Monika Meilutytė. Kokios pagrindinės priežastys paskatino rašyti oficialų pareiškimą?
Gintarė Masteikaitė. Prasidėjus karantinui, įvairios asociacijos vis kreipdavosi į valdžią, dažnai kalbėdamos kitų organizacijų vardu, scenos menus ir nevyriausybinį jų sektorių kažkodėl prisiskirdamos sau. Taigi žodis teatras buvo „prikabintas“ prie naktinių klubų, profesionalioji kultūra – prie komercinių renginių ir pan. O nepriklausomas scenos menų sektorius tapo tarsi nematomas kūrybinių industrijų lauke, specifinės jo problemos neatskleidžiamos. Supratome, jeigu neišreikšime pozicijos dabar, būsime priskirti visiems ir niekam. Įvairios organizacijos spekuliuos mūsų vardu, bet nevyriausybiniam scenos menų sektoriui nebus atstovaujama.
Nelaimės ir krizės priverčia išmokti ko nors naujo. Pavyzdžiui, valdžios institucijos vis priekaištaudavo, kad nevyriausybinis scenos menų sektorius per daug susiskaldęs, nėra vienos organizacijos, kuri jam atstovautų, todėl vieni sako vienaip, kiti – kitaip ir nesusikalba tarpusavyje. Mūsų sektorius iš tikrųjų komplikuotas, plėtojame įvairias scenos meno rūšis, priklausome skirtingoms institucijoms. Pavyzdžiui, šokiu ir cirku rūpinasi Šiuolaikinio šokio informacijos centras, o nevyriausybiniai teatrai tokios skėtinės organizacijos neturi, kiekvienas dažniausiai kovoja vien už save (juo labiau kad menininkai apskritai yra individualistai) ir t. t.
Prasidėjus karantinui, ėmėme vienytis, kad kartu siektume pokyčių. Dabar turime dvylikos žmonių iniciatyvinę grupę, veikiančią savanorystės principu.
Sutarėme, kad asociacijos kol kas nesteigsime, tačiau reaguoti į tai, kas vyksta, tikrai turime. Todėl kreipėmės į valdžią ir išdėstėme, su kokiomis problemomis susiduria mūsų sektorius. Išreiškėme savo poziciją. Beveik 80 organizacijų pasirašė tą kreipimąsi (o su kiekviena iš jų susiję daug individualių kūrėjų).
– Kol kas atsakė Prezidentūra, Kultūros ministerija ir Klaipėdos savivaldybė.
Be kita ko, prašėme į darbo grupes, kurios priima sprendimus, įtraukti ir nevyriausybinio scenos menų sektoriaus atstovus. Kultūros ministerijos darbo grupei priklauso du Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos nariai, bet nė vienas iš jų nesusijęs su scenos menais. Kai pasiprašėm į tą darbo grupę, mus priėmė. Suprantu, kad kuo mažiau žmonių, tuo lengviau susitarti, tačiau mūsų balsai skirtingi, todėl norime būti girdimi.
Džiaugiuosi pokalbiais ir diskusijomis su Prezidento patarėjais, atsakingais už kultūros sritį. Jie labai nuoširdžiai norėjo suprasti, kas mes esam, kodėl keliam balsą, ko norim, kiek mūsų yra. Beje, niekas nėra suskaičiavęs, kiek nevyriausybinių scenos menų organizacijų esama Lietuvoje, šis sektorius tarsi niekam nepriklauso. Iš Kultūros tarybos gauna dalinį finansavimą, bet Kultūros ministerijai, kuri formuoja kultūros politiką, jis nepavaldus. Atsiradęs nepriklausomos Lietuvos laikais, per 30 metų užaugo ir įrodė, ko yra vertas, taigi tikimės, kad mūsų balsas vis dėlto bus išgirstas. Nevyriausybinių scenos menų sektorius savo dydžiu, produkcijos kiekiu, gebėjimu efektyviai dirbti, disponuojant menku biudžetu, lanksčiai prisitaikyti prie nuolat kintančios situacijos, aktyvumu tarptautiniame lygmenyje svariai papildo valstybinį sektorių, daugeliu atžvilgių netgi konkuruoja su juo. Todėl tikrai nusipelnėme didesnio palaikymo, bent jau teisės dalyvauti, kai priimami sprendimai. Tokia dialogo su LR Prezidentūra ir Kultūros ministerija pradinė intencija.
