Kol bus galima gana tiksliai įvertinti visas ekonomines Covid‑19 protrūkio pasekmes, praeis nemažai laiko – greičiausiai net keleri metai. Vis didesnėje pasaulio dalyje prasidėjus ilgiems ekonominio neveiklumo laikotarpiams, darosi aišku, kad laukia neregėto masto ir intensyvumo gamybos nuosmukis. Kai kurie analitikai mano, kad vis rimtesni ekonominiai trikdžiai ir panika akcijų biržose pranašauja didesnį nuosmukį net už 2007–2009 m. ekonominę krizę. Investicijų fondo PIMCO ekonomistas Joachimas Felsas neseniai įspėjo, kad jei vyriausybės nesiims itin agresyvių veiksmų, gali būti, kad pasaulio rinkos žlugs, o po to seks depresija. Sulėtėjusi ekonomika visada sukelia nepatogumų, tačiau ar nuosmukis (net ir labai didelis) bus skausmingas, priklauso nuo to, kiek laiko jis trunka. Istoriniai pavyzdžiai leidžia spėti, kad greitai atsigauti po didžiulio gamybos sulėtėjimo galima, bet neįmanoma garantuoti, kad taip tikrai nutiks.

Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Singapūras ar net Pietų Korėja, jau antroje metų pusėje gali atsistoti ant kojų ir atsverti per pirmąją metų pusę patirtus gamybos nuostolius. Tačiau tikimybė, kad kitos šalys 2020 m. patirs nepaprastą BVP nuosmukį (galbūt siekiantį net iki 10 proc.), kasdien auga. Tokio dydžio nuosmukiai nėra visiškai neregėti, ypač besivystančiose šalyse, kuriose ekonomikos augimas labai nepastovus. Pavyzdžiui, nuo 1980 m. Libijos realusis BVP net 10 kartų buvo nukritęs mažiausiai 10 proc., o po tokių nuosmukių ekonomika nenatūraliai greitai augdavo (kartais net iki 125 proc.). Tačiau pramoninėse valstybėse tokio dydžio pokyčiai nepaprastai reti.

Pasaulio banko surinktų duomenų analizė atskleidžia, kad nuo 1960 m. turtingose šalyse BVP per metus bent 5 proc. buvo nukritęs tik 13 kartų, gamyba bent 7 proc. per metus buvo nukritusi tik 3 kartus (Suomijoje 2009 m. ir Graikijoje 2011 m. bei 2012 m.), o daugiau kaip 10 proc. gamyba nebuvo kritusi nė karto. Turtingajame pasaulyje BVP smarkiai nukritusi keliose šalyse vienu metu buvo tik po 1973 m. naftos krizės ir per 1997–1998 m. vykusią Azijos finansinę krizę, kuri sukėlė ir viso pasaulio finansinę krizę.

Pažvelgus į dar ilgesnę istoriją galima patvirtinti, kad tokie įvykiai tikrai labai reti. Nyderlandų Groningeno universiteto ekonomikos istorikai turi sukaupę giliai į praeitį pažvelgti leidžiančių duomenų apie šalių BVP. Nuo 1870 m. 18‑oje pramoninių šalių buvo tik 47 atvejai, kai šalyje per metus gamyba sumažėjo daugiau kaip 10 proc. Daugelis jų susiję su pasauliniais karais ir Didžiąja depresija – 42 iš 47 didelių gamybos nuosmukių įvyko tarp 1914 m. ir 1945 m.

Kaip valstybėms sekasi po tokių ekonominių smūgių? Kartais jos atsigauna gana greitai. Pasibaigus pasauliniams karams, keliose šalyse ekonomika labai smarkiai išaugo beveik iškart – iš dalies (tačiau ne visada) dėl to, kad imta atstatinėti sugriautus pastatus. 1946 m. labai nusilpusi italų ekonomika išaugo 35 proc. Iki 1949 m. ji spėjo pasiekti prieškarinį lygį ir jį pralenkti. Vokietijos ekonomika 1944–1946 m. smuko net 66 proc., tačiau kitą dešimtmetį per metus augdavo po 12 proc. Tačiau kartais ekonomika atsigaudavo ne taip greitai. 1924 m. realioji gamyba Vokietijoje ir Austrijoje dar nebuvo pasiekusi prieš 1914 m. buvusio lygio. Nuo 1870 m. šalims, patyrusioms didesnį negu 10 proc. BVP nuosmukį, pasiekti anksčiau turėtą lygį vidutiniškai prireikdavo maždaug 5 metų.

