Labai mažai mums žinoma, kas vyko po to su Jėzaus mokiniais, bažnyčia, mokymu, kai jis iškeliavo pas Viešpatį Dievą. Katalikiškoje tradicijoje priimta laikyti, kad Jėzus perdavė vadovavimą bažnyčiai Šv. Petrui ir viskas sklandžiai ir gražiai rutuliojosi toliau.
Tačiau mūsų broliai graikų ortodoksai turi kitą nuomonę. Jie mano, kad Jeruzalės bažnyčiai vadovavo Šv. Jokūbas Teisusis, Kristaus vyresnysis brolis.
Visokių yra versijų – kad Šv. Jokūbas Teisusis buvo Šv. Juozapo sūnus iš pirmosios santuokos, kad Šv. Mergelės Marijos jaunesnysis sūnus, o gal tik todėl, kad žydai anksčiau vadino vienas kitą broliu. Man labai gražu, kad mano bičiuliai arabai musulmonai šią tradiciją išlaikę iki šiol. Bahreiniečiai, saudo arabai labai dažnai kreipiasi vienas į kitą tiesiog „brolau“. Taip pat ir į mus, užsieniečius. Arba „brangusis“, kurį dažnas lietuvis išmoko lankydamasis pamėgtame Egipte – „habibi“ vyrui ir „habibti“ moteriai.
Štai kodėl Šv. Jokūbas Teisusis taip gerbiamas visose Graikijos ir Kipro bažnyčiose. Neabejotinai jo ikona bus arba bažnyčios skliaute, altoriuje arba kitoje pagarbioje vietoje.
Šv. Petras, jei ir vadovavo Kristaus bažnyčiai, tai labai trumpai, nes turėjo bėgti nuo Erodo Agripos į Romą, kur vis tiek buvo nužudytas. Greičiausiai jie vadovavo kartu su Šv. Jokūbu Teisiuoju. Net ir Šv. Petras Jeruzalės pirmajame kongrese pripažino pastarojo vadovavimą. Tiesa – nesumaišykite Šv. Jokūbo Teisusiojo su kitu Šv. Jokūbu, Zabatėjo sūnumi, kurio garbei pavadintas kelias Santiago de Compostela.
Pirmoji Jeruzalės bažnyčia buvo labai artima su žydu tikėjimu – rėmėsi Tora, priveligijavo žydus prieš kitus krikščionis (gentilus) ir nepatikėsit, bet vienas esminių reikalavimų buvo apipjaustymas. Iš esmės tai buvo žydų tikėjimo sekta, išpažinusi išpranašautą Mesijo atėjimą.
Šv. Paulius, arba Saulius iš Tarso žudė būtent pirmuosius gentilus krikščionis, kurie bėgo į artimiausius imperijos miestus. Jodamas jų gaudytu ir parsigabenti iš Damasko Šv. Paulius pirmą kartą sutiko Jėzų. Tiesa – ne žmogiškajame kūne, bet prisikėlusį. Žemiškajame pasaulyje jie susitikę nebuvo.
Kaip žinia nušviestas Kristaus šviesos Šv. Paulius tris dienas prabuvo aklas, bet kažkaip pasiekė Damaską. Ten pasikrikštijo, įtikėjo, atsivertė ir atgavo regėjimą. Nors buvau labai netoliese šio fantastiško miesto praeitais metais lankydamasis Libane, bet bičiuliai sulaikė – per daug pavojinga. Beiruto taksistas už keliasdešimt dolerių siūlosi nuvežti ir parvežti, bet libaniečiai nepatarė – o kaip tu žinosi kur ir kam jis tave nuveš? Palauksiu geresnių laikų.
Taip Šv. Paulius pradėjo skleisti Evangeliją. Daugiausia po graikiškąją Romos imperijos dalį. Pirmiausia Anatolijoj, kuri vėliau pateko į mūsų pamėgtos dabartinės Turkijos kurortinę teritoriją, mano mylime Kipre, Maltoje , Arabijoj bei kitose vietovėse. Tarp kitko – daugybė arabiškų vardų iki šiol yra krikščioniški – Isa – Jėzus; Mariam – Marija; Yacoob – Jokūbas ir t.t. Tai gydytojas p. Isa, Bahreino istorikų draugijos pirmininkas, su kuriuo neseniai susipažinau priminė tai, kas dabar atrodo akivaizdu.
Šv. Paulius buvo studijavęs mano nuo mokyklos laikų gerbiamų stoikų raštus ir neabejotinai įtraukė ką išmokęs į savo laiškus tikintiesiems arba sutiktiesiems savo kelyje.
Atrodo buvo praktiškas ir sumanus žmogus. Manau skleisdamas žinią Graikijoje suvokė, kad suaugusiems vyrams apipjaustymas bus sudėtingas reikalas, todėl ir atsirado skirtumai nuo su Pirmąja Jeruzalės bažnyčia.
Na ir suartėjęs su stoikais natūraliai nutolo nuo Toros. Tas be galo nepatiko Jeruzalės bažnyčiai. Ilgai netrukus Šv. Jokūbas Teisusis ir Šv. Petras surengė Kongresą į kurį buvo iškviestas ir Šv. Paulius. Konfliktas buvo labai rimtas – vykdamas ten, Šv. Paulius baiminosi dėl savo gyvybės ir net vežėsi dovanų, o iš esmės kyšį savo tiesioginės valdžios širdims suminkštinti.
Laimei viskas išsisprendė ir Šv. Paulius tęsė savo evangelizacines keliones skleisdamas Kristaus mokymą, kuris gerokai skyrėsi nuo Jeruzalės bažnyčios. Tarp kitko šiais skirtumais pasinaudojo Martinas Liuteris, reformuodamas bažnyčią 1525–1529 metais.
Būtų Šv. Paulius nugalabintas – kažin ar būtų krikščionybė taip paplitusi po visą pasaulį. Kas žino? Gal būtų taip ir likusi nedidelė žydiška sekta.
Šv. Paulius kalbant šių dienų terminais buvo pats tikriausias influenceris ir Kristaus facebookas. Fantastiškas marketingistas.
Tikiuosi man atleisit man mano pamąstymus apie Apaštalų laikus ir interpretacijas, už kurias mano a. a. močiutė būtų nusukiojusi ausis, bet koks gi ryšys su krize ir verslu?
Kristus ir krikščionybė – turinys. Angliškai – „Content is a king“.
Šv. Paulius – marketingas. „Marketing is a queen“.
Planuodami kokia nauja veikla ar verslu užsiimsit – planuokit kaip apie tai pranešit pasauliui. Kaip reklamuosit, marketinguosit ir komunikuosit apie savo naują verslą. Kokia prasmė daryti tai, jei niekas arba tik nedaugelis sužinos ką darot?
Su Šv. Velykom!
