Karnavalo laikotarpis pietų Nyderlanduose – tai savaitę trunkantis Rablė kūrinius primenantis lėbavimas. Vasario 28 d. laisvai samdomas garso technikas Leon Elsjan of Wipper prižiūrėjo garso sistemą karnavalo pabaigos šokiuose Udene ir stebėjo kostiumais pasipuošusius šventės svečius, besimėgaujančius didžiuliais kiekiais alaus. Nuo to vakaro jis nedirbo jau seniai. Šiais metais per karnavalą į Nyderlandus atkeliavo ir plačiai paplito covid‑19 virusas. Udene mirusiųjų buvo ne mažiau nei šiaurės Italijoje, tad vyriausybė visus viešus festivalius uždraudė iki rugsėjo.
L. Elsjan of Wipper nesusirgo, tačiau dėl to, kad yra laisvai samdomas darbuotojas, tapo pažeidžiamas kitu atžvilgiu. Norėdama sutramdyti dėl covid‑19 kilusią ekonominę krizę, Nyderlandų vyriausybė sukūrė darbo užmokesčio paramos programą, panašią į Vokietijos Kurzarbeit sistemą. Vyriausybė sutiko sumokėti 90 proc. didžiausią smūgį patyrusių įmonių darbuotojų atlyginimų. Tačiau laisvai samdomų darbuotojų (sudarančių 12,5 proc. darbo jėgos) ši programa neapima. Jiems vyriausybė sukūrė tik pačius būtiniausius poreikius tenkinančią sistemą. L. Elsjan of Wipper gauna maksimumą: 1 050 eurų per mėnesį.
Keletą dešimtmečių išgirtosiose Europos gerovės valstybėse nelygybės lygis buvo gana žemas. Tačiau covid‑19 sukeltas nuosmukis tam kelia grėsmę dėl trijų priežasčių. Visų pirma, prastai apmokami darbuotojai nukentėjo kur kas labiau negu gerai apmokami darbuotojai. Antra, karantinas sukūrė naujų nelygybės formų. Kai kurie pramonės sektoriai neužsidarė, tad vieni žmonės gali dirbti iš namų, o kiti – ne. Trečia, nuosmukio mastas atskleidė Europos socialinės paramos sistemų spragas. Kai kurioms šalims pavyko jas užlopyti, tačiau kitoms sekasi daug sunkiau.
Įvertinti nelygybės lygį gana sudėtinga, bet akivaizdu, kad Europoje nelygybė palyginus nedidelė. Vienas metodas tai įvertinti – tai Gini koeficientas, matuojamas nuo nulio (visiška lygybė) iki vieno (visiška nelygybė). Vertinant pagal pajamas po mokesčių ir išmokų, 2017 m. (kitų metų duomenų dar nėra), ES Gini koeficientas buvo 0,30. JAV jis siekė 0,39, o rytų Azijos šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje ir Pietų Korėjoje, pateko tarp šių dviejų verčių.
Prieš mokesčius ir išmokas vaizdas šiek tiek kitoks: Vokietijos koeficientas beveik toks pat, kaip ir JAV. Europoje nedažnai taikomos griežtos progresinės mokesčių sistemos, tad ekonomistai ilgai manė, jog žemą nelygybės lygį palaikyti padeda didelės išmokų sistemos. Tačiau akademinio projekto „World Inequality Lab“ (WIL) mokslininkai tvirtina, kad tai netiesa. Europos išmokų sistemos tokios dosnios atrodo tik todėl, kad dauguma Europos pensijų viešos, o kitose šalyse jos dažniausiai privačios. Jei pensijos būtų laikomos uždirbtomis pajamomis, Europos socialinės paramos sistemos nebeatrodytų didžiulės – tačiau skirtumai už Atlanto išliktų.
Kiti analitikai ginčijasi dėl WIL duomenų, ypač kalbant apie JAV. Bet pasak projekto akademikų, 1980 m. pusė uždirbančiųjų mažiausiai ir 1 proc. uždirbančiųjų daugiausiai JAV ir Europoje gaudavo panašias pajamas. Tačiau 2017 m. 1 proc. JAV turtingiausiųjų jau uždirbdavo daugiau už pusę uždirbančiųjų mažiausiai, o Europoje 1 proc. turtingiausiųjų vis dar uždirba mažiau negu pusė uždirbančiųjų mažiausiai. „Europos socialinės paramos modelis veiksmingas dėl „išankstinio pajamų padalijimo“ – investicijų į švietimą, visuotinę sveikatos apsaugą bei darbo rinkos reglamentus, išlyginančius darbo užmokesčio skalę“, – tvirtina WIL atstovas Lucas Chancelas. Daugelyje šalių profesinės sąjungos sudaro susitarimus dėl ištisų ekonomikos sektorių atlyginimų. Mažiausia nelygybė Skandinavijos šalyse. Vakarų Europos šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, ir Pietų Europos šalys, pavyzdžiui, Italija, labiau pasikliauja išmokomis. Rytų Europos šalyse nėra nei daug išankstinio pajamų padalijimo, nei išmokų, todėl ten nelygybė didesnė.