Ar laukia nuosmūkis?

Svarbiausia, kad šioje statistikoje atskleidžiamas faktas, jog pagrindinės nuosmukio priežastys – pasauliniai karai – tęsėsi ir ekonominę veiklą trikdė net kelerius metus. Pavyzdžiui, Prancūzijos gamyba daugiau kaip 10 proc. per metus krito 1940 m., 1941 m., 1942 m. ir 1944 m. Tačiau pažvelgus į mums artimesnius laikus ir mažesnius gamybos nuosmukius (tik 5 proc.), išvados smarkiai nesikeičia. Turtingoms šalims, nuo 1960 m. patyrusioms daugiau kaip 5 proc. metinį BVP nuosmukį, grįžti į ankstesnį lygį prireikdavo vidutiniškai ketverių metų. Tačiau čia taip pat galima rasti pavyzdžių, kai ekonomika atsigaudavo greitai. Pavyzdžiui, iki 1999 m. Pietų Korėjos realusis BVP jau buvo gerokai išaugęs ir pralenkęs aukščiausią lygį, turėtą 1997 m. pradžioje, prieš prasidedant Azijos finansinei krizei. Tačiau atsigauti po pasaulinės finansinės krizės valstybėms buvo sunkiau. Pavyzdžiui, Italijos ekonomika prasidėjus Covid‑19 ekonominei krizei dar nebuvo pasiekusi 2008 m. turėto realiosios gamybos lygio.

Gaudant prekybos vėjus

Išvadas iš šios istorijos taikyti dabartinei pasaulio situacijai reikėtų atsargiai. Pavojinga pandemija, pamažu griaunanti integruotą pasaulinę ekonomiką – iki šiol neregėtas įvykis. Tačiau verta atkreipti dėmesį į kelias istorijos pamokas. Pirmiausia, akivaizdu, kad kiek laiko truks ekonominiai sunkumai, priklauso nuo to, kiek nuostolių patiriama ištikus pirmajam šokui. Vokietija ir Austrija Pirmajame pasauliniame kare nukentėjo labiau negu jų priešininkės, nes pralaimėjo karą ir prarado savo imperijas, todėl žlugo jų valstybinės institucijos ir prasidėjo hiperinfliacija. Jei šių laikų valstybės ištvertų didžiulius gamybos nuosmukius, tačiau nepatirtų didelės institucinės žalos, atsigauti tikriausiai pavyktų greičiau.

Antra, smarkiai nukritus gamybai dažnai nukenčia pasauliniai prekybos tinklai. Kaip greitai atsigaus ekonomika, priklauso nuo to, ar pavyksta tuos prekybos tinklus atkurti. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos ekonomika augo sparčiai, nes buvo bandoma atgaivinti prekybos ryšius – priešingai, negu po Pirmojo pasaulinio karo. Dėl to reikia tikėtis, kad nuslūgus pandemijai prekybos ryšiai atsigaus greitai.

Trečia, svarbu imtis tinkamų makroekonomikos priemonių. Kilus pasaulinei finansų krizei ir po jos prasidėjus euro zonos paskolų krizei, nežuvo milijonai žmonių ir nebuvo sunaikinta vertinga infrastruktūra, tačiau ekonomika atsigavo lėtai, todėl Europa liko tiek ekonomiškai, tiek politiškai pažeidžiama ir nepajėgi apsiginti nuo naujų šokų.

Jei vyriausybės nenorės įvesti tinkamų skatinamųjų priemonių, net nedidelė koronaviruso sukelta žala gali turėti nepaprastai sunkių ekonominių pasekmių. Sutramdžius Covid‑19 protrūkį galima tikėtis, kad pasaulis atsigaus. Svarbiausia nekartoti istorijos klaidų.