Daug kas priklausys nuo pinigų. Artėjančiomis savaitėmis ir mėnesiais pelno nesiekiančioms organizacijoms reikės didelių piniginių įnašų vien tam, kad galėtų išlaikyti darbuotojus, mokėti nuomą ir komunalinius mokesčius, karantino laikotarpiu teikti bent panašias į įprastas paslaugas ir paprasčiausiai išgyventi. Daugeliui jų padės neseniai vyriausybių priimti sprendimai teikti paramą koronaviruso pandemijos paveiktoms organizacijoms, o nemaža dalis jau gauna pagalbos iš fondų, kurie pagreitina įsipareigojimų teikti paramą procesus, šalina apribojimus ir paprastina atskaitomybės reikalavimus. Kol kas tai šiek tiek padeda, tačiau niekas nežino, kas sektoriuje nutiks ilguoju laikotarpiu ir kurios įmonės išsilaikys. Kai paklausiu pelno nesiekiančių įmonių generalinių direktorių, kaip jaučiasi, beveik visi pamini žodį stresas.

Per visą šį chaosą pelno nesiekiančios įmonės tyliai tikisi, kad į pagalbą ateis rėmėjai. Tačiau yra viena problema – nors kiekviena labdaros organizacija dabar nori gauti aukų, tik nedaugelis iš jų turi drąsos jų paprašyti. Jos žino, kad žmonės dabar sunerimę ir jaučiasi labai pažeidžiami. Jos žino, kad kol kas reikalai tik blogės. Pelno nesiekiančių organizacijų vadovai nenori pasirodyti savanaudiškais bjaurybėmis, kurie prašinėja pinigų tuo metu, kai žmonės kovoja su liga, netenka darbų, nerimauja dėl vaikų, gedi šeimos narių arba paprasčiausiai užsidarę sėdi ir laukia dar daugiau blogų naujienų. Pelno nesiekiančių organizacijų vadovai apsidairo aplink ir suvokia, kad dauguma žmonių norėtų jiems pasakyti: „Dabar pinigų neprašykite. Ne dabar.“

Tačiau senų įpročių atsikratyti sunku.

Tarp paramos ieškančių labdaros organizacijų jau sklando gandas apie neįvardytą universitetą, kurio atstovai kovo pabaigoje pamiršo sustabdyti buvusiems studentams automatiškai siunčiamus laiškus su prašymu teikti iš anksto planuotas aukas. Dėl to viduryje pandemijos išsiųstas laiškas, skelbiantis: „Dabar – geriausias laikas planuoti savo palikimą!“

O varge. Dabar žmonės iš tiesų daugiau galvoja apie mirtį ir yra požymių, kad daugelis tikrai iš naujo peržiūri savo testamentus, o kai kas dalį turto skiria labdarai. Kai pasaulyje siaučia mirtinas virusas, tai nestebina. Tačiau tikriausiai sutiksite, kad pateikti tokį pasiūlymą šiuo metu būtų mažų mažiausiai nejautru.

Ir vis dėlto pelno nesiekiančioms organizacijoms vis tiek reikia prašyti aukų. Nuo to priklauso, ar jos išgyvens. Tad ką joms daryti?

Aukos

Iš pradžių kalbėdamas apie tai su klientais, tardamasis su kitais konsultantais ir apsvarstydamas savo reakciją į prašymus paaukoti, kuriuos pateikė mano remiamos organizacijos, niekaip negalėjau sudaryti aiškių taisyklių, kaip labdaringoms organizacijoms viduryje krizės prabilti apie aukas. Tačiau staiga gavau neįtikėtinai paveikų el. laišką iš vietos YMCA organizacijos. Mano nuomone, jame pusiausvyra palaikyta puikiai.

Iš pradžių organizacijos generalinis direktorius paaiškino, kad gegužę jų patalpos bus uždarytos, nes to reikalauja regiono gubernatoriaus išleistas įsakas. Tokia žinia nenustebino.

Antra, jis pripažino, kad šiuo metu visi atsidūrėme nežinioje ir pasakė, kad organizacija norėtų šiek tiek palengvinti mūsų gyvenimus ir užtikrinti, kad liksime jos nariais. „Taigi, norėdami padėkoti už ištikimybę ir šiek tiek sumažinti finansinę naštą, – rašė jis, – nusprendėme atšaukti visus balandžio mėnesio narystės mokesčius ir narystę trumpam sustabdyti.“ Jis pabrėžė, kad organizacija nori ilgalaikių santykių.

