Kiekvieną ketvirtadienį 17 val. trys dešimtys žymiausių Vokietijos ekonomistų susišukuoja plaukus, atsikrenkščia ir prisijungia prie finansų ministerijos „Zoom“ vaizdo konferencijos, kur 90 minučių diskutuoja ministerijos pareigūnams kylančiais klausimais. Šios konferencijos, kovo mėnesį prasidėjusios nuo neformalių pokalbių apie covid 19 krizę, paskatino įvesti keletą naujų politikos priemonių (kartais joms pirmininkauja finansų ministras ir vicekancleris Olafas Scholzas). Jos taip pat atskleidžia, kaip Vokietija nutolo nuo savo deficito mirtinai bijančios šykštuolės įvaizdžio.

Birželio 3 d. koalicija paskelbė sutarusi dėl mažiausiai 130 mlrd. eurų vertės skatinamųjų priemonių paketo. O kovo mėnesį buvo patvirtintas ir 123 mlrd. eurų vertės papildomas biudžetas. Naujos paskolos šiais metais gali siekti iki 6 proc. BVP. Be to, Vokietija pritarė Prancūzijai, kad ES turėtų prisiimti 500 mlrd. eurų bendrą skolą finansuoti investicijoms į labiausiai nuo covid 19 nukentėjusias valstybes. Ilgai Vokietijos nelankstumu skundęsi pašaliečiai staiga pateko į keistą padėtį ir ėmė stebėtis jos išlaidumu.

2008 m. nenoriai priimdami skatinamųjų priemonių paketą Vokietijos politikai perspėjo, kad ima vyrauti „kvailas Keinsizmas“. O šį kartą skatinamųjų priemonių paketas priimtas greičiau, be to, jis didesnis ir geriau apgalvotas. Padidinus socialines išmokas ir sumažinus pridedamosios vertės mokestį siekiama padidinti vartojimą, o investicijoms skirta 50 mlrd. eurų. Politikai nekreipė dėmesio į didžiulės Vokietijos automobilių pramonės prašymus teikti subsidijas automobiliams, išskyrus elektromobilius (nors 2009 m. elgėsi priešingai). 2010–2012 m. Vokietijos prašymu euro zonoje teikiant paramos paketus įvestas reikalavimas laikytis griežtų taupymo priemonių, kuris įrašytas net nacionalinėse konstitucijose, pavyzdžiui, Vokietijos Konstitucijoje, kurioje yra paskolų ėmimą ribojantis punktas (šiuo metu jo galiojimas sustabdytas). O dabar Vokietija sutinka vykdyti dideles, keletą metų trunkančias lėšų padalijimo programas. Dar labiau stebina, kad sprendimui ne laikytis taisyklių, o investuoti ir stimuliuoti ekonomiką visiškai pritaria rinkėjai: 73 proc. jų teigia, kad neprieštarautų, jei valstybė „prisiimtų didelių skolų“. Kas nutiko?

Be abejonės, katalizatoriumi tapo virusas. Vokietijai gresia didelis nuosmukis – gamyba ir eksportai smarkiai sumažėjo, o 7,3 mln. darbuotojų išleisti Kurzarbeitergeld – neapmokamų atostogų, todėl gauna valstybės išmokas (sunkiausiu krizės laikotarpiu 2009 m. tokių darbuotojų buvo tik 1,5 mln.). Visos Europos lygmeniu gauti paramos pandemijos nusiaubtoms šalims lengviau, negu šalims, kurios (kaip manoma) per daug išlaidauja. Be to, nors prieš šešis mėnesius atrodė, kad vyriausybė nusilpo, dabar parama jai labai sustiprėjo, tad atsirado daugiau galimybių veikti.

Tačiau pamatai pokyčiams pakloti jau anksčiau. Pasak Diuseldorfo Heinrich Heine universiteto profesoriaus Jenso Südekumo, per pastaruosius keletą metų ekonomikos srities mąstymas Vokietijoje labai pasikeitė. Taisyklėmis paremto „ordoliberalizmo“ principų laikytis išmokyti vyresni ekonomistai iš dalies nusileido jaunesniems ekonomistams, dažnai išsilavinimą įgijusiems užsienyje, kurie remiasi empirine ekonomika ir laikosi tarptautinėje bendruomenėje įprastų pažiūrų. Tarp 2010 m. ir 2015 m. Vokietijos ekonomistų, apklausoje teigusių, kad fiskalinė politika gali padėti stabilizuoti ekonomiką, padvigubėjo. Naujoji ekonomistų karta savo komentarais pradėjo gyvybingus debatus tokiomis temomis kaip Vokietijos „juodo nulio“ taisyklė, neleidžianti turėti biudžeto deficito.

