Ne visi taupo, kad išleistų. Taupo vien tam, kad taupytų. O kai kas ima kreditus ir tik po to atiduoda, t. y., gyvena tik „į priekį “ – viskas perkama kreditu. Taupumo manijos priežastys dažnai yra visai ne ekonominės, o psichologinės. Gobšumo ir šykštumo manija dažnai apsėda žmones, kai jie jaučiasi nesaugūs.
Kiekvienas šykštus ir gobšus yra savaip. Gobšumas ir šykštumas gali atsirasti tada, kai žmogus patiria daug krizių, pavyzdžiui, ne vieną kartą bankrutuoja, yra turėjęs rimtų nepriteklių. Arba priešingai – taupymo manija apsėda tada, kai ima sektis verslas. Norisi vis daugiau ir daugiau. Apie tokius šykštuolius kadaise taikliai yra pasakęs Balzakas: „Gobšumas prasideda ten, kur baigiasi skurdas“. Tačiau yra ir kur kas keistesnių gobšumo priežasčių ir apraiškų.
Iš pradžių aptarsiu tuos du klasikinius atvejus. Du poliai – skurdas arba perteklius – gali pastūmėti žmones tapti šykščiu gobšuoliu. Tai dažniausiai sutinkamos šykštumo ir gobšumo priežastys. Štai Inga, vienišos motinos dukra, visą vaikystę praleido labai skurdžiai. Kartais net maisto trūkdavo. Kai merginai sukako pilnametystė, mama išvažiavo dirbti į užsienį ir ją namuose paliko vieną. Tuomet Inga ėjo į paskutinę klasę. Motinos palikti pinigai labai greitai ištirpdavo. Savo mamai ji buvo vienturtė. Negana to, neturėjo nei tetų, nei dėdžių, nei senelių. Pavalgyti kartais nueidavo į geriausios draugės namus.
Baigusi mokyklą Inga gan greitai nusižiūrėjo Marių – ką tik šiek tiek prakutusį smulkaus verslo atstovą. Labai greitai suvystė ir jam pati pasipiršo. „Geriau jau penkios minutės gėdos nei ištisas gyvenimas skurdo“, – taip visiems pasakojo Inga, kartodama savo mėgstamą iš kažkur išgirstą frazę. Marius jai šiek tiek ir patiko, tad vedybos įvyko greitai. Vaikinui Inga turbūt irgi patiko, bet ėmė ir apsiriko. Inga Marių kontroliavo kiekviename žingsnyje. Neleido nieko pirkti, išskyrus pačius būtiniausius dalykus. Jei Marius nupirkdavo aliejų, Inga jį iškoneveikdavo, kodėl paėmė ne patį pigiausią. „Juk už daug mažesnę kainą gali gauti tą patį“, – piktindavosi ji.
Netgi už viešojo transporto bilietėlius Inga „droždavo“ savo vyrą: „tai vis važiuoji šen, tai važiuoji ten, ir euriukas, ir euriukas“. Tiesa, keliones jiedu mėgo abu, tačiau svečioje šalyje nieko pirkinėti negalima. Taškas, negalima, nes taip pasakyta, viskas. Jei Marius užsnūsdavo prie įjungto televizoriaus, Inga iškeldavo skandalą dėl elektros netaupymo. Apskritai, ji vaikščiodavo Mariui iš paskos ir žiūrėdavo, ar jis išjungia šviesą, ar pernelyg didelės srovės po kranu neleidžia. Buvo prieita netgi iki tokio kuriozo, kad Inga reguliavo, kada galima nuleisti vandenį WC: o gi tada, kai atlieki „didelį reikalą“. Pasisiojus galima tiesiog uždengti dangtį ir vandens nenuleidinėti. Aišku, kad šioje poroje skyrybos buvo neišvengiamos.
O štai Arnoldui ėjo gera korta. Jo nedidelis versliukas buvo „ant bangos“. Labai įsižeisdavo, kai kas nors jį pavadindavo „kompiuterastu“, sakydavo, kad šis žodis skamba kaip „pederastas“. Prašydavo jį vadinti IT specialistu, bet pats sakydavo, kad dirba „aityšniku“. Kol dar buvo tik naujokas šioje srityje, jis savo žmonai ir vaikui nieko nešykštėdavo. Beje, nešykštėdavo ir sau. Pirkdavosi įvairius malonius niekniekius, išeidavo pietauti į restoraną ar kavinę.