Suprantama, keisti nepaslankią, sustabarėjusią sistemą labai sunku. Gal pandemijos sukelta krizė paskatins permąstyti kultūros sektoriaus prioritetus ir inicijuoti pokyčius.
Apskritai valdžios atstovų reakcija buvo teigiama, visi palaiko mūsų iniciatyvą – tuo iš tikrųjų džiaugiamės. Prezidentūra ypač skatina dialogą tarp skirtingų institucijų. Aktyviai dalyvaujame įvairiose darbo grupėse, teikiame pasiūlymus.
Kultūros taryba bene pirmoji lanksčiai reagavo į pandemijos padarinius. Susisiekusi su visomis pagrindinėmis organizacijomis – ir strateginėmis, ir tomis, kurios šiemet gavo Kultūros tarybos paramą, – patarė, kaip galima planuotą veiklą adaptuoti, ko atsisakyti, kad finansavimas būtų kuo efektyviau panaudotas, ir t. t. Pasirodo, biurokratinis kelias gali būtų sutrumpintas! Taigi durelės truputį prasivėrė, žalia šviesa užsidegė, o mes supratom, kad galima siūlyti šios srities pokyčius. Žinoma, dabar situacija ekstremali, tačiau įtampoms nuslūgus, labai nesinorėtų grįžti prie ankstesnės tvarkos.
– Vadinasi, jūsų iniciatyvinė grupė siekia ne tik sušvelninti karantino poveikį nevyriausybiniam scenos menų sektoriui. Turite ilgalaikių tikslų, norite esminės pertvarkos.
– Pradėjome, žinoma, nuo trumpos distancijos. Tačiau kuo labiau gilinamės į situaciją, tuo daugiau matome taisytinų dalykų. Pavyzdžiui, tie trys milijonai eurų, skirti vadinamajai paramos programai, paskirstyti konkursiniu būdu. Man atrodo, parama yra tada, kai menininkas gauna kompensaciją už tai, kad patyrė priverstinę trijų mėnesių prastovą. O jeigu tam, kad gautum pinigų, reikalaujama teikti paraišką su nauja kūrybine idėja, vadinasi, dalyvauji konkurse. Taigi kultūros sektorius ir vėl pralaimi verslui. Verslininkai, norėdami gauti paramą, neturi teikti paraiškų su naujomis idėjomis, tiesiog nurodo patirtus nuostolius.
Scenos menai iš karantino išeis patys paskutiniai, o neigiamą poveikį jaus ypač ilgai. Jau atsidaro kavinės, vilioja geras oras, tad vargu, ar žmonės, tris mėnesius sėdėję namuose, labai skubės eiti į teatrą. Juo labiau kad neaišku, kokia bus procedūra: gal reikės ilgai stovėti eilėje dviejų metrų atstumu vienas nuo kito, būti su kaukėmis, dezinfekuoti rankas, sėdėti už dviejų ar trijų kėdžių ir pan. Prieš akis – vasara, ne teatro sezonas, o rudenį gal kils antra pandemijos banga. Taigi visiškai neaišku, kada šis sektorius bent iš dalies atsigaus. Todėl reikia jį palaikyti, jau dabar nustatant ilgalaikio finansavimo mechanizmą, antraip viską prarasime.
Žinoma, tai ne vienos dienos darbas, siekiame pokyčių, kurie nesibaigs birželio 15-ąją, turime dalyvauti sprendimų priėmime, kad ir koks ilgas būtų šis procesas.
– Lietuvos valdžia strateginiuose dokumentuose, o ypač savo kalbose ne kartą yra pabrėžusi, kad vienas iš svarbiausių jos prioritetų – kultūra ir švietimas. Tačiau realybė kaskart parodo, kad elgiamasi visiškai priešingai... Kaip manai, gal išvis utopiška tikėtis, kad kultūra kada nors taps Lietuvos prioritetu?