Pasak ekspertų organizacijos „Centre for European Reform“ ekonomisto Christiano Odendahlo, naujosios kartos pragmatiškumas padeda jai sulaukti politikos kūrėjų dėmesio. O. Scholzo ir jo vyriausiojo ekonomisto Jakobo von Weizsäckerio vadovaujama finansų ministerija tapo panaši į draugiją – kassavaitinė „Zoom“ vaizdo konferencija tik papildo visą savaitę siuntinėjamus el. laiškus. Tokią atmosferą palaiko tokie pareigūnai kaip senas O. Scholzo sąjungininkas Wolfgangas Schmidtas, kilęs iš jo gimtojo Hamburgo, bei buvęs „Goldman Sachs“ bankininkas Jörgas Kukiesas. J. Kukiesas padėjo kurti Vokietijos ir Prancūzijos planą, kurį iš dalies įkvėpė senas ekspertų organizacijos dokumentas apie JAV federalizmą – J. Kukiesas ragino jį perskaityti ir O. Scholzą.

Tačiau kad ir kokia gyvybinga būtų O. Scholzą supanti draugija, paskutinį žodį taria jo viršininkė kanclerė Angela Merkel. O. Scholzo padėjėjai tikina, kad jis turi didelę įtaką, kuria naudojasi ilguose pokalbiuose su kanclere. Tačiau jos kadencijai, kuri baigsis po kitų metų rinkimų, einant į pabaigą, A. Merkel autoritetas tiek namuose, tiek užsienyje silpsta. Dėl to daugiau galios pasižymėti turi kiti.
Ar pokyčiai bus ilgalaikiai? Nebūtinai. O. Scholzas priklauso Socialdemokratų partijai (SPD), tačiau kaip ir A. Merkel Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) tikina, kad Vokietija gali sau leisti vykdyti tokias dosnias priemones, nes klestėjimo metais neprikaupė skolų. Remiantis tokiu paaiškinimu (kuriam daugelis ekonomistų nepritaria), dabartinės išlaidos ne paneigia fiskalinį atsargumą, o suteikia už jį atpildą. „Tai nereiškia, kad pakeitėme nuomonę – kilo ekstremali situacija, kuriai išspręsti reikalingos tokios pat ypatingos priemonės“, – teigia Freiburgo universiteto ekonomikos profesorius Larsas Feldas. Ciuricho universiteto akademikas Lukas Haffertas teigia, kad po šių metų įvykių skolinimosi ribojimo taisykle nepatenkinti kritikai nebegalės tvirtinti, kad ji trukdo daugiau išleisti kilus krizei. O konservatyviųjų CDU politikų kantrybė nėra beribė. Anksčiausiai ją išbandys susitarimai dėl to, kokiu tempu mažinti įsiskolinimus. „Ankstyva konsolidacija būtų katastrofiška“, – teigia J. Südekumas.

Europoje argumentai šiek tiek kitokie. O. Scholzas ėmė sakyti didingas Aleksandro Hamiltono idėjas primenančias kalbas apie fiskalinę sąjungą ir mokesčių rinkimo galių perdavimą ES. Vokietijos išlaidavimas tik padidins atotrūkį tarp jos ir jos partnerių (Vokietijos centrinis bankas prognozuoja, kad BVP šiais metais kris tik 6 proc. – kur kas mažiau negu Prancūzijoje ir Italijoje), todėl aiškėja, kodėl reikalingi dideli vidiniai ES lėšų perskirstymai. Vokietijos eksportuotojams reikalingi ES muitai. Tiesa, kai Europos lyderiai birželio 19 d. ims diskutuoti dėl fondo, derybose dalyvaus ne O. Scholzas, o A. Merkel.

Tačiau jos valdymo pabaiga artėja. O. Scholzas greičiausiai taps SPD kandidatu užimti jos postą kitais metais. Jei taip nutiks, jis greičiausiai nesuteiks savo varžovui iš CDU kozirio pareikšdamas, kad ketina nekreipti dėmesio į senąsias biudžeto taisykles. Tačiau jis gali įsidrąsinti ir debatuose prabilti ne tik apie tradicines fiskalines problemas, pavyzdžiui, Vokietijos investicijų spragas, didelę ir nerimą keliančią ekonomikos dalį, kurią sudaro prastai apmokami darbai, bei vaidmenį Europoje. O tai jau būtų šioks toks pokytis.