Kai kuriose šalyse nelygybė augo dar prieš covid‑19 krizę, iš dalies dėl to, kad buvo liberalizuoti darbo rinkos reglamentai. Kai 2004 m. Vokietijoje įvestos darbo įstatymo reformos, dešimtadalio aukščiausius atlyginimus gaunančių ir pusės žemiausius atlyginimus gaunančių žmonių pajamos buvo lygios, tačiau 2017 m. viršutinis dešimtadalis jau uždirbdavo daugiau. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose ir Italijoje, daugėjo ne visą darbo dieną dirbančių arba laisvai samdomų darbuotojų, kurie gauna mažiau išmokų ir garantijų.
Covid‑19 krizė šiuos skirtumus labai paaštrino. Ispanijos vyriausybė suprato, kad neturi jokio mechanizmo apsaugoti didelę darbo jėgos dalį sudarančių neformaliai dirbančių gyventojų pajamų. Tai paskatino Socialistų partijos valdomą vyriausybę pristatyti garantuojamų minimalių pajamų įstatymą, kuris įsakymu priimtas praeitą savaitę. Italijoje didžiulio neformalaus sektoriaus darbuotojams gali kilti sunkumų gauti covid‑19 krizei švelninti skirtas išmokas.
Italijos centrinio banko skaičiavimais, šalies Gini koeficientas per pirmąjį ketvirtį išaugo nuo 0,35 iki 0,37. Iš dalies taip buvo dėl karantino, o jam tęsiantis antrajame ketvirtyje padėtis neabejotinai pablogėjo. Aukščiausias pajamas gaunančiame penktadalyje beveik pusė darbuotojų turi darbus, kuriuos sunku dirbti iš namų; žemiausias pajamas gaunančiame penktadalyje iš namų dirbti negali beveik 90 proc. darbuotojų. Atsirado ir geografinė nelygybė. „Pietų Italijoje mirusiųjų nuo covid‑19 beveik nebuvo, tačiau šie regionai priklausomi nuo turizmo, todėl ekonomiškai jie nukentėjo kur kas labiau“, – teigia LUISS universiteto Romoje ekonomistas Carlo Bastasinas.
Trys ketvirčiai žemyno mastu matuojamos Europos pajamų nelygybės atsiranda dėl skirtumų šalių viduje. Skirtumas tarp skurdžios Sicilijos ir turtingo Milano didesnis negu tarp Milano ir Paryžiaus. Tačiau šitai dar gali pasikeisti. Covid‑19 sukeltas nuosmukis padidins skirtumus tarp šalių, turinčių fiskalinių gebėjimų sutramdyti nelygybę, ir šalių, kurios to padaryti negali – ypač Centrinėje ir Rytų Europoje. Vokietijos vyriausybės su nuosmukiu kovoti skirtos priemonės sudarė beveik 10 proc. BPV. Skolų prispaustoje Italijoje ir Ispanijoje priemonės kur kas kuklesnės. Vengrija išlaidų beveik nepadidino, o Lenkija lėšas skyrė daugiausiai remti įmonėms, o ne darbininkams ar darbo neturintiems gyventojams.
Pastaruoju metu kai kurie ekonomistai teigė, kad karai ir pandemijos gali sumažinti nelygybę, nes taip sunaikinamas turtingųjų sukauptas turtas, o plačiajai visuomenei suteikiama daugiau galimybių. Praeitą mėnesį pasirodžiusiame moksliniame darbe TVF ekonomistai atskleidė, kad pandemijoms tai negalioja – per pastarąjį šimtmetį kilusios didžiausios pandemijos nelygybę dar padidino. L. Elsjan of Wipper neįsitikinęs, kad jo pramonės šaka atsigaus: „Kai kalbu su jaunesniais žmonėmis, liepiu jiems pasiieškoti kitos karjeros.“