– Kai 2016 m. buvo išrinkta dabartinė valdžia, iš tikrųjų žadėta kultūrą laikyti prioritetine sritimi. Paaiškėjus, kad į Lietuvą grįžta Europos kultūros sostinės projektas, valdžia labai didžiavosi, bet pripažino, kad Kaunas, net ir sutvarkęs gatves, atnaujinęs namų fasadus, netaps įdomus kaip Europos kultūros sostinė, atrodys tuščias, jeigu mieste nevyks aktyvus kultūrinis gyvenimas. Pažadai puoselėti kultūrą dažnai skamba prieš ir per rinkimus, bet po rinkimų iškart pamirštami. Nemanau, kad tai kam nors naujiena. Dauguma kultūros žmonių net ir nesitikėjo, kad šįkart bus kitaip. Žinoma, malonu, kai kultūrai skiriama nemažai dėmesio, tačiau kalbos turėtų virsti darbais...
Dabar, manau, yra puikus metas pasvarstyti, ar tikrai vis dar norime dairytis atgal, rūpindamiesi vien kelių tiesimu, ar pagaliau pradėsime žiūrėti į priekį ir darysime ilgalaikes investicijas į mokslą, švietimą, kultūrą. Valdžia labai gerai įsiklauso į verslo lobistų balsą, kartu su jais ignoruodama etines problemas (pavyzdžiui, praleidžia pro akis ir greitai pamiršta ekologines katastrofas). Manau, jeigu būtų pakankamai investuojama į kultūrą, įvyktų labai dideli pokyčiai, išsispręstų daug socialinių, psichologinių problemų, pagreitėtų visuomenės vystymasis, padidėtų laimės indeksas, išaugtų šalies patrauklumas, savo ruožtu tai pritrauktų daugiau investicijų. Argi vis dar reikia įrodinėti, kad kultūra padeda žmonėms tobulėti emociškai, įkvepia dvasiškai, ugdo kritinį mąstymą? Juk ji įvairiapusė – tai ne tik spektakliai, koncertai, bet ir knygos, filmai, mūsų kalba, bendravimo būdas, maistas, sportas... Viskas yra kultūra, jeigu pasiekiamas aukštas lygis, todėl taip svarbu, koks yra valdžios požiūris į ją. Deja, daugelis mūsų politikų nesupranta ir net nenori suprasti, ką kultūra reiškia tiek visuomenės, tiek individo gyvenimui. Vis dar gajus įvaizdis, kad menininkai – tiesiog vargšai, nuolat prašantys „išmaldos“. Vadinasi, politikai nežino, kiek pinigų pritraukia kultūros sektorius. Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad žmonės yra linkę leisti pinigus pakeliui į kultūros renginį. Eina pavakarieniauti, išgeria taurę vyno per spektaklių pertraukas, nusiperka gražesnių rūbų ir batų, užsisako taksi ir pan. Rengdamiesi į spektaklį, koncertą ar parodą, žmonės išleidžia nemažai pinigų kitoms sritims. Net apleisti miesto rajonai atgyja, jeigu juose prasideda kultūrinis bruzdesys.
Manau, požiūris į kultūrą priklauso nuo mentaliteto, nuo išsilavinimo. Kitos šalys, pavyzdžiui, Vokietija puikiai supranta, kokie svarbūs yra kūrėjai. Berlynas, atmetęs visas biurokratines procedūras, tiesiog paprašė menininkų, kad pateiktų sąskaitos numerį ir kiekvienam pervedė po 5 tūkst. eurų. Kai tą sužinai, dar geriau supranti, kaip toli esame nuo gerovės valstybės. Lietuvoje menininkams vis dar reikia įrodinėti, kad jie apskritai reikalingi, nuolatos aiškinti valdžiai kultūros vertę ir naudą.
Tikiu, kad ir mūsų šalis eis į priekį, o ne atgal. Manau, sąmoningų žmonių daugėja, tokių vis daugiau atsiras ir politikoje. Vadinasi, pagaliau ir valdžia supras, kad kultūros svarba nekvestionuojama. Ji – tarsi šaka, ant kurios visi sėdime. Argi galima ją kirsti?
