Lauren Eskreis‑Winkler ir Ayelet Fishbach iš Čikagos universiteto Bootho verslo mokyklos atliko eksperimentą: davė dalyviams nepaprastai sunkų testą, kuriame kiekvienam klausimui reikėjo pasirinkti vieną iš dviejų galimų atsakymų. Tada pusei dalyvių papasakota, į kuriuos klausimus jie atsakė teisingai (duotas teigiamas grįžtamasis ryšys), o kitai pusei – į kuriuos klausimus jie atsakė klaidingai (duotas neigiamas grįžtamasis ryšys). Nors išsami informacija apie teisingus atsakymus suteikta visiems dalyviams, vėliau atlikus antrą testą teigiamą grįžtamąjį ryšį gavę žmonės į pasikartojusius klausimus atsakė teisingai, tačiau neigiamą grįžtamąjį ryšį gavę žmonės išmoko daug mažiau – o kartais ir išvis nieko. Tyrėjos padarė išvadą: galbūt nesėkmės nėra geriausias būdas mokytis.
Lauren Eskreis-Winkler, papasakokite apie savo tyrimą.
L. Eskreis-Winkler: mūsų kultūroje dažnai kartojama, kad mokomės iš nesėkmių. Sėkmę pasiekę ir savo kelionę apmastantys žmonės kartoja, kad turime „klysti sėkmingai“. Neseniai išleistuvių proga sakydamas kalbą studentams JAV Aukščiausiojo teismo vyriausiasis teisėjas Johnas Robertsas jiems net palinkėjo „kad nesisektų“ – nes taip jie galės mokytis. Tačiau mudvi su Ayelet Fishbach pastebėjome, kad nesėkmės dažnai duoda priešingų rezultatų. Jos trukdo mokytis.
Kai žmonėms nesiseka, jie jaučia grėsmę ir užsisklendžia savyje. Tokie rezultatai mus nustebino. Neigiamos patirtys dažnai labai patraukia dėmesį – tik pabandykite važiuodami greitkeliu pamatę avariją į ją nespoksoti! Tačiau susidūrę su asmeninėmis nesėkmėmis, žmonės dažnai žiūri į kitą pusę, kad apsaugotų savo savivertę, ir nieko neišmoksta – išskyrus tuos atvejus, kai jie turi labai daug motyvacijos.
HBR: Kodėl jūsų tyrimo dalyviams trūko motyvacijos?
Žmonės į nesėkmes nekreipia dėmesio, jei taip daryti saugu. Juk nieko nenutiks, jei nežinosite atsakymų į tokius klausimus kaip „Kiek pinigų JAV įmonės kasmet praranda dėl prasto klientų aptarnavimo?“ arba „Kuris iš šių senovinio rašto simbolių vaizduoja gyvūną?“.
Kita vertus, jei nesėkmių pasekmės tokios rimtos, kad negalima jų ignoruoti, žmonės susikaupia ir mokosi. Psichologijoje žinomas reiškinys, vadinamas „mokymusi vengiant“ („aversion learning“). Pavyzdžiui, laboratorinės žiurkės, kurios suklydusios paragauja nuodų, gauna elektros šoką arba pajunta kokį nors kitą skausmą, iš tos patirties pasimoko. Yra tam tikra riba, kurią pasiekus imame mokytis iš nesėkmių, tačiau kasdienės nesėkmės jos dažnai nesiekia.
K: Kur ta riba?
A: Atsakymas nelabai konkretus – viskas priklauso nuo aplinkybių. Toji riba slypi tarp dviejų kraštutinumų – ar suklydę paprasčiausiai pasirinksite neteisingą atsakymą į klausimą, ar prarysite nuodų. Vykdydamos tolesnį tyrimą aiškinomės, ar žmonės iš nesėkmių mokytųsi geriau, jei pasiūlytume didelį atpildą. Be to, patikrinome, ar rezultatai pagerėtų sukūrus labiau į socialinę informaciją sutelktą testą, nes žmonės tokiai informacijai paprastai skiria daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, užduodavome tokį klausimą: „Kuri iš šių dviejų porų yra susižadėjusi?“ Tačiau rezultatai nepasikeitė.
Atlikdamos kitą eksperimentą motyvaciją padidinti stengėmės kitaip: dalyvauti pakvietėme 300 JAV telerinkodaros specialistų ir davėme jiems sudėtingą testą apie klientų aptarnavimą – temą, kuri tiesiogiai susijusi su jų darbu. Tačiau rezultatai vėl buvo panašūs. Dalyviai, kurie gavo teigiamą grįžtamąjį ryšį apie klausimus, į kuriuos atsakė teisingai, pasimokė, o tie, kurie gavo neigiamą grįžtamąjį ryšį apie neteisingai atsakytus klausimus, nepasimokė. Žinoma, prastai atsakę į klausimus apie klientų aptarnavimą dalyviai tikriausiai pasijuto nekaip, bet nesėkmė nebuvo tokia didelė, kad jie manytų, kad būtina ko nors imtis. Todėl jiems buvo svarbiau apsaugoti savivertę.
