jam pavyks atkurti kompetentingą valdymą ir užtikrinti, kad ekonominė sistema palankesnė paprastiems žmonėms, J. Bideno paskutinė politinė užduotis bus atlikta.