– Jau aptarei problemas, su kuriomis dabar susiduria nevyriausybinės scenos menų organizacijos. O ką įvardytum kaip didžiausius iššūkius šiam sektoriui po karantino?
– Mažoms organizacijoms, kurios priklauso nuo kitų institucijų, tikrai bus sunku atsigauti. Nevyriausybinis sektorius labai priklauso nuo valstybinio, iš kurio ne tik nuomojame sales, bet ir kartu vykdome projektus. Manau, po karantino prasidės ypač didelė konkurencija dėl erdvių. Suprantama, valstybiniai teatrai savo scenas patys naudos daug intensyviau, nes turi trupę, kuri visą pavasarį negalėjo dirbti, tad, sušvelnėjus režimui, stengsis parodyti kuo daugiau spektaklių, kad atgautų prarastas pajamas. Vilniaus savivaldybė užsimena apie papildomas vaidybos aikšteles, šį klausimą kėlėme ir mes, kalbėdami su Kultūros ministerija.
Antra, manau, suintensyvės ir varžybos dėl žiūrovų, dėl reklaminių plotų, stengiantis patraukti publikos dėmesį, susirasti kuo daugiau mokių klientų. Scenos menų renginiuose lankosi palyginti ribotas žmonių skaičius, o premjerų, festivalių tinklelis bus itin tankus, nes į rudenį perkeliami pavasariniai renginiai. Vilniuje jų ir taip netrūkdavo, o šiemet vyks bent keletas vienu metu. Visur nueiti vilniečiams bus misija neįmanoma, ko gero, apims net „kultūrinis“ nuovargis.
Nevyriausybinio sektoriaus menininkai, ypač vykdantys individualią veiklą, po karantino greičiausiai gaus mažesnes pajamas negu iki tol, nes atlygis priklauso nuo uždirbamų lėšų, o jos bus gerokai mažesnės, juk dėl sveikatos apsaugos reikalavimų nebus leidžiama rodyti spektaklių pilnose salėse. Veikiausiai kūriniai bus mažesnio formato, galbūt trumpesni, dirbs mažesnės komandos. Vadinasi, pajamos taps kuklesnės, iš ankstesnių spektaklių visi irgi uždirbs mažiau. Praeis daug laiko, kol menininkų atlyginimai pasieks prieškarantininį lygį, nors ir tada buvo nedideli. Dabar už prastovas kai kurie menininkai tris mėnesius gauna stipendijas. Tačiau kokios jos? 600 eurų. Susimoki už butą, maistą ir nebeturi ką atidėti būsimiems sunkiems mėnesiams. Aktoriai vasarą papildomai užsidirbdavo, filmuodamiesi kine, reklamose. Ar tokių pasiūlymų sulauks šią vasarą, neaišku.
Bus ypač sunku susigrąžinti tuos atlikėjus ir kūrėjus, kurie persikvalifikavo ir susirado geriau apmokamus darbus. Pavyzdžiui, tikrai turėsime bėdų dėl techninio personalo. Vilniuje yra vos keli geri apšvietėjai, kuriuos visi kviesdavome. Per karantiną likę be darbo, jie pakeitė veiklos sritį. Ar prisiviliosime juos atgal, siūlydami mažesnį atlyginimą? Abejoju... Kai įsigilini, supranti, kaip greitai gali subyrėti visa piramidė. Nemanau, kad sektorius išnyks, bet kyla daugybė problemų, kurias reikia spręsti kuo skubiau.
Be to, nevyriausybinės scenos menų organizacijos užsidirbdavo pragyvenimui ir galėdavo veikti Lietuvoje todėl, kad savo produkciją sėkmingai rodydavo užsienyje. Per gastroles uždirbtus pinigus investuodavo į naujus spektaklius, mokėdavo atlyginimus, pirkdavo reklamą, nuomodavo patalpas. Tačiau visos numatytos gastrolės žlugo. Pajamų, iš kurių tikėtasi gyventi iki kitų metų, tiesiog negauta. Apklausėme 24 teatro ir muzikos organizacijas – turėjusios atšaukti daugiau kaip 200 pasirodymų, jos prarado maždaug pusę milijono eurų. O juk šis skaičius toli gražu nėra galutinis, vis dar renkame informaciją apie užsienyje atšauktus renginius ir dėl to prarastas pajamas.
