Penkios alternatyvos, kai negali įsigyti savo svajonių automobilio

Visi mes mėgstame pasvajoti apie savo fantazijų automobilį, o pastaruoju metu – dėl pandemijos karantino ir privalomos izoliacijos – laiko paganyti vaizduotę turime daugiau nei bet kada.

Vis dėlto su svajonių automobiliais yra viena bėda: daugumai mirtingųjų, išskyrus kokį 0,01 proc., jie ir telieka saldžia fantazija. Atsižvelgiant į nepaprastai mažus gamybos skaičius ir stratosferiškai aukštas kainas, įsigyti ikoninį superautomobilį gali būti išties nepaprasta.

Tačiau tiems, kurie sutinka šiek tiek sumažinti savo lūkesčius, vilties yra. Dažnai progresyvus dizainas ir inžinerija, dėl kurių tokie automobiliai kaip „Ferrari 250 GTO“ ar „McLaren F1“ savo debiuto laikais atrodė tokie pritrenkiantys (ir vis dar įsimintini dabar), pereina vėlesniems automobilių palikuonims ir jų mechaniniams giminaičiams. Ir tai yra puiki žinia mums visiems: nepasiekiamų superautomobilių džiaugsmą dažnai bent iš dalies gali atstoti kažkas, ką galima lengviau įsigyti – ir už ką įmanoma susimokėti.

Štai penketas tokių alternatyvų.

Jei negali gauti „Ferrari 250 GTO“, imk „Ferrari 275“

Istorija: „Ferrari“ per labai trumpą laiką, nuo 1962 iki 1964 m., pagamino 250 vienetų „GTO“, kad galėtų dalyvauti keletoje svarbių ir stilingų „Fédération Internationale de l'Automobile“ (FIA) lenktynių, kurios šiuos automobilius pavertė legendomis. „GTO“ turėjo „Tipo 168/62 Colombo“ V12 variklį su (atspėjote) 250 kubinių centimetrų poslinkiu kiekviename cilindre. „GTO“, tarp kitko, yra itališko termino Gran Turismo Omologato santrumpa. Pasibaigus lenktynėms automobiliai išsibarstė po visus pasaulio kampelius, išgrobstyti kolekcininkų ir lenktynių entuziastų.

„250“ – tiesioginis „275“ pirmtakas. „Ferrari 275“ buvo pradėti gaminti iškart po to, kai sustojo „GTO“ gamyba. Jie buvo gaminami nuo 1964 iki 1968 m. kaip kelių automobiliai, o „GTB“ versija buvo naudojama ir lenktynėse.

Ką jie turi bendro: „Ferrari 275“ taip pat turi „Ferrari“ V12 variklį ir ilgą, žavingą nosį su gražiais kampuotais priekiniais žibintais, kokius turėjo „250“. Jie turi aliuminio lydinio korpusą, kurį suprojektavo ir pagamino prestižiniai „Scaglietti“ dizaino namai. Šie automobiliai turi diskinius stabdžius, „Borrani“ ratus ir penkių pavarų dėžę, kuri naudoja specifinę „synchromesh“ konfigūraciją.

Tegyvuoja skirtumai! Dėl sudėtingo lenktynėms pritaikyto tiuningo ir aerodinaminio dizaino elementų „250 GTO“ yra kur kas greitesnis ir atrodo agresyviau už elegantiškesnį „275“.

Skaičiai: Lenktyninių „Ferrari 250 GTO“ buvo pagaminta vos 36 vienetai. Paprastai jie kainuoja beveik 50 milijonų dolerių ir yra populiarūs tarp saujelės ištikimiausių kolekcininkų ir entuziastų, daugiausia įsikūrusių Europoje. Dėl šios priežasties „Ferrari 275“ – visi 330 egzemplioriai – atrodo kaip plačiai prieinamas laimikis. (Santykinai.) Baltos spalvos „275“ rugpjūčio 10 d. „Gooding & Co.“ aukcione buvo parduotas už vos 3 milijonus dolerių.

Jei negali gauti „Mercedes 300 SL Gullwing“, imk „Mercedes SL“

Istorija: „Mercedes“ 1954–1957 m. gamino „300SL“ kaip „Gullwing“ kupė, o 1957–1963 m. – kaip rodsterį su kabrioleto kėbulu. Santrumpa „SL“ vokiškai reiškia Super-Leicht („super lengvas“). „SL“ buvo paremtas 1952 m. lenktynių čempiono „W194“ prototipu, jame buvo įrengtas anuomet labai pažangus mechaninis tiesioginis degalų įpurškimas, kuris neįtikėtinai padidino jo šešių cilindrų variklio galią. „300SL Gullwing“ gali išvystyti didžiausią 163 mylių per valandą greitį; kai jis debiutavo, buvo išdidžiai paskelbtas greičiausiu automobiliu keliuose.