K: Ar mokytis iš klaidų sunku visiems?
A: Vidutiniškai mūsų eksperimentuose iš nesėkmių žmonės išmokdavo mažiau, tačiau šis dėsnis galiojo ne visiems. Tarp dalyvių buvo ir pastebimų išimčių. Kai kurie dalyviai atkreipdavo dėmesį į savo klaidas ir daug iš jų pasimokydavo. Ankstesni A. Fishbach tyrimai atskleidžia, kad tai gali priklausyti nuo ekspertizės. Paprastai ekspertai iš klaidų mokosi geriau, negu naujokai. Kai žmonės jau daug pasiekę, viena nesėkmė neatrodo tokia bauginanti.
Kita vertus, gali būti, kad atsparioji dalyvių mažuma pasižymi tuo, ką Stanfordo universiteto akademikė Carol Dweck vadina „augimo mąstysena“. Galbūt jie taip pasitikėjo savo gebėjimu tobulėti, kad neprarado motyvacijos stengtis. Jei būtume paraginusios visus savo dalyvius priimti augimo mąstyseną, gal būtume pastebėjusios, kad iš savo klaidų pasimokė visi.
K: Kaip išmokyti žmones priimti augimo mąstyseną?
A: Paprasčiausiai reikia paaiškinti, kad smegenys tobulėja, o žmonių gebėjimai nėra nekintantys ir gali būti lavinami.
K: Ar yra kitų būdų sumažinti jaučiamą grėsmę savivertei ir paskatinti mokytis?
A: Taip – žmonės gali mokytis iš svetimų klaidų. Viename mūsų tyrimų dalyviai peržiūrėjo kitų žmonių atsakymus į testo klausimus ir sulaukė grįžtamojo ryšio, kaip sekėsi tiems žmonėms. Nors tada, kai nesėkmes patirdavo patys, dalyviai jausdavo grėsmę savo savivertei ir nesimokydavo, sutelkti dėmesį ir mokytis iš svetimų klaidų jiems nekilo jokių sunkumų.
K: Kokią išvadą turėtų padaryti vadovai – ar jiems reikėtų kurti situacijas, kuriose darbuotojai rečiau patiria nesėkmes? Ar padėti jiems pakeisti mąstyseną, kad galėtų mokytis iš klaidų?
A: Kiek turite laiko? Jei rezultatų reikia iškart, rinkitės lengvas pergales. Kai sekasi, žmonės susikaupia ir mokosi. Verta pabandyti atkreipti darbuotojų dėmesį į tai, kas jiems jau dabar sekasi ir dar kartą tai pagirti. Grįžtamąjį ryšį teikite taip, kad savivertę sustiprintumėte, o ne susilpnintumėte.
O jei neskubate, galite įvesti sisteminių pokyčių – keisti žmonių mąstyseną, savo organizacijos kultūrą, arba kitaip pristatyti sunkumus, kad žmonės susikauptų ir mokytųsi iš klaidų.
K: Jūsų tyrime dalyvavo amerikiečiai ir britai. Ar skirtingą, ne vakarietišką kultūrą turinčioje šalyje rezultatai būtų kitokie?
A: Puiki hipotezė – reikėtų išbandyti ir pažiūrėti. Yra įrodymų, kad kai kurių šalių (pavyzdžiui, Japonijos) mokyklose vaikai išmokomi teigiamo požiūrio į klaidas ir nesėkmes. Jei dalyviams nesėkmė neatrodytų baisi, gali būti, kad gautume skirtingus, o gal net ir atvirkščius rezultatus.
K: Ar tyrimo rezultatus pritaikėte savo gyvenimui?
A: Stengiausi. Šiais metais ieškojausi darbo ir tą pačią dieną, kai pasirodė mūsų mokslinis darbas, kažkas nepasisekė. Neatsimenu, kas – tikriausiai negavau darbo. Pagalvojau: „Reikėtų savo tyrimu pasinaudoti praktiškai“. Tačiau daugiau į priekį nepasistūmėjau. Bandžiau galvoti apie nesėkmę taip, kad ji neatrodytų tokia bloga ir taip nežemintų savivertės, bet nesugebėjau.
K: Keista, kad net nebepamenate, kas tada nepasisekė. Ar tai – toks pats nesugebėjimas atsiminti informacijos, kokį pastebėjote eksperimentuose?
A: Gali būti! Apie tai nebuvau pagalvojusi. Arba pastaruoju metu tiek kartų nepasisekė, kad atmintis pasiekė savo ribas. Patekti į akademinių darbų rinką nelinkėčiau niekam.