Anksčiau šią savaitę „JPMorgan Chase & Co.“ skyrė 8,3 mlrd. dolerių, kad padengtų numatomas išlaidas: vartotojų, nemokančių kredito kortelių įmokų, ir kompanijų, negrąžinančių paskolų. Tai didžiausias neveiksnių skolų atidėjimas nuo pasaulinės finansų krizės laikų. Banko analitikai paskelbė atskirą ataskaitą, kurioje vertina, jog pasaulinis korporacijų pelnas iki metų vidurio susitrauks 72 proc. ir iki kitų metų pabaigos išliks 20 proc. mažesnis nei buvo prognozuota iki pandemijos. Jei kompanijos neuždirba pinigų, jos negali mokėti dividendų savo akcininkams.
Remiantis mano „Bloomberg News“ kolegų Lukaso Stroblio ir Kasperio Viitos apskaičiavimais, maždaug ketvirtadalis Europos „Stoxx 600“ indekso bendrovių jau sumažino arba atidėjo dividendus. Atitinkamai sumažėjo apskaičiuoti dividendai vienai akcijai.
Įvairūs visame pasaulyje siūlomi valstybės pagalbos paketai greičiausiai turės papildomų sąlygų, įskaitant įpareigojimą sustabdyti išmokas. Pavyzdžiui, antradienį Vokietijos sportinių drabužių gamintojas „Adidas AG“ pranešė, kad nemokės dividendų, nors gavo 3 mlrd. eurų dydžio pagalbos paketą iš savo vyriausybės ir bankų sindikato.
Negana to, šis laikotarpis sutampa su senesnių fiksuotųjų pajamų investicijų, kurios siūlė aukščiausios kokybės ir pajamų srauto kombinaciją, pabaiga. Pavyzdžiui, 2010 m. pensijų fondas galėjo investuoti 5 mlrd. eurų į penkerių metų trukmės obligacijas, kurias išleido „Kreditanstalt fuer Wiederaufbau“, Vokietijos valstybinis plėtros bankas, dar žinomas kaip „KfW“. Šios obligacijos, turinčios aukščiausią AAA reitingą, mokėjo 2,25 proc. metinę palūkanų normą, o tai reiškia, kad obligacijų savininkas, įsigijęs vertybinių popierių už milijoną eurų, kiekvienais metais būtų gavęs 22 500 eurų.
Kai skolininkas 2015 m. šias obligacijas būtų atmokėjęs, fondas būtų galėjęs reinvestuoti 6 mlrd. eurų į naujas penkerių metų trukmės obligacijas. Tačiau palūkanų norma tuo metu dramatiškai sumažėjo iki 0,125 proc. Taigi naujoji investicija būtų davusi vos 1250 eurų metinių pajamų už kiekvieną investuotą milijoną eurų.
Situacija ir toliau blogėja. Šių obligacijų terminas sueina birželio mėnesį: tuo metu fondas galėtų reinvestuoti 5 mlrd. eurų į penkerių metų vertybinius popierius, kuriuos „KfW“ pardavinėjo sausio mėnesį. Šių obligacijų palūkanų norma yra lygiai nulis, nada, špyga, niekas.
O kalbant apie sausio mėnesį išparduotą „KfW“ penkerių metų emisiją, už kurią mokamos nulinės palūkanos? Dabar šiomis obligacijomis prekiaujama už maždaug 101,25 su -0,26 proc. palūkanomis. Kitaip tariant, šiandien pensijų fondas, perkantis vertybinius popierius, absoliučiai garantuotai praras pinigus, jei išsaugos obligacijas iki pat jų termino 2025 m.
Mažai tikėtina, kad fiksuotų pajamų vertybinių popierių pajamingumas ir palūkanų normos artimiausiu metu padidės, kadangi pasaulio centriniai bankai rūpinasi įvairių obligacijų pirkimo programų atnaujinimu ir praplėtimu – Federalinis rezervų bankas netgi nutarė teikti paramą įmonėms, kurios pastaruoju metu nusirito į žemiausią vertinimo kategoriją.
Pensininkams, tiek esamiems, tiek būsimiems, pinigų reikėjo ir reikės. Pasisekė, jei konkretūs fondai, į kuriuos jie savo laiku investavo, sugebės viršyti etaloną, tačiau absoliuti grąža remiasi ne tik santykiniu pajamingumu.
Dabartinis pajamų mažėjimas, kai kompanijos sustabdo savo dividendus, pensijų fondus ištiko dar nepalankesniu metu nei tada, kai vyko pasaulinė finansų krizė. Mūsų darbingas amžius turbūt dar šiek tiek pailgės.