„SL“ yra tiesioginis „300SL Gullwing“ palikuonis. Padrąsintas brangiųjų „300SL“ sėkmės, 1955 m. „Mercedes“ sukūrė pigesnį, mažesnio variklio rodsterį – „Mercedes 190SL“. Po jo sekė „230 SL“. Vėlesnių kartų „Mercedes-Benz SL-Class“ tęsė šeimos medį su skirtingais variklio variantais (560, 320, 280). Šie automobiliai buvo gaminami aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, o šiuolaikinės versijos išliko iki mūsų dienų.

Ką jie turi bendro: Originalusis „300SL“ ir vėlesni „SL“ turi bendrą vardą, nes yra tos pačios šeimos nariai, ką patvirtina tas pats išilgintos nosies dizainas su maža dviviete kabina automobilio centre, lygiagrečiu horizontui plokščiu variklio gaubtu ir vertikaliai išdėstytais priekiniais žibintais. „SL“ netgi siūlo keturių greičių mechaninę transmisiją, kokią turėjo senelis „300SL“.

Tegyvuoja skirtumai! Kalbant apie realią galią ir efektyvumą, vairuoti stulbinamų 215 arklio galių „300SL“ – tolygu erdvėlaivio pilotavimui, o vairuoti vėlesnius „SL“, turinčius pusę tiek arklio galių – lyg sėdėtum priešpiečių dėžutėje (stilingoje).

Skaičiai: „Mercedes-Benz“ pagamino iš viso 1400 nuostabiųjų „SL Gullwing“; dauguma jų dabar kainuoja milijoną dolerių ar daugiau. O štai „SL“ išleista šimtai tūkstančių. (Panašu, kad dauguma jų galima rasti Beverli Hilse, Kalifornijoje.) Pakankamai gerą egzempliorių galima nusipirkti iš bet kurio vietinio pardavėjo už 20 000 dolerių.

Jei negali gauti „McLaren F1“, imk „T.50“

Istorija: „McLaren F1“, kurie buvo gaminami nuo 1992 iki 1998 m., pelnė greičiausių pasaulio automobilių titulą. (1998 m. kovo mėnesį „McLaren F1“ greitis siekė 240,1 mylių per valandą). Gordonas Murray’jus, žmogus, suprojektavęs šį ir daugybę kitų lenktyninių automobilių, ir šiuo metu vadovaujantis nuosavai dizaino firmai, 2020 m. rugpjūčio mėnesį pristatė tai, ką pavadino modernia „McLaren F1“ evoliucija: „T.50“.

Ką jie turi bendro: Abu automobiliai yra vieno iš visų laikų produktyviausių ir talentingiausių automobilių dizainerių smegenų vaisius: juos sukūrė Pietų Afrikos škotas G. Murray’jus. Abu jie turi V12 variklį, tą pačią unikalią trijų sėdynių konfigūraciją (vairuotojas sėdi centre, tarp dviejų keleivių) ir šešių greičių mechaninę pavarų dėžę. Abu jie yra analoginiai vairuotojo automobiliai, kuriuos skiria trys dešimtmečiai.

Tegyvuoja skirtumai! „F1“ yra 30 metų senumo automobilis, kurio interjeras ir kompiuterinės technologijos atitinka laikmetį, o variklis pagamintas „BMW“. „T.50“ turi variklį, kurį pagamino paties G. Murray’jaus įmonė, ir yra visiškai šiuolaikiškas, su tokiais patogumais kaip alkantaros ir odos apdaila, titano akcentai, „Bluetooth“ ir aukščiausios kokybės garso sistema. Kiekvienas „T.50“ bus unikalus, nes jo savininkas pats pasirinks spalvas, apdailas, raštus ir netgi sėdynių dydį bei proporcijas – pagal tikslias asmenines specifikacijas.

Skaičiai: „McLaren F1“ parduodamas už 25 milijonus dolerių, o jų pagaminta vos 106 vienetai. G. Murray’jus ketina pagaminti tik apie šimtą „T.50“, kurių kiekvienas kainuos 2 milijonus dolerių, tačiau šį džiaugsmą bent jau galima tikėtis įsigyti, nes jie dar nėra išparduoti.

Jei negali gauti „Porsche Carrera GT“, imk „Porsche 911 GT3“

Istorija: Kai tik debiutavo, „Carrera GT“ su per vidurį įmontuotu varikliu ir galiniais varomais ratais buvo „Porsche“ inžinerijos viršūnė (ir kainavo anuomet šokiruojančius pusę milijono dolerių). Jo nuo „Formula 1“ nusižiūrėtas V10 variklis galėjo išvystyti nuo 0 iki 60 mylių per valandą greitį per stulbinamas 3,9 sekundes, o didžiausias greitis siekė net 208 mylių per valandą. Automobilyje buvo įdiegtos futuristinės technologijos, įskaitant anglies pluošto monokoką ir rėmą bei galinį sparną, kuris automatiškai pakyla ir nusileidžia.