Pinigų vis daugėjo, ir vienu metu Arnoldas ėmė sakyti, kad „išlaidos išlaidoms nelygu“. Pavyzdžiui, auksinį papuošalą, naujausią IT įrenginius, buities apyvokos reikmenis nusipirkti galima, bet, anot jo, tikra nuodėmė leisti pinigus smulkiems reikmenims, tame tarpe ir produktams. Visa bėda, kad ši taisyklė paties „nago“ neliečia, jie, regis, gyvena pagal Benjamino Franklino priežodį: „Būkite atsargūs su smulkiomis išlaidomis, net maža srovelė gali paskandinti laivą.“ O tai, kad tame „laive“ žmonės badauja ar neturi kuo apsirengti, „kapitono“ nedomina. Vėliau, daugėjant pinigų, Arnoldas tapo kuo tikriausiu „nagu“ – taip, kaip ir prieš tai minėtu atveju, eidavo iš paskos ir kontroliuodavo, ar šviesa išjungta, ar klozete vanduo be reikalo nenuleidinėjamas. Arnoldo ir jo žmonos santykius buvo galima pavadinti taip – maitintojas ir iždininkė. Pora turėjo vaiką, vėliau ėmė belstis ir antrasis. Tad vienintelis maitintojas šeimoje buvo Arnoldas. Ši pora neišsiskyrė, nes vienu metu „aityšniką“ irgi pasitiko nelengvas periodas. Čia situacija panaši į anekdotą: vyras prašo Dievo darbo, o žmona – vyro pinigų. Žinomi ir liūdnesni atvejai – moteris sunkiai dirba ir visą atlyginimą atiduoda šykštuoliui vyrui. Po to be šeimos galvos sutikimo negali nusipirkti sau pėdkelnių ar vaikui ledų.
Kartais taupymo ir gobšumo manija užvaldo alkoholikus, metusius gerti. Štai vienas toks veikėjas, pavadinkime jį Dariumi, didžiąją dalį savo pajamų pragerdavo. Prisigėręs ką nors pridarydavo, išdaužydavo – vėl nuostoliai. Žmona nuolat jam prikaišiodavo, skaičiuodavo, kiek jis išleidžia gėrimams, nuolat aiškindavo, kokios didžiulės sumos nueina perniek; „Tu viską pramyži, ką uždirbi“, – piktai bambėdavo Dariaus žmona.
Atsitiko taip, kad Darius girtas rėžėsi į kitą mašiną – brangią naują „Reno“. Jis už vairo girtas. Visa laimė, kad žmonės nenukentėjo, todėl Dariui pavyko „Reno“ savininko išprašyti nekviesti policijos, nereikia ir draudimo, jis pats suremontuosiąs mašiną iš savo lėšų. Mašinos savininkas užsiprašė nemenkos sumelės ir už tai, kad įvykis nebūtų registruotas, be to, mašina jau nebebus po remonto tokia, kokia buvo nauja. Dariui teko imti didžiulę paskolą. Žmona jį toliau pjovė, jis pats negalėjo naktį miegoti, tad kreipėsi į gydytoją ir buvo išrašyti jam antidepresantai, kurių negalima maišyti su alkoholiu. Be to, Dariui šis įvykis ir užgulusi skolų našta buvo didžiulis smūgis, privertęs jauną vyrą susimąstyti ir mesti gerti.
Kai Darius nustojo vartoti alkoholį, tapo tikrų tikriausiu šykštuoliu ir gobšuoliu. Skaičiavo kiekvieną centą, kur išleidžia žmona. Pats sau jis taupė kur kas mažiau. Tačiau žmonos išlaidas surašydavo ant popierėlio ir nuolat prikaišiodavo. Net ir neturintys skolų buvę alkoholikai dažnai taip elgiasi. Dažniausiai jų pasąmonė padiktuoja tokį elgesį – keršyti žmonai ir atsilyginti tuo pačiu už bambėjimą tuo metu, kai jie gerdavo.
Kartais gobšumas ir šykštumas ateina su amžiumi – tai tiesiog vienas iš senatvinių keistumų. Pasitaiko, kad žmonės, visą gyvenimą buvę išlaidūs, senatvėje tampa keistais šykštuoliais. Štai, kad ir ciocia Zita. Jai šiek tiek per septyniasdešimt. Visą gyvenimą su vyru gyveno neblogai, neturėjo jokio stygiaus. Jo nejaučia ir dabar. Niekada Zita nebuvo taupi. Priešingai – mėgėja paišlaidauti. Kas ką pasiūlo, tuoj perka. Visokiems marketingo specialistams ji buvo tiesiog atradimas, puiki pirkėja, puiki klientė. Tiesą sakant, ji ir toliau elgiasi panašiai. Štai dalyvauti „Didžiajame žaidime“, kuris yra gerai apgalvota ir sklandžiai veikianti senolių maustymo sistema, Zita nesibodi. Pinigus keičia į nereikalingus daiktus. Vien knygų, kurių niekas neskaito, yra prisipirkusi kokius tris kubinius metrus. O kur dar kiti daiktai, tokie kaip masažiniai kilimėliai, „stebuklingos šluostės“, septintas kavos servizas ir t.t. Tačiau visur kitur Zita maniakiškai taupi. Ypač skaičiuoja vyro išlaidas. Pati vaikšto apdriskusi su tais pačiais drabužiais. negana to, vis pasidairo po šiukšlių konteinerius – gal kas kokį kiaurą puodą išmetė, gal vazoną ras, gal kokių maišelių. O ir drabužių būna palikta prie konteinerių. Tai kas, kad Zitai jie netinka, bet juk reikia viską parsitempti namo – o gal kam nors pravers? Zitos atvejis yra puikiausias pavyzdys kaip tarpusavyje dera taupumas ir gobšumas. Sau yra gobši, o vyro atžvilgiu – šykšti.