Kultūros taryba, skirstydama „paramą“, vienam projektui galės duoti ne daugiau kaip 15 tūkst. eurų ir ši „parama“ bus skirta tik 200 organizacijų. Mes paskaičiavome, kad 2019–2020 m. paraiškas teikė 500 vien scenos menų sektoriaus organizacijų. O į valstybės „paramą“ galės pretenduoti visų kultūros sričių atstovai. Tai apie kokią paramos sumą kalbam?
Situacija radikaliai pasikeitė gegužės antrą savaitę. Prie anksčiau skirtos paramos Vyriausybė papildomai skyrė 16,8 mln. eurų, kurie bus paskirstyti per įvairias programas, tarp jų ir naujai kuriamas. Gerokai padidintas ir individualių stipendijų biudžetas. Dabar pagrindinis klausimas, kada šios lėšos pasieks sektorių. Viena vertus, finansinių injekcijų reikėjo jau vakar, antra vertus, naujiems projektams parengti reikės laiko, būtų apmaudu, jeigu papildomas finansavimas nukeliautų abejotinos vertės sumanymams įgyvendinti (Gintarės Masteikaitės papildomas komentaras 2020 m. gegužės 15 d.).
– Festivalį Naujasis Baltijos šokis nukėlėte į rudenį. Kaip jam ruošiatės? Ar negąsdina tikimybė, kad kils antra pandemijos banga?
– Situacija dviprasmiška. Kai nusprendėme atidėti festivalį, padėtis dar neatrodė tokia sudėtinga. Dabar jaučiamės įsprausti į kampą. Trupės, kurias planavome pakviesti, nežino, ar galės kur nors keliauti. Šiemet buvome pasirengę atvežti labai gražią programą iš Australijos. Tai turėjo būti didžiausias australų scenos meno pristatymas Baltijos šalyse. Tačiau viskas žlugo. Tarptautinis festivalis – tai didelė mozaika, priklausanti ne tik nuo to, kas vyksta mūsų šalyje, bet ir kas dedasi svetur, ypač kad sienos vis dar uždarytos...
Apskritai kyla daugybė keblumų. Kada sužinosime, kiek žiūrovų galėsime priimti salėse (ar jie sėdės kas antroje, ar kas trečioje kėdėje)? Ką daryti, jei trupėms reikės laikytis dviejų savaičių saviizoliacijos? Ar pradėti festivalio reklamavimą, jeigu nežinome, nuo kada galėsime pardavinėti bilietus? Ar kainą palikti tokią pačią, ar sumažinti? Festivalis numatytas lapkričio pabaigoje–gruodžio pradžioje. Vadinasi, renginių maratonas bus jau įsibėgėjęs, o žiūrovai galbūt išleidę pinigus, kuriuos buvo numatę skirti kultūrai. Negana to, konkuruosim su kalėdinės eglutės įžiebimu.
Jau atsisakėme septynių festivalio pasirodymų. Programa bus mažesnė, glaustesnė, kad žiūrovai spėtų ją pamatyti. Gegužės mėnuo mums būdavo ypač parankus, nes po Kino pavasario didelių festivalių nevykdavo, todėl publikos dėmesio nestokodavome. Žiūrovai dvi ar tris savaites galėdavo mėgautis Naujuoju Baltijos šokiu. Dabar festivalis bus daug kuklesnis. Sunkiausia buvo atsisakyti savo kaip organizatorių ambicijų. Visada stengiamės už tą menką biudžetą, kokį turime, padaryti triskart daugiau negu įmanoma, kad žiūrovai pamatytų kuo platesnį šokio spektrą. Šįkart nesiversime per galvą. Atsisakę kai kurių užsienio trupių, sutaupytus pinigus investuosime į Lietuvos kūrėjus. Esame atrinkę 13 rezidentų, kai kuriuos jų darbus galbūt pristatysime festivalio programoje.