Ką jie turi bendro: Kai kas gal pasakytų, kad artimesnis „Carrera GT“ modeliui būtų „918 Spyder“ superautomobilis, tačiau kažin – turint galvoje jo hibridinę pavarų dėžę ir pedalinį (o ne rankinį) perjungimą. Verčiau jau rinkitės šešių greičių mechaninį, brutalų, kraują kaitinantį „911 GT3“, kuris atspindi dvasinį, tačiau apčiuopiamą vairavimo jaudulį, kokį įkūnijo „GT“. Kaip ir „Carrera GT“, šis automobilis išsiskiria įspūdingu galiniu sparnu ir erdvia vidine kabina, kuri yra 100 proc. orientuota į vairuotojo poreikius.

Tegyvuoja skirtumai! „Carrera GT“ per vidurį įmontuotas V10 variklis skiriasi nuo „GT3“ galinio šešių cilindrų variklio. O su savo švelniai išlenktu stogu ir gaubtu „GT3“ atrodo panašesnis į tradicinį „911“, tuo tarpu „Carrera GT“ yra ypatingos rūšies monstras. Jei norisi kietesnio varianto: štai jums dar labiau lenktynių trasos alkstantys „GT3 RS“, kurių pasaulyje yra apytiksliai 1200, tačiau kurie vis tiek yra gerokai pigesni už „Carrera GT“ – ir plačiai prieinami.

Skaičiai: „Porsche“ nuo 2004 iki 2007 m. pagamino vos 1270 „Carrera GT“. Jų kaina aukcione šiuo metu siekia apie 1 milijoną dolerių. Gamybos limitas apie 150 000 dolerių kainuojančiam „911 GT3“ nenustatytas.

Jei negali gauti „Lancia Delta S4 Stradale“, imk „Lancia Delta Integrale“ (arba „HF“, arba „1500“)

Istorija: „Lancia Delta S4“, dar žinomas kaip „Stradale“, yra B grupės ralio automobilis, 1985 ir 1986 m. dalyvavęs pasaulio lenktynių čempionatuose. Jo ypatingas keturių cilindrų variklis su superkompresoriumi ir turbokompresoriumi (siekiant sumažinti turbo atsilikimą esant mažam variklio greičiui) – sureguliuotas taip, kad įveiktų sunkiausius ralius, kai tenka važiuoti per purvą ir žolę ir daryti galybę pavojingų posūkių. Šio automobilio kėbulo dizainas buvo išties įspūdingas, o aerodinamiką palengvino keistai atrodantys ypatumai: maži sparneliai priekiniame buferyje, lankstus apsauginis gaubtas ir galinis sparnas su pilnu aerodinaminiu tiuningu. Be to, visas priekis buvo pakeltas, kad būtų galima lengvai ir greitai pasiekti automobilio vidurius, o durys pagamintos iš tuščiavidurio kevlaro – be vidinių apmušalų, be rankenų ir su langais, kurie nenusileidžia.

Ką jie turi bendro: Tiek „S4“, tiek kiti variantai turi keturių cilindrų variklius su visais varomaisiais ratais (perkant „Lancia Delta“ tai gali būti pasirenkama), kad būtų užtikrinta geresnė sukibimo jėga netvirtuose paviršiuose. Visi jie turi keistą, tokį negražų, kad net mielą kvadratinį kėbulą ir mažyčius ratukus, geometrinę vidaus konsolę ir prietaisų skydelio konfigūraciją bei hečbeko galines duris su stačiakampe galinių sėdynių zona.

Tegyvuoja skirtumai! „Delta Integrale“ ir kitų „Delta“ variantų langai nusileidžia. Be to, jie atrodo šiek tiek simpatiškesni už savo vyresnįjį brolį – mažiau aerodinaminių detalių, ne toks charakteringas apsauginis gaubtas bei spoileris. „Lancia Delta“ komplektuojamas su pasirenkama priekinių ratų pavara ir kiek daugiau nei 200 arklio galių aukščiausioje „Integrale“ formoje. (Tuo tarpu „S4“ turėjo beveik 500 arklio galių.)

Skaičiai: „Lancia Delta S4“ buvo pagaminta mažiau nei šimtas vienetų; pastaruoju metu jie parduodami už 1 milijoną dolerių. „Lancia Delta Integrale“, priešingai, buvo pagaminta dešimtys tūkstančių, o autoportale „Bringatrailer“ jų galima rasti už kokių 60 000 dolerių.