Egzistuoja gobšumo genas ar ne, dar niekas neįrodė, tačiau gyvenimiška patirtis rodo, kad kai kurie žmonės tiesiog gimsta šykščiais. „Nago“ arba „naginės“ tėvai dažnai taip pat pasižymi šykštumu. Žmogaus supratimas apie pajamas ir išlaidas, apie taupumą ir šeimos biudžeto planavimą formuojasi auklėjimo metu. Jei vaikas šeimoje nuolat girdi – “negalima moterims patikėti pinigų, jos labai išlaidžios“, vyrai nieko nesupranta apie pinigus, yra išlaidūs ir perka nesąmones“, „kas uždirba, tas ir išleidžia“, „centas prie cento – euras“, – didelė tikimybė, kad jis užaugs šykštuoliu.
Tačiau kaip gyventi su šykštuoliu? Pirmiausia, būtina skirti šykštumą nuo taupumo. Pavyzdžiui, Dariaus atveju tikrai reikėjo susiveržti diržus dėl netikėtai atsiradusios paskolos, tačiau viska, yra ribos. Per smarkiai „suveržti diržai“ gali turėti blogų pasekmių, pavyzdžiui, tokių kaip skyrybos ar gyvenimo džiaugsmo praradimas. Tarkim, pasiimi didžiulę paskolą namui, bet jokio džiaugsmo, jeigu jame gyvens pasiligojusi ir apdriskusi šeima. Gyvename ne pačioje turtingiausioje šalyje, kur pragyvenimo lygis tikrai ne pats didžiausias, tad kartais neturime kito pasirinkimo, kaip tik išleisti didesnę pusę atlyginimo maistui. Visiškai nestebina, kad žmonės prausiasi užsukę čiaupą, visiškai nėra keista užplikyti du puodelius arbatos iš to paties pakelio. Protingas taupumas yra tuomet, kai negailima pinigų sveikam kokybiškam maistui, daržovėms, vitaminams, tačiau galima atsisakyti naujo automobilio. Dar blogiau, kai taupoma nežinia kam – vien tam, kad taupyti. Tai jau šykštumas, nuodijantis šeimos narių gyvenimą. Kaip su tuo kovoti? Pirmiausia, šykštuolį reikia atpažinti ir nuginkluoti.
Kad ir kaip keistai skambėtų, bet dėl vyro šykštumo dažnai būna kaltos pačios moterys. Juk pirmaisiais pažinties su vyru metais, jos pačios neleidžia „išlaidauti“. Nepriima brangių dovanų, didelių gėlių puokščių, prabangių papuošalų ir kvepalų. Vyras pamažu suvokia, kad nėr čia ko slėpti savo šykštumą.
Prieš pradėdami gyventi kartu, apsvarstykite būsimą šeimos biudžetą. Jei požiūris į pinigus labai skirtingas, vargu ar sutarsite.
Nekaupkite savyje nuoskaudų, viską atvirai išsakykite. Kol esate jauni, padėtį galite pataisyti. Vėliau tai gali būti tiesiog neįmanoma. Kaip ir Zitos atveju. Vyras į jos elgesį tiesiog numojo ranka, nes žino, kad jos jau nebeperauklės.
Gobšumas – užkrečiama liga. Neverta pasiduoti taupymo manijai, nes, jei „susirgsite“ abu, – padėtis taps tragiška: gyvensite kaip elgetos, nors pinigų ir turėsite. Pagalvokite, ar verta skriausti save. Ar ta nauja mašina ar prašmatnus namas vertas to, kad amžinai būsite surūgę, apdriskę, alkani ir galų gale – ligoti?
Taip pat negali būti tokio dalyko, kad kai dirba abu partneriai, vieno kurio nors atlyginimas laikomas „bendrais pinigais“, o kito – vien tik jo. Jei tai pastebėjote, nedelsdami pasikalbėkite su antrąja puse ir jokiu būdu nenusileiskite.
Problemų iškyla ir tada, kai vyras draudžia moteriai dirbti, sakydamas, kad moters pareiga – rūpintis namais. Nors jis uždirba ir nemažai, nors pats ir išlaidauja, tačiau žmona turi kaulyti net higienos priemonėms. Šiuo atveju vienintelė išeitis – eiti dirbti. Dabar galima rasti visokių kompromisų – ir nuotolinis darbas, kuris buvo norma ir prieš karantiną ir liks tokia pačia norma karantinui pasibaigus. Galima dirbti ir ne visą darbo dieną, galimas lankstus darbo grafikas. Reikia tik noro.
Ir dar. Nenusiminkite, jei šykšti antra pusė daug dirba, reiškia iš tiesų stengiasi. Tai dar ne blogiausias variantas.