Taigi turime ir A, ir B, ir C, ir D planą, bet nežinome, kurio imtis, nes neaišku, kaip viskas klostysis rudenį.
– Ar festivalio programą transliuosite internete? Gal tai būtų dar vienas iš galimų plano variantų?
Dabar daug renginių vyksta nuotoliniu būdu. Neseniai baigėsi Kroatijos šokio festivalis Spring Forward, dėl karantino perkeltas į virtualią erdvę. Per tris dienas buvo parodyta daugiau kaip 20 spektaklių. Juos žiūrint, apėmė liūdesys. Scenos menas – tai gyvas susitikimas su žiūrovais. Dabar daug spektaklių tiesiog nufilmuojama ir parodoma, nors jie nebuvo kuriami ir nėra pritaikyti vaizdo kamerai, todėl ekrane labai daug praranda. Teatro profesionalai nevertina spektaklių pagal įrašą, nes puikiai supranta, ko jiems trūksta. Rodyti tuos įrašus žiūrovams, kurie tik retkarčiais apsilanko teatre, manau, yra apgaulė. Daugiau publikos rizikuojama prarasti negu pritraukti. Todėl Naujojo Baltijos šokio rengti nuotoliniu būdu tikrai neketiname. Juo labiau kad žiūrovai jau dabar persisotinę skaitmeninės produkcijos ir išsiilgę gyvo ryšio. Todėl festivalis arba vyks gyvai, arba nevyks iš viso. Bet viliuosi, gal dar ne viskas prarasta.
– Kaip asmeninis tavo gyvenimas pasikeitė dėl pandemijos?
Prieš karantiną grįžau iš didžiulio tarptautinio festivalio – Vokietijos šokio platforma buvo labai intensyvi, sunkiai aprėpiama net fiziškai, bet įkvepianti. Kai dabar prisimenu, net širdį suspaudžia. Apie 500 žmonių iš viso pasaulio mėgavosi šokio spektakliais, dalyvavo diskusijose, dalykiniuose susitikimuose. Jau tada su nerimu svarstėme, ar teks užsidaryti dėl viruso, ar ne. Kai grįžau iš festivalio, viskas ilgam sustojo. Planavau daugybę kelionių, aišku, nė viena neįvyko. Pats didžiausias pokytis, kad nutrūko tarptautinė veikla, vietoj tiesioginio dalyvavimo tarptautiniuose renginiuose per vieną dieną teko užsidaryti tarp keturių sienų.
Žinoma, patyriau įvairių emocijų – iš pradžių apėmė panika, vėliau užplūdo ramybė. Kita vertus, pradėjau daugiau sportuoti, nuolatos gaminu maistą, daugiau miegu, daugiau bendrauju su šeima ir draugais. Garsiai skaitau knygas, nes pradėjau lankyti dikcijos lavinimo pamokas, o tą jau seniai norėjau padaryti. Atradau gyvenimo Žvėryne privalumus ir turiu laiko jais džiaugtis, – pavyzdžiui, gėriuosi prieš langus žydinčiomis slyvomis! Anksčiau mano butas buvo lagaminų saugykla ir lova, į kurią įgriūdavau, o nubudusi vėl išbėgdavau. Patinka sulėtėjęs gyvenimo tempas. Neįsivaizduoju, kaip reikės grįžti į ankstesnį ritmą. Tiesa, produktyvumas irgi sumažėjo – namuose dirbti daug sunkiau negu biure, laukiu, kada vėl galėsiu į jį sugrįžti.
Karantinas nuteikė apmąstymams, ko aš pati noriu iš gyvenimo, kas esu be įtempto darbo. Tai proga įsiklausyti į save ir galimybė save išgirsti. Nors karantinas yra sunkus laikotarpis scenos menams, neaišku, ar pavyks susidoroti su jo padariniais, man asmeniškai jis buvo ne tik išbandymas, bet ir atokvėpio dovana, nes galėjau tiesiog ramiai paskaityti knygą, išbandyti tai, apie ką seniai svajojau.