Trečia, jis papasakojo, kokie internetiniai ištekliai ir virtualūs užsiėmimai artėjančiomis savaitėmis bus prieinami vartotojams.

O tada paaiškino, kad, deja, organizacija buvo priversta daugumą darbuotojų išleisti neapmokamų atostogų, tačiau ji įsipareigoja pandemijos metu apmokėti jų sveikatos draudimą. Ir pridūrė, kad jei nariai turi galimybę suteikti auką, jų paaukoti pinigai bus skiriami apmokėti darbuotojų sveikatos draudimus.

Toks laiškas chaotišku metu man pasirodė dėmesingas ir elegantiškas. Organizacija parodė suprantanti, kad jos nariams pandemija pridarė daug žalos, tad laiške generalinis direktorius tiek išreiškė užuojautą, tiek palengvino finansinę naštą padovanodamas nemokamą mėnesio narystę. Jis atvirai kalbėjo apie sunkumus, kuriuos patiria organizacijos darbuotojai (žmonės, kuriuos, kaip jis žino, mes pažįstame ir mėgstame) bei tiesiai atskleidė, kaip organizacija padės savo darbuotojams juos sušvelninti. O tada leido mums patiems nuspręsti, ar turime galimybę paaukoti organizacijai ir padėti jos darbuotojams.

Per kitas savaites ir mėnesius sėkmingi prašymai paaukoti turės būti susieti su platesnėmis abipusės pagarbos, empatijos ir solidarumo išraiškomis. Toks požiūris neturėtų būti laikinas: visoje šalyje daugėjant praradimų ir streso, labdaringos organizacijos nebegali veikti taip, kaip visada. Riba tarp rėmėjų ir paramos gavėjų vis labiau blės. Mums visiems reikės pagalbos, ir visiems reikės kaip įmanydamiems padėti kitiems.
A. Cantor

Jei jo laiškas būtų prasidėjęs prašymu paaukoti, greičiausiai net nebūčiau pradėjęs skaityti antrosios pastraipos. Tačiau jame pirmiausia pasiteiraujama apie mus ir pateikiamas pasiūlymas padėti mums. Visas laiškas buvo atviras, tiesus, pagarbus ir jautrus. Jame kalbėta apie mūsų santykius ir tarpusavio įsipareigojimus.

Žinoma, aš – tik vienas iš daugelio rėmėjų, tačiau laiške pademonstruotas požiūris man paliko gerą įspūdį, todėl paaukojau internetu. Kažkodėl spėju, kad taip pasielgė ir daugelis kitų narių.

Dabartiniai įvykiai neturi precedentų, todėl visi mokomės dirbdami. Štai ką supratau gavęs tą laišką – kad pelno nesiekiančios organizacijos gali vienu metu paramos ir prašyti, ir ją siūlyti. Netrukus pamačiau, kad panašiai ėmė elgtis ir kitos organizacijos. Viena valstijos psichinės sveikatos klinika sudarė COVID‑19 išteklių sąrašą ir pasidalino juo su tradiciniais klientais bei rėmėjais ir visa bendruomene. Scenos menų centras parašė man ir kitiems nariams ir paklausė, kaip laikomės, išreiškė liūdesį, kad negalime kartu dalintis menu, papasakojo apie įsimintinus praeities pasirodymus ir tik tada švelniai paprašė tų narių „kurie turi galimybę“, kad šiuo sudėtingu metu paaukotų organizacijai.

Per kitas savaites ir mėnesius sėkmingi prašymai paaukoti turės būti susieti su platesnėmis abipusės pagarbos, empatijos ir solidarumo išraiškomis. Toks požiūris neturėtų būti laikinas: visoje šalyje daugėjant praradimų ir streso, labdaringos organizacijos nebegali veikti taip, kaip visada. Riba tarp rėmėjų ir paramos gavėjų vis labiau blės. Mums visiems reikės pagalbos, ir visiems reikės kaip įmanydamiems padėti kitiems.