Pinigai praranda savo prasmę

Pastangos „daryti visa, kas įmanoma“, siekiant išgelbėti pasaulio ekonomiką nuo koronaviruso pandemijos, kainuos labai brangiai. Vien Jungtinių Valstijų vyriausybė skiria kelis trilijonus JAV dolerių, o JAV Federalinis atsargų bankas (FED) ruošia dar kelis trilijonus dolerių apsaugoti finansinę sistemą nuo griūties. Klientų užsakymu sudaromas „Bloomberg“ indeksas, matuojantis dvylikos didžiųjų ekonomikų, – įskaitant JAV, Kiniją, euro zoną ir Japoniją, – pinigų kiekį M2, rodo, kad jų bendras pinigų kiekis nuo laikotarpio prieš 2008-2009 metų finansų krizę jau išaugo daugiau nei dvigubai, iki 80 trln. JAV dolerių.

Šie skaičiai tokie dideli, jog net praranda bet kokią prasmę; jie virsta paprasčiausiomis abstrakcijomis. Jau senokai žmonės susimąsto apie pinigų sąvoką ir jų tikslą. Priimta manyti, kad pinigai turi vertę, bet toji vertė nėra sąlyginė.

KLAUSYK: Pinigai praranda savo prasmę

Buvęs FED pirmininkas Paulas Volckeris kartą per interviu yra sakęs, kad „išlaikyti išleidžiamų pinigų vertę yra vyriausybės atsakomybė. O kai jai tai padaryti nepavyksta, iš esmės pakertamas pasitikėjimas vyriausybe“.

Doleris neturi realios „vidinės“ vertės, paremtas tik visapusišku JAV vyriausybės pasitikėjimu. Galiojant fiatinės valiutos sistemai, vyriausybė tvirtina, kad doleris yra doleris. Jos vertė, siejama su tokiais veiksniais kaip kitos valiutos ir auksas, apsprendžiama pasaulinėse rinkose. Auksas vertinamas kaip vertės kaupimo priemonė, o tauriojo metalo vertės JAV doleriais augimas gali pasireikšti kitais būdais, tai yra, kai dolerio vertė aukso atžvilgiu smunka. Tai reiškia, kad rinka diktuoja sprendimą dėl vertės arba, tiksliau tariant, perkamąją dolerio galią.

Valiuta atlieka tris pagrindines funkcijas: ji funkcionuoja kaip apskaitos vienetas, atsiskaitymo priemonė ir vertės kaupimo priemonė. Taip jau yra, kad pastaroji funkcija yra svarbiausia. Geriausia, jei centrinis bankas siektų, kad jo valiuta išsaugotų savo vertę ilgą laiką. Tačiau lanksčių piniginių standartų era leidžia centriniams bankams manipuliuoti valiutos verte mėginant padėti įveikti recesiją, taip pat infliacijos sąskaita išlyginti ir pailginti verslo ciklus. Bet netgi žema infliacija, tarkim, ties 2 proc. lygiu, per ilgą laiką smarkiai išsekins perkamąją valiutos galią.

O jeigu apyvartoje būtų pernelyg daug dolerių, monetarinės politikos šalininkai pareikštų, kad šių dolerių vertė sumažėjo, ir kainos galiausiai pakiltų. Pastarąjį dešimtmetį tokia teorija veikia ne itin sėkmingai, nes infliacija žema ir stabili, bet dar per anksti būtų ją diskredituoti. Pinigų-kreditavimo politikos poveikio mechanizmas iki galo neperprastas, net praėjus 45-eriems metams po didžiosios infliacijos eros.

Šiek tiek užtruko, bet panašu, kad JAV vyriausybė nusprendė, jog jai negalioja jokie suvaržymai išlaidoms, bent jau tol, kol FED toliau monetizuos vyriausybės skolinimąsi išpirkdamas skolos vertybinius popierius, išleistus išlaidoms finansuoti. Visiškai logiška būtų prognozuoti, kad vyriausybės išlaidos gali pasiekti 10 trilijonų dolerių – ir tik per vienus metus! O tada rodikliai tik kils.

Niekas nežino, kokia linkme viskas pakryps. Mažesnėse ekonomikose valstybės išlaidų didinimas sukėlė hiperinfliaciją ir socialinius neramumus, pavyzdžiui, Venesueloje ir Zimbabvėje. Daugelis mano, kad Jungtinėse Valstijose toks scenarijus nebūtų įmanomas, atsižvelgus į JAV dolerio, kaip pagrindinės pasaulio rezervinės valiutos, vaidmenį. Galbūt, bet šiuo klausimu mes nelabai norėtumėme eksperimentų.

Jeigu visi šie sukuriami pinigai pakurstys infliaciją arba bent padidins infliacijos lūkesčius, bus sunku – ar net neįmanoma, – iš pagrindų pakeisti kryptį.

Infliacijos rodiklis šovė į viršų 1979 metais, bet tai buvo laikai, priešingai nei dabar, kai dauguma vyriausybės pareigūnų manė, jog subalansuoti biudžetai ir apdairus išlaidų valdymas yra svarbūs.

Visa serija palūkanų normų didinimų smogė infliacijos lūkesčiams, bet išprovokavo galingą recesiją. Argentinos pavyzdys rodo, kad sunku sukišti infliacijos džiną į butelį. Argentiniečiai ištisus dešimtmečius kaupia dolerius – vienintelę praktinę vertės kaupimo priemonę, išskyrus auksą, ir, ko gero, su nerimu stebi pastaruosius įvykius Jungtinėse Valstijose.

Visa tai paneigia kitas pavyzdys, Japonija, kuri istoriškai turi didžiausią skolą pagal savo ekonomikos mastą ir vykdo radikaliausią pinigų politiką. Tačiau tai netrukdė jai suformuoti taikią, produktyvią visuomenę ir fiksuoti nedidelę infliaciją. Demografinė situacija didele dalimi paaiškina infliaciją ir infliacijos lūkesčius, o pastoviai mažėjanti ir senstanti Japonijos populiacija daug metų daro spaudimą kainoms, nepaisant visų „spausdinimų“. Ekonomistai ir centriniai bankai bijo defliacijos labiau nei infliacijos, nes ji gali trukdyti investicijoms. Istorija rodo, kad nuolat besilaikanti aukšta infliacija supriešina visuomenę; vyraujant defliacijai žmonės susivienija.

Per ekonominę krizę Venesueloje matėme vaizdų, kaip eiliniai venesueliečiai mėto beverčius bolivarus gatvėse. Štai kas nutinka, kai pinigai praranda bet kokią prasmę. Yra milijonai priežasčių, kodėl Jungtinių Valstijų niekada neištiks Venesuelos likimas, bet vis tiek niekas nenori griauti žmonių suvokimo apie pinigų vertę. Kai į rinką išmetami keli trilijonai dolerių, žmonės ima manyti, kad visa tai tėra skambus